Kilo mintis ir man pasidalinti savo prisiminimais ne tiek, kad buvo kažkas labai blogo, ar labai gero, tiesiog malonu prisiminti jaunas dienas. Kolkas neskaičiau Vidmanto rašinių (bet būtinai perskaitysiu), nes nesinorėjo netyčia kažką nukopijuoti, ar atkartoti. Tegu būna dviejų skirtingų žmonių skirtingi rašiniai ta pačia tema. Esu dėkingas autoriui už sužadintus prisiminimus ir siūlau „paragauti“ mano kareiviškos duonos.
Vyresnės kartos žmonės puikiai pamena, kaip merginos sakydavo: vyras be kariuomenės, tai ne vyras. Todėl daugelis vaikinų nesistengė „nusimuilinti“ nuo tarnybos. 1979 metais baigiau vidurinę, niekur stoti nesiruošiau, nuėjau į Klaipėdos karinį komisariatą paprašyti, kad pasiustų į vairuotojų kursus. Pamenu bendravau su labai aukštu ir perdžiūvusiu viršila. „ Tave su tokia charakteristika ir kalėjimą nepriims“ tarė vartydamas klasės auklėtojo parašytą „rašinį“ apie mane. Nebuvau labai geras mokykloje, bet į vairuotojus viršilą pasiuntė. Pažadėjau būti geras ir nepavedžiau. Diena dirbau gelžbetonio gamykloje, vakarais lankiau kursus. Po naujų metų gavau teises, o už gerą ir pavyzdingą mokslą įteikė pagyrimo raštą, ir leido nemokamai išsilaikyti B kategoriją.
Pavasarį suorganizavau vidutinio dydžio išleistuves ir 1980 m gegužės 8 išėjau į kariuomenę.
Tada visus veždavo į sostinę ir iš ten skirstydavo. Buvo pats Afganistano karo pikas tai tiek tėvus tiek vaikinus baugino perspektyva tarnauti tame karštame regione.
Vilniuje visi praėjome dar vieną komisiją ir apgyvendino kažkokiame dideliame, aptvertame pastate ant sukaltų medinių gultų. Be čiužinių, patalynės tiesiog ant lentų. Nors buvo sargyba, šiokia tokia kontrolė, bet per skylę tvoroje buvo galima nusipirkti alkoholinių gėrimų. Vyrai iš didesnių miestų – Vilniaus, Kauno , Klaipėdos turėjo užsiėmę viršutinius aukštus, o visi kiti glaudėsi kur liko vietos. Klaipėdiečių buvo didžiausia grupė tai jautėmės padėties šeimininkais. Buvo kilę keletą susistumdymų, bet juos greitai nuramino atėję karininkai. Nuo dyko gulėjimo ir alkoholio keletas jaunuolių „išjojo namo ant baltų arklių“, bet didžioji dauguma šauktinių ramiai gulėjo ir laukė savo „pašaukimo“. Laikas nuo laiko riktelėdavo kieno nors pavardę ir vaikinas išeidavo. Niekas nežinodavo kur. Prasivarčiau ant medinių gultų apie tris paras. Pagaliau vieną popietę surikiavo didelę grupę jaunuolių, miesto gatvėmis nuvedė į traukinių stotį ir išvežė. Tik traukinyje sužinojome , kad veža į Kaliningradą. Ten visą dieną praleidome sporto salėje, ateidavo „pirkliai“, riktelėdavo kažkieno pavardę ir vaikinas dingdavo. Ta nežinia, kas kur kada pašauks labai kankino. Vakare likusius susodino į sunkvežimius ir nuvežė į Černiahovsko raketinį dalinį. Nusimaudėm po šaltu dušu, nukirpome vienas kitam plikai galvas, gavome aprangą ir tapome kareiviais. Galimybė pakliūti į Afganistaną atkrito.
