„Diedovščyna“ – kariuomenės pamatai
Pirmąjį mūsų buvimo Kaliningrade vakarą visi „svistai“ buvome išrikiuoti, „čerpakai“ mus daužė kumščiais, o „seniai“ oriai stebėjo procesą. Linksmoji dalis, jog iš trijų mūsų „čerpakų“ du buvo visiški nelaimėliai, susisukę inteligentai plonais pirštukais. Smūgiuoja toks vargšas tau į krūtinę ir pats cypia, nes jam rankytę skauda. Tie abu inteligentai nuo mūsų mušimo vis turėdavo atsikvėpti, nes juos pačius vis pasikviesdavo „seniai“ ir solidžiai jiems užvažiuodavo, suprask: „Ne taip smūgiuoji, va kaip reikia“. Pirmosiomis dienomis, auklėjamajam procesui mus rikiuodavo kone kas vakarą. Paskui vis rečiau ir rečiau... Kai šalia nebūdavo senių abu „čerpakai-botanikai“ mano šaukimo kareivių akivaizdžiai vengė – mūsų buvo gal 10 ir dauguma tvirti kaimiečiai. Tačiau „čerpakų“ neskriaudėm – viena vertus, supratom, kad jų „darbas toks“, kita vertus, jei paliesi „čerpaką“, tai paskui tave „seniai“ suspardys...
Jaunų kareivių mušimas atrodytų vulgarus ir visai beprasmis. Juolab kad paprastai niekas neaiškino, kodėl tave muša, mušdavo ir tiek. Taip reikia, toks gyvenimas... Tik dabar, bėgant metams supratau, kad mušimas ir „diedovščyna“ buvo sovietinės kariuomenės tvarkos pagrindas. Karininkams nereikėjo sukti galvos dėl mūsų, nes patys save valdėme. Kazarmos ir jų aplinka visada buvo švari, lovos paklotos, drabužiai – tvarkingi. Ir tą tvarką diktavo ne karininkai, o „diedovčynos“ mechanizmas. „Seniai“, kad patvirtintų savo statusą, duodavo užduotis „čerpakams“, o šie, kad patys negautų į skūrą, turėdavo versti dirbti jaunus kareivius. Jei ne „diedovščyna“, būtume mirę iš nuobodulio ar nuo choleros...
„Diedovščyna“ neslėgė, ją priėmiau kaip natūralų reiškinį. Kartais net būdavo įdomu ir juokinga. Apskritai kariuomenėje esančių žmonių santykiai ne visai kaip žmonių, gal ir ne kaip gyvulių, gal kažkas per vidurį tarp žmonių ir gyvulių. Kartą valgykloje susipykau su armėnu iš kito dalinio. Buvom jau bepradedą muštis, bet procesą pamatė azerbaidžaniečiai. Viskas baigėsi masinėmis armėnų ir azerbaidžaniečių muštynėmis, kuriose nedalyvavau. Paskui iki tarnybos pabaigos buvau šių dviejų Užkaukazės tautų nesantaikos simboliu – armėnai stengdavosi prie manęs prikibti, o azerbaidžaniečiai – užstoti. Atrodo, kad armėnai ir kabindavosi prie manęs tik tada, kai netoli būdavo azerbaidžaniečių... Kiekvieną kartą masinėse muštynėse, kurių formalia priežastimi būdavau aš, dalyvaudavo po 10–15 kiekvienos iš šių tautų atstovų. O aš po pirmųjų jų tarpusavio smūgių tapdavau niekam neįdomus ir nereikalingas.
„Diedovščyna“ labai nesibaisiu, gal ir dėl to, kad neilgai man ją reikėjo kęsti. Mes į Kaliningradą atvykome 1990-ųjų liepą, o spalį mūsų „seniai“ ėmė skirstytis po namus.
