Visas gyvenimas yra tarsi teatras ir visi mes vaidiname kokį nors vaidmenį – darbuotojo, šeimos nario, draugo ir t.t. Šeimoje vienas žmogus vaidinti kelis vaidmenis, pavyzdžiui, vyras savo tėvams bus sūnus, palaikytojas, savo moteriai – vyras, mylimasis, draugas, savo vaikams – tėtis, mokytojas, aprūpintojas, netgi didvyris.
Vaikai taip pat atlieka tam tikras roles, atlieka savo vaidmenis. Šeima yra ne kas kita, kaip socialinė grupė, todėl joje natūraliai kiekvienas šeimos narys įgauna tam tikrų socialinių įgūdžių, pasidalina tam tikrais socialiniais vaidmenimis. Šeimoje formuojasi pagrindiniai charakteriologiniai kiekvienos asmenybės bruožai. Šeimos narių tarpusavio santykiai emocinėje, socialinėje, auklėjamojoje, ekonominėje plotmėse formuoja tam tikras normas, pozicijas, vaidmenis. Kiekvienoje šeimoje be išimties yra pasidalinama darbais, kiekvienas šeimos narys atlieka vis kitokią psichologinę ir socialinę funkciją. Tarpasmeninių santykių šeimoje kūrimas yra be galo svarbus asmeninei vaiko socializacijai. Tarp kitko, tinkamus socialinius vaidmenis šeimoje padeda vaikams susiformuoti žaidimas. Žaidimas sudaro sąlygas vaikui tobulėti kaip socialiam padarui, išmokti tam tikrų vaidmenų, pavyzdžiui, kaip būti geram, kaip paguosti kitą, kaip pradžiuginti kitą ir t.t. Per žaidimą vaikas išmoksta iš vieno vaidmens pereiti į kitą.
Tačiau kartais nutinka taip, kad šeimoje jiems vaidmenys primetami. Kaip pavyzdį galima pateikti tokią tėvų klaidą: vaikai padaromi tėvų neišsipildžiusių svajonių įkaitais. Tuomet ir prasideda dukters arba sūnaus kankinimas tiesiogine šio žodžio prasme. Tėvai iš savo ataugos reikalauja, kad jis mokytųsi, pavyzdžiui, gimnastikos, groti, tapyti, nes tokių savo svajonių kažkada dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėjo realizuoti patys tėvai.
Reikėtų atskirti auklėjimo būdą, stilių nuo primetamo vaidmens. Auklėjimo-ugdymo kryptis gali būti gera, gali būti prastesnė, gali būti ir ydinga. Prisiminkime Lenkijos šeimų bajoriškąjį vaikų auklėjimą, kuris atėjo dar iš Renesanso laikų. Šio auklėjimo tikslas buvo išugdyti žmogų, kuris pripažintų dvarininkijos moralę, nuolat mokytųsi ir pažintų pasaulį, naudotųsi gyvenimo džiaugsmais ir malonumais, turėtų geras manieras. Tai tarsi vaidmuo, kuris primetamas vaikui, bet tai nėra blogai. Kur kas yra blogiau, kai auklėjimo-ugdymo kryptis yra nevykusi. Tėvai, kurie išaugo sovietinėje kultūroje, vaikams primeta itin negatyvų vaidmenį: būti nuolankiam, neišsiskirti iš minios, pasitenkinti minimumu.
Vaidmenų, kuriuos tėvai primeta vaikams, gali būti labai daug ir skirtingų kiekvienoje šeimoje. Tačiau yra du labai pavojingi vaidmenys. Tai „sūnus – emocinis vyras vienišai motinai“ bei „duktė – motinos draugė“. Šie vaidmenys pavojingi todėl, kad vaikams primetamas suaugusiojo rolė. Taip iš vaikų atimama vaikystė, reikalaujama tam tikrų rolių-vaidmenų, nors jiems atlikti psichinių savybių vaikai dar neturi. Toks vaikams priskiriamas suaugusio partnerio vaidmuo yra žalingas, jis neatitinka vaiko raidos tarpsnio. Sūnus negali atstoti motinai emocinio sutuoktinio, o duktė negali būti motinai draugė. Daugelio psichologų manymu, vaiko asmenybė formuojasi aštuntaisiais ir devintaisiais gyvenimo metais. Tai ką tėvai laiko asmenybe, tėra vaikų elgsena, būdinga tokio amžiaus vaikui. Psichikos požiūriu vaikų mąstymas pasižymi egocentrizmu – pasaulis sukasi aplink juos.
2016 metais buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo savo noru tapusios vienišomis motinomis tapusios heteroseksualios moterys. Buvo gilinamasi į jų psichologines ir emocines problemas. Tai moterys, kurios nesutiko tinkamo parnerio, su kuriuo galėtų sukurti šeimą. Dažniausiai tai karjeros liūtės, daug pasiekusios profesinėje srityje trisdešimtmetės – keturiasdešimtmetės. Nors tyrimas parodė, kad vieniša motinystė pati savaime problemų nesukelia, tačiau pasitaiko tokių atvejų, kad vienišos motinos, kurios buvo apvaisintos donoro sperma, labiau konfliktuodavo su savo vaikais, iš jų daugiau tikėdavosi nei tėvai tikisi pilnose šeimose. Pasitaikė tokių atvejų, kai vieniša motina į savo sūnų žiūri kaip į emocinį vyrą. Ji tikisi iš sūnaus paramos, palaikymo, emocinio nuraminimo, nors sūnus yra dar mažametis, jis motinai saugumo suteikti negali, jam pačiam reikia iš suaugusiųjų, pirmiausia iš pačios motinos gauti saugumo ir užtikrintumo jausmą. Tai jau primestas vaidmuo vaikui, jis nėra natūralus. Vaikui emocinė tėvų parama patiems reikalinga netgi iki maždaug 18 – 24 metų amžiaus. O kartais netgi ir ilgiau, jeigu jaunuolis mokosi, nedirba ir nėra sukūręs savo šeimos.