Karantinas kaip karantinas. Mokėmės žygiuoti, sportuoti, dainuoti, klausėmės politinės informacijos, visus vienodai pagal statutą dulkino ir pastoviai norėjosi valgyti. Nuo naminio maisto pereiti prie karinės košės daug kam sunkiai sekėsi. Pamenu, kaip valgykloje prie stalo mus „ šokdindavo“. Alkanas, varvini seilę žiūrėdamas į maistą norisi kuo greičiau kibti į košę, bet vietoje to komandos – sėsti – stoti, sėsti – stoti... , o seržantas gale stalo valgo. Jis jau kompotą geria, o mes tik pradedame sriubą pilstyti. Kol jis kompotą išgeria jei spėjai viską praryti – gerai, nespėjai – alkanas lieki , o maisto išsinešti neleisdavo. Jei ką nutverdavo įsikišus į kišenę duonos riekute – griežtai bausdavo. Aš greitai pripratau prie kariško maisto, išmokau ryti ir sparčiai mesti namuose užsiaugintą svorį. Nereikėjo dabartinės epochos „išmislo“ – dietos. Per pirmą pusmetį numečiau 20 kg, o per likusius pusantrų metu priaugau tik 4kg. Buvau idealaus standarto – ūgis 184 cm. Svoris 82 kg. Dabar norinčius numesti svorį reikėtų ne ant dietos „sodinti“, o ant tarybinio kareivio raciono ir gyvenimo rėžimo.
Ryte – košė, juodos duonos riekutė, baltos duonos riekutė, 20 gr sviesto, arbatos puodelis ir 2 gabaliukai cukraus. P.S. Kol buvai jaunas kareivis cukraus negaudavai. Jį pasiimdavo seniai.
Pietūs – sriuba, košė, mėsos gabaliukas, kompotas, juodos ir baltos duonos riekutė.
Vakarienė – košė, žuvies gabaliukas, arbata, duonos riekutė.
Pridėkite prie to griežtą rėžimą : 6,00 keliame, mankšta, visa dieną pastovūs žygiavimai , mokymai, įvairūs darbai , kareivinių ir aplinkos „išlaižymas“ – vakare 22.00 krenti kaip lapas.
Nereikia jokių specialių dietų – svoris tirpsta kaip pernykštis sniegas.
Kadangi gimiau ir užaugau tarybinėje proletarinėje šeimoje, buvau auklėjamas tuometine dvasia, tėvynės gynimas buvo šventa pareiga, o priesaika šventė, garbė. Tėvukai turėjo žiguliuką, patys atvažiavo ir mane išlydėjusią į kariuomenę merginą atvežė. Po priesaikos paleido tik iki vakaro. Tėvukai prašė parai, bet neleido. Nežinau kodėl, matyt bijojo, kad namo neparvažiuočiau.
Po karantino pamenu pirmą savo sargybą. Budėjome „guboj“ – kareivių/karininkų areštinėje. Viduje buvo kažkokia nedidėlė patalpėlė ir suoliukas. Prisėdau ir užmigau. Pabudau nuo stipraus smūgio. Pašokęs pamačiau prieš save seržantą. Pirmas jo klausimas – „kur tavo automatas“. Taip, automato nebeturėjau. Jis aiškiai pasakė – tribunolas, „dezbatas” (disciplinarinis batalionas) ir uždarė į vieną iš laisvų kamerų. Manau nereikia pasakoti, kokie jausmai tada užplūdo. Tik pradėjus tarnybą prarasti patį svarbiausią kario atributą – ginklą ir keliauti į „dezbatą“. Dar dabar nupurto šiurpas prisiminus tą įvykį. Likimas man buvo palankus ir viskas baigėsi laimingai. Aš taip kietai buvau įmigęs, kad atėjęs patikrinti seržantas nukabino automatą, o aš net nepajutau. Gražino automatą , o vakare gavau rimtą auklėjimo pamoką.
Kadangi turėjau vairuotojo teises netrukus pervedė ant kovinio URAL automobilio ir daugiau į sargybas nepavaikščiojau. Mano mašinoje buvo visa raketos paleidimo aparatūra. Raketos buvo mobilios užkrautos ant didelių šešių ašių vilkikų. Tokie važiuoja Maskvoje parado metu. Atvykus į poziciją turėdavau sustoti šalia, sujungti abu transporto vienetus kabeliais ištemti 100 m kabelį su paleidimo pultu (distancinių pultelių nebuvo), iškasti apkasą dviem žmonėms ir su visa grupe pasitraukus už kilometro stebėti kaip yra paleidžiama Europai skirta raketa. Po to pilna apsauga nuo radiacijos 40 min bėgyje reikėdavo susipakuoti ir pabėgti. Tokie buvo normatyvai. Juos atidirbinėjome vietiniame poligone, o rudenį išvykome į vieną pagrindinių Tarybų sąjungos poligoną Kapustin Yar , leisti tikrų raketų.
Į atmintį įstrigo pilna stepė gyvačių, kieta žemė kurią reikėjo kasti, pasakiškas raketos skrydis ir arbūzai. Per pastaruosius turėjau problemų.