„Teisingoji“ „diedovščyna“, tai kai visus buities darbus, kuriuos turėtų atlikti dalinio kareiviai – atlieka tik tie, kuriems „priklauso pagal tarnavimo laiką“: „duchai“ ir „svistai“. Žodžiu, valyti tualetus „duchui“ yra normalu, privaloma. O štai, kai „seniai“ bando priversti tvarkyti jų asmens daiktus, pvz. plauti drabužius, jau yra perlenkimas, kuriam nedera paklusti... Jei nepaklūsti tu, „senis“, kiek pasimušęs, savo skalbėju įdarbina kažką kitą.
Iš laiško seseriai (1990 08 26):
„Iki „prikazo“ liko 31 diena – šiandien naktį sveikinsim „senius“. Jau greitai tie „seniai“ važiuos į namus, o tada prasidės geri laikai. („Ar girdėjai iškilmingą laisvės dainą? Te greičiau prakilnas rytas eina.“) Lapkritį turėtų būti jau viskas stoją į savo vėžes – „seniai“ išvažiavę, „jaunimas“ – atvažiavęs. Tad parlėksiu trejetui dienų į namus ir atsivešiu treningą Reikia sportuoti, kitaip per likusį tarnybos laiką nutuksiu taip, kad reikės pirkti du autobuso bilietus./.../ Viskas pasisuko taip, kad laišką tęsiu jau sėdėdamas „čainike“ (arbatinėje). Savo noru išėjau į „naredą“ (čia bus ramesnė galva – teks išplauti keletą butelių ir grindis, bet gal išsisuksiu nuo „naredo“ kazarmoje ir galimas dalykas, jog susiveiksiu kokį pakelį „Primos“. /.../ Grįžau iš „čainiko“ ir rašau toliau. Tik ką ne kurie asmenys sušiko nuotaiką, tad laiškas pradės darytis lyriškas. Apskritai tiek daug jums rašau, matyt, todėl, kad noriu išsikrauti, nes čia net nėr su kuo žmoniškai pasišnekėti./.../Mano manymu labai sunormalėjo „Atgimimas“. L.geras laikraštis „Vasario –16“. „Respublika“ toliau išlieka įdomiu, bet nerimtu laikraščiu./.../Planuoju pradėt ruoštis darbui – mokysiuos istoriją, geografiją. Dar būtų galima stot į „pedagoškę“, bet ją baigčiau jau būdamas baisiai senas... Žodžiu, šūdas gaunas./.../Pradeda neskaityti politinių straipsnių, baigiu domėtis politika. Mūsiškė Vyriausybė eina labai panašiu keliu kaip ir raudonieji po spalio revoliucijos. Paėmei valdžią – valdyk, kitaip mąstančius – maišyk su žeme, naikink. Neduok reikštis opozicijai. /.../Kai siųsi spaudą, įmesk keletą lietuviškų vokų. Aišku koks skirtumas kokie vokai, bet juk jums maloniau gauti laišką ant kurio koks nors Lietuvos miesto herbas. Laiškas ant kurio nupieštas tarybinis lėktuvas labiau panašus į ultimatumą. Ir iš viso jeigu toliau siųsiu tokius laiškus tai Obelevičius manęs į darbą tikrai nebepriims.„
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Kuo platesnis kareivio snukis – tuo saugesnė tėvynė“
Svarbiausių asmenų lovos – pasienyje
Kaliningrade lovos buvo vieno aukšto, surikiuotos dviem eilėmis. Tarp to paties šaukimo kareivių nebuvo kažkokios oficialios hierarchijos, bet neoficialią hierarchiją nurodė lovos vieta – kuo arčiau durų miegi, tuo esi nereikšmingesnis.