Štai M. Meeker savo knygoje „Stiprios motinos – stiprūs sūnūs“ pasakoja tikras istorijas ir tuo pačiu jas moksliškai pagrindžia. Viena iš tokių autorės pateiktų istorijų yra pasakojimas apie Džeinę. Tai moteris, kuri buvo vieniša ir nusivylusi vyrais – tokių šiais laikais, kuomet tapo itin madingas kraštutinis feminizmas, galima sutikti nemažai. Džeinė viena augino sūnų Džeisoną, bet nuolat jame matydavo nekenčiamą vyrą, suprasdavo, kad iš jo išaugs vyras – tai yra tas, kurio ji nekenčia iš visos širdies. Tai sukeldavo Džeinei dviprasmiškus jausmus. Minėtoje knygoje rašoma, jog Džeinė netgi gėdydavosi savo mažamečio sūnaus, nesugebėjo jo matyti savo vaiko vaidmenyje, jame įžvelgdavo tik buvusį vyrą. Nors motina savo sūnumi rūpinosi nepriekaištingai, nors jis buvo visada prižiūrėtas, nors buvo rūpinamasi jo auklėjimu, tačiau primestas vaidmuo vertė sūnų protestuoti. Sūnus, sulaukęs pilnametystės ėmė elgtis kaip koks nusikaltėlis, nesimokyti, neprisižiūrėjo savo išvaizdos. Ir tik po to, kai buvo kreiptasi į psichologus, kai abi pusės suvokė savo problemas, situacija ėmė gerėti.
Vienišos motinos, nepaisant jų socialinės bei finansinės padėties, emociškai jaučiasi nesaugios, išgyvena vienatvę, bejėgiškumą, beviltiškumą, neturi savo tapatybės ir nepasitiki savimi. Šios motinos suvokia, kad dėl vaiko negali palūžti, todėl stengiasi dalyvauti socialiniame gyvenime gerai atrodyti. tačiau tai visinės tuštumos neužpildo. Todėl visiškai nesąmoningai savo vaikams primeta jų guodėjų vaidmenį. Tokiu guodėju gali tapti tiek sūnus, kurį motina laiko emociniu vyru, tiek ir duktė, kurią laiko savo drauge, kuriai nori viską išsipasakoti. Tai taip pat žalingas vaidmuo.
Mažametė duktė – motinos draugė taip pat yra ne mažiau žalingas primestas vaidmuo. Kiekvienas vaikas turi turėti tėvus, o ne draugus, tik taip jis turės sąlygas tinkamai psichologiškai ir socialiai vystytis. Psichologai teigia, kad duktė, kuri motinai buvo kaip draugė, kuri nejuto motiniškos kontrolės ir meilės, paprastai tą švelnumo poreikį kompensuoja užmegzdama ankstyvus ir nestabilius santykius su vyrais. Tik sveikas ir normalus dukters santykis su motina kaip su motina, o ne kaip su drauge, nuo pat gimimo iki suaugystės, nulemia didesnį dukters pasitikėjimą savimi, pačią dukterį geriau paruošia tiek moters-mylimosios, tiek moters-motinos vaidmeniui.
Mergaitės, kurių santykiai su motina buvo teigiami, kurios nebuvo motinos „draugės“ ir tarpusavyje nekonkuravo, susiformavo sveiką požiūrį į savo kūną. Tuo tarpu tos mergaitės, kurių santykiai su motina nebuvo kaip motinos ir dukters, buvo nepatenkintos savo kūnu. Šis tyrimas taip pat parodė, kad vien tik motinos primetami vaidmenys, pavyzdžiui, elgesio modeliavimas viena ar kita linkme, dukters įvaizdžio kūrimas nepadidina dukters savivertės ir sveiko santykio su savo pačios kūnu, išvaizda. Gerą dukters savivertę ir sveiką požiūrį į savo kūną formuoja būtent sveiki motinos ir dukters santykiai.
Taip pat reikia pabrėžti, kad tėvų ir vaikų vaidmenų apsikeitimas (vaikas – tėvų draugas, tėvų globėjas) paprastai įvyksta šeimose, kuriose tėvai ar vienas iš tėvų serga alkoholizmu. Alkoholikų vaikai turi rūpintis savo tėvais – tai primestas vaidmuo. jie anksti suauga, patiria emocinių, mokymosi problemų.
Taigi partneriškumas tarp vaiko ir suaugusiojo yra primestas vaikui vaidmuo. Santykiai su vaikais turėtų būti hierarchiniai. Suaugusysis turi vadovauti ir valdyti, būti autoritetu teigiama šio žodžio prasme. Tokiu elgesiu siekiama ugdyti ne bevalius įsakymų vykdytojus, sutinkančius su kiekvienu nurodymu. Siekiama gebėjimo veikti kartu, norima suteikti vaikams galimybę taip įsilieti į grupę, kaip būtų naudingiausia jiems patiems ir likusiems grupės nariams. Kai vaikas išmoksta klausyti, tada galima pradėti ir diskutuoti.