Mūsų senių lyderiais buvo du Kazachstano rusai, augaloti, stiprūs ir pakankamai padorūs bei ne visai kvaili žmonės. Kiti seniai, o juo labiau „čerpakai“ gyveno šių lyderių ritmu. Kadangi mūsų senių lyderiai neturėjo patologinio poreikio tyčiotis iš „svistų“, kazarmoje regis ir nevyko išskirtinės atrakcijos – jauni kareiviai buvo tik aptarnaujantis personalas, turėjęs atlikti visus ūkio darbus. Kas vakarinis padaužymas, buvęs reikalingas kaip profilaktinė priemonė, kelianti jauniems kareiviams baimę ir ugdanti paklusnumą. Be abejo ten kur senių hierarchijos viršuje buvo bepročiai – vyko beprotybės. Ten „duchai“ seniams prieš miegą pasakas sekė, dainas dainavo, buvo kankinami ir badu marinami.
Namo išvažiavus mūsų seniams – kazarmoje likome 13. Mūsų šaukimo dešimtukas, tik ką tapęs „čerpakais“ ir 3 naujieji seniai, buvę mūsų skriaudikai. Vienas jų, azijietiškų bruožų, kažkokios mažos Rusijoje gyvenančios tautelės atstovas mūsų buvo gerbiamas, kiti du – „botanikai“ rusai, buvo gležni, silpni ir bailūs. Išvažiavus seniams visa jų trijulė liko miegoti savo lovose – į senių lovas persikraustė mūsų šaukimo dešimtukas. Jie nesiginčijo... Tiksliau ne visas dešimtukas persikraustė – ukrainietis pravarde Chocholas buvo paliktas miegoti prie pat durų, mat jis garsiai knarkė ir labai nemėgo praustis.
Dabar atrodo keista, tačiau mes turėję galimybes ir priežastis nekęsti naujųjų senių trejetuko, juos palikome ramybėje. Net ir tuos abu gležnus rusus. Kol nebuvo jaunesnių už mus, mes patys dirbome visus ūkio darbus, pusmečiu vyresni kareiviai gera mūsų valia buvo atleisti nuo bet kokių „nariadų“, nuo bet kokių darbų. Matyt, intuityviai nenorėdami griauti „diedoščynos“, naujiesiems seniams palikome Anglijos karalienės statusą ir jie ramiai leido savo dienas neturėdami jokių pretenzijų į valdymą.
Dar viena aiški to paties šaukimo kareivių hierarchijos gradacija buvo konkrečios kareivio pareigos, savotiška „darbovietė“. „Seniai“ ir „čerpakai“ dirbo dispečeriais, slaptojo padalinio specialistais, parašiutininkais, krosniakuriais, aerodromo budinčiaisiais... Jokių oficialių pareigų neturėjo tik 2–3 svarbiausi seniai ir visi „duchai“ bei „svistai“. Jaunimas buvo laikomas kazarmoje kaip darbo jėga, kuria esant reikalui galima panaudoti. Tik jaunimas eidavo į „naredus“ valgykloje, tik jaunimas tvarkė kazarmą ir jos aplinką. Formaliai į tuos „naredus“ gal buvo rašomi ir seniai, tačiau jie žinoma, nedirbo ir darbo vietoje net nesirodė.
Teoriškai, aukščiausiai gradacijoje esantiems „seniams“ buvo geriausia gyventi, bet buvo velniškai nuobodu, nes reikėjo kiauras dienas trintis be užsiėmimo. Tačiau, dėl savo statuso galima ir pakentėti...
Išvažiavus „seniams“ mūsų hierarchinė grandinė visiškai susivėlė. Pamenu, pats pasisiūliau tapti krosniakuriu. Kiti kareiviai šaipėsi, jog esu kvailas, nes pats prašausi juodžiausio darbo. Na darbas juodas, bet nesunkus. Tiesa, krosniakurys yra priklausomas nuo katilo – per šalčius net naktį negalima įmigti, reikia kas kelias valandas į krosnį įmesti anglių. Tačiau, krosniakurys yra visiškai autonominis elementas, turintis net savo atskirą kambarį su lova šalia katilinės ir nevaikštantis į jokius „nariadus“. Jaunų kareivių ilgai nesulaukėm ir palaipsniui mano katilinė ėmė kelti kolegoms pavydą. Šių „pareigų“ jėga niekas iš manęs neatiminėjo, bet po derybų buvo sutarta, kad krosniakuriai, gal kas mėnesį keisis...
Šoko lambadą....
Po to kai iš Aluksnės išsiskirstėme po plačiosios tėvynės karinius dalinius, mes lietuviai, rašėme vieni kitiems laiškus. Manau, kad kareivių tarpusavio korespondencija yra pati nuoširdžiausia, juk giminėms, o juo labiau tėvams nerašysi, kad tave kariuomenėje muša ir skriaudžia. Net ir laisvėje likusiems klasės draugams kareiviškų išgyvenimų visiškai nuoširdžiai nepapasakosi – „civiliokai“ dalies dalykų nesupras arba net priims tuos išgyvenimus kaip verkšlenimą.
Šiame skyriuje, sudėjau to paties šaukimo lietuvių kareivių man rašytų laiškų ištraukas. Tie laiškai – pasakojimas kaip 1990–1991 metais kariniuose daliniuose gyveno mano bičiuliai.
Svajūnas, Kurilų salos (1990 09 26): „Esu Iturupo saloje, išvertus iš japonų kalbos reiškia „žiurkių sala“. Iš tikrųjų čia žiurkių visur pilna. Išlipę iš lėktuvo negalėjome susigaudyti kur papuolėme, viską aplinkui gaubė tirštas rūkas, dulksnojo lietus ėmė krėsti šaltis. Rugpjūtis ir rugsėjis čia patys šilčiausi, Kurilų vasara. Tu nepatikėsi, kartu su manimi tarnauja Vova Soplinas, kuris kartu su mumis buvo Aluksnėje – šita sala jo gimtinė, o kur jį buvo nubloškę ir atgal parvežė./.../Važiuojant į Kurilus dvi dienas prabuvau Sachaline. Antrą naktį seniai mane prikėlė, pakvietė vieną duchą, jam liepė šokti lambadą. Pašokęs jis padainavo dainelę, pasekė pasaką. Totorius liepė viską pakartoti man, aš pasakiau, kad nieko nedarysiu, jis, žinoma nuo manęs neatstojo, bet tada užstojo mane rusas ir kazachas.“
Viktoras, Kaunas (1990 07 23): „Kai sužinojau, kad važiuoju į Kauną – vos nenuvirtau. Nusipirkome vieną kitą buteliuką, kartu važiavęs „maslodielas“ Gudas turėjo prisidėjęs visokiausių konservų tai ir užkanda buvo aukščiausio lygio. /.../ Na pulkas man papuolė ne koks. „Diedovščynos“ beveik nėra, bet „ustavščyna“ – juoda. Jei per rytinį patikrinimą kas neturės šukų, nosinės ar bus nenusivalęs batų iki mėnesio galo apie išėjimą į miestą gali net nesvajoti.“
Vydmantas, Krasnodaro kraštas (1990 09 05): „Čia pas mus juoda „ziemlečiestva“, vieni juodukai. Iš 40 žmonių balti tik 9 ir tie patys sulindę į skyles, kur geriau. Tai kuris su mašina dirba, tai dar kur, kad tik trumpiau būtų kazarmoje. Kazarmoje – vien juodi veidai. Čia visiems viskas pochui, o kokį praporščiką pasiųsti yra visiškai normalu. Buvo kazarmoje keturi gruzinai, bet jie dalyvavo didelėse muštynėse, po kurių juos norėjo pasodinti už tai visi keturi pabėgo.. Neblogi jie vaikinai buvo, baltus – žmonėmis laikė.“
Vydmantas, Krasnodaro kraštas (1990 09 27): „Sveikinu su antru įsakymu („prikazu“). Tau jis nemažai duos, o man bus kaip buvę. Gyvenu neblogai, bet iš pradžių buvo sunkoka, norėjo „čiurbanai“ priversti, kad už juos dirbčiau, bet jiems neišdegė ir dabar nebelenda. O rusai kurie už juos dirbo tai ir dabar aria./.../ Dabar čia arbūzai prasidėjo tai kartais mus veža padėti nuimti derlių. Praėjusį sekmadienį buvau karaule aerodrome, ten netoli arbūzų plantacija – sugrįžti iš posto ir eini arbūzų valgyti. Kai kurie nieko daugiau ir nevalgo, tik arbūzus.“
Svajūnas, Kurilų salos (1990 11 04):„Kalba, kad tuoj atvažiuos „duchai“ , ruošiasi paleisti pirmus „dembelius“. Du gruzinai ir „čiurbanai“ užp...so visus, kad tik greičiau jie iš čia išsinešdintų, lengviau kvėpuoti pasidarytų./.../ Kelis kartus sušalęs apsirgau, dabar skaudą gerklę, sloguoju, bet į „naredus“ vis tiek stato nes nėra kam eiti, trūksta žmonių.„
Viktoras, Kaunas (1990 09 12): „Stoviu „narede“, tiksliau sėdžiu Lenino kambaryje. Dabar pusė dviejų nakties, žiūriu televizorių. Dabar pas mus televizorių galima žiūrėti kad ir visą naktį. Rodo Vakarų Vokietiją, o dar kartais per Lietuvą, kai baigiasi programa įjungia „videakus“, parodo keletą filmų. Nepyk, kad ilgai nerašiau atsakymo – vis „narede“. Tris savaites kas antrą parą ėjau, paskui šeštadieniui įkišo į valgyklą. /.../Dabar kiekvieną šeštadienį padarė šokius nuo 18 iki 22 val. 30 min.. Tai iš vis neblogai. Tik gaila, kad lietuvių mažai ateina, na bet mano chebra tai visą laiką atvažiuoja.“
Sigitas, Cchinvalis (1990 09 04): „Mūsų eskadrilėje 18 kareivių: 5 seniai, 8 – „čerpakai“ ir 5 mūsų šaukimo. Kęstui gerai nuskilo – dispečeriu tapo. Jis ir gyvena aerodrome. Sėdi ir telefoną sukinėja. Šiaip tarnyba eina normaliai. Vyno čia gali gauti užėjęs į pirmą pasitaikiusį namą. Vaisių – kiek nori. Vogti jų neapsimoka. Pernai sako praporą nušovė, nes jis kukurūzus pi...no.“
Kęstutis, Cchinvalis (1990 10 04) „Tarnauju aš dispečeriu, stumiu dieną iš dienos ir viskas. Daugiau nieko neveikiu tik laiškus visiems rašinėju ir miegu. Bet velniai, man atgal nerašo. Nežinau gal ir neateina laiškai, kas ten žino ką gruzinai prisigalvoja, bet šiaip į kareivius žiūri gerai. Jau kiek man arbūzų pridovanojo net nežinau, kiek buvau mieste tiek gavau. O degtinės čia yra kiekvienoje krautuvėje, na o vyno ar čiačios gali gauti kiekviename name. Mat čia visai nebijo pardavinėti.“
Raimondas, Baku (1990 10 29) „Čia kur aš esu tai pusdykumė – smėlis ir akmenys, medžiai palaukėse neauga, o apie miškelį nėra ko ir kalbėti... ant žolės čia neparkrisi, vien besibadančios piktžolės. Yra falangų ir skorpionų./.../ Esu 20 kilometrų nuo Bakų, jūros pusėn. Į čia penkias paras traukiniu važiavom, kelionė buvo ch...va, pabaigoje nei rublio neliko, visi suprakaitavę ir nusilpę atvykome į šią „častį“. Iš pradžių buvo labai sunkios dienos, nes čia – „diedovščyna“. Kitą dieną po to kai atvažiavome kepinant saulei kirtome žolę kastuvais aplink kazarmą, o dar kitą dieną – visą teritoriją. Saulė kepino taip, kad pauksmėje buvo 35 – 38 laipsniai. Po žolės kirtimo – „nariadai“, paskui vėl žolės kirtimas ir t.t. Vakarais dar „malkų pasikrauni“..... Paskui kažkas pradėjo skųstis valdžiai dėl tų muštynių tai valdžia mus pradėjo vaikyti – „marš brosokai“ beveik kasdien...“
Vydmantas, Krasnodaro kraštas (1991 02 24): „Buvau tris dienas iš eilės Kučiškojie. Vieną dieną nuotraukas pasiėmiau, kitą dieną buvau vaikų namuose, du kareivius išrinko, kad vaikams pasirodytume. Buvom pas juos nuo 9 iki 12 val. Pasėdėjom, pasikalbėjome. Jie mums kaip seneliui šalčiui sakė eilėraštukus, šoko ir dainavo. Po to pavaišino tortu, obuoliais ir gėlių po puokštę įteikė. Gėles prižiūrėtojoms įteikėme ir išėjome pasivaikščioti. Alaus prisisprogome kaip paršai. Kitą dieną vėl išėjome į kultūrinį pasivaikščiojimą. Aš, Diedulis ir dar du. Vėl nusipirkome alaus, paskui dar su vietiniais vyno išgėrėme. Grįžtant girdim, kad autobusų stotelėje kažkas rėkia, keikiasi. Žiūrim lietuvis iš „autorotos“. Jis girtas ir niekaip negali susitvarkyti su dviem dar už jį girtesniais – vienas visai lavonas, o kitas laksto kaip durnas. Sulaukę autobuso, tą, kuris visai girtas įkėlėme, o tas kur lakstė, numetė šinelį ant žemės ir pabėgo.“
Iš „Respublikos“ tekstų (Gintaras Mikšiūnas, „Apie „laiškus tėvams“ ir garantijų ieškotojus“; 1990 07 11):
„Besibaigiąs jaunuolių šaukimas tarnauti didžiajam kaimynui įrodė, kad nepatriotiškai nusiteikusi Lietuvos gyventojų dalis orientuojasi tik į tai, kokie įstatymai teikia daugiau garantijų. Kalbėdamasis su aukštais karinio komisariato pareigūnais pastebėjau, kad jie jau lengviau kvėpuoja. „Laiškai tėvams“, kurių įvairūs variantai nuskrido nuo karinių komisariatų grotuotų palangių, sušildė širdis garantijų ieškotojams. Išgirdę apie moratoriumą, komisarai pasijuto lyg ant sparnų. Jie suprato, kad mylimo krašto apsaugos vyrai atsišaudo tik retomis laikraštinių kulkosvaidžių serijomis ir toliau abejingai stebi, kaip lietuvaičiai prisiekia tarnauti imperijai. Visa tai paskatino mane apsilankyti karinio komisariato surinkimo punkte. Liepos 5 dieną į surinkimo punktą buvo atvežta apie 400 jaunuolių, kitą dieną – 200. Šie kelių dienų skaičiai daug ką sako. Nors jie ir liūdni, bet juos prasmingai papildė respublikinio karinio komisariato politinio skyriaus viršininko pavaduotojas pulkininkas K. G. Golubevas.
– Jūs prasitarėte, kad šaukiate jaunuolius iš lojalių rajonų. Kokie rajonai jūsų nuomone yra lojalūs?
– Labiausiai lojalūs yra Vilniaus krašto rajonai, taip pat Klaipėda, Radviliškis, Ignalina, na, žinoma, yra ir daugiau.
– Kokiuose rajonuose labiausiai nesiseka?
– Na, kad ir Lazdijų rajone. Atrodė, kad bus sunku, tačiau ir ten šaukimai neblogai vyksta. „Laiškai tėvams“ suvaidino teigiamą vaidmenį. Visų turinys panašus, be to visuose rajonuose jie skirtingai parašyti, atsižvelgiant į situaciją.“