Vaikštant stepėmis dažnai prieš porą žingsnių pasigirdavo šnypštimas. Kišdavome automato buožę. Gyvatė (margos ir gražios) kelis kartus kirsdavo ir šliauždavo tolyn. Tada per galvą, nulupdavome odą ir atiduodavome vienam karininkui. Jis žadėjo jas išdirbti ir padaryti apyrankes , bet jų taip ir nematėme. Vieną odą pats išdžiovinau ir nusiunčiau laiške savo draugei. Nesitikėjau, bet cenzoriai neišėmė ir mano draugė gavo. gyvatės odą. Kaip gerai, kad tada nebuvo interneto. „Gyvų“ laiškų rašymas , skaitymas teikė malonumą ir atgaivą sielai, kurios dabartinei kartai nesuprasti. Net po daugelio metų malonu paimti į rankas, pavartyti laiškus ir paskaityti jaunatviškas mintis sudėliotas ant paprasto sąsiuvinio lapo.
Patys mokymai praėjo puikiai pataikėme – ten kur reikia ir vieną vakarą iš vietinio kolūkio atvežė pilną sunkvežimį arbūzų. Valgėme kiek norėjome ir dar daug jų prikišau į savo URAL šoninius liukus tarp kabelių. Kelionė atgal truko savaitę, gal kiek ilgiau. Aišku kai kurie arbūzai pagedo, suskilo ir net pradėjo pelyti. Černiachovske nusikrovus nuo platformų ir grižus į dalinį pranešė, kad sekantį rytą visi važiuosime į vietinį poligoną. Turėjome pademonstruoti priešiškoms žvalgybos, kad mes sugrįžome ir esame pasiruošę reikalui esant duoti atkirtį. Kaip man važiuoti kariauti, kai liukai pilni arbūzų. Buvau tik pusmetį atitarnavęs – „sąlaga“ ir papasakojau problemą seniams. Tie turėjo savų landų, sutarė su sargyba, kad nenušautų ir naktį nuėjome prie kovinių mašinų. Iškrovėme arbūzus iš liukų, bet išvalyti nebuvo kada.
Mokymu metu mano leitenantas vis šaukė, neveikia aparatūra, nėra kontakto, Grubliauskas – patikrink kabelių sujungimus, kontaktus. Ką ten tikrinti, kai viskas išmirkę arbūzų sultyse. Tuos kontaktus spiritu valydavome, o čia toks kokteilis. Kai leitenantas pamatė tą vaizdą – uždrožė per sprandą ir pažadėjo uždaryti į areštinę. Geras buvo mano leitenantas. Nepaskundė vadovybei. Už Kapustin Yra gavo žvaigždutę, tapo vyr. leitenantu, viską atleido, davė feną liukams džiovinti ir spirito kontaktams valyti. Su seniais linksmai džiovinome, valėme ir arbūzais užsikandome. Už arbūzus ir spiritą nuo senių gavau padėką.
Toliau tarnyba kaip tarnyba. Mankštos, mokymai, pamokos kartais nuo senių į dūdą gaudavau ir t.t.
Tuo metu Lietuvoje aišku ir Kaliningrado srityje buvo problema su mėsa. Nepamenu kas ir kaip , bet parduotuvėje buvo ribojamas parduodamos mėsos kiekis vienam žmogui.
Mano vadas paleido mane namo 5 dienom, kad atvežčiau mėsos. Kaip tik pataikiau kai po aukštosios mokyklos baigimo į kariuomenę susiruošė vyresnysis brolis. Buvo apie ką su juo pakalbėti, pasidalinti patirtimi, bet penkios dienos prabėgo kaip viena. Labai sunku buvo išsiskirti su savo drauge, kuri visas dienas buvo šalia, bet pareiga aukščiau jausmų – grįžau į dalinį ir pratęsiau tarnybą.
Pirma žiema buvo sunki. Mūsų dalinyje buvo trys didelės dar vokiečių statytos kareivinės, didelė valgykla, keletas kitokios paskirties pastatų ir nedidelė sava katilinė. Karštą vandenį tiekdavo tik valgyklai, o kareivinėse, šaltomis dienomis temperatūra nepakildavo aukščiau dešimties laipsnių. Šalčio pojūtį stiprino drėgmė. Menkiausia žaizda ilgai negydavo– pūliuodavo. Kad neapšauktų „šlangu“ ( simuliantu) į Med. punktą nesikreipdavome, vaikščiojome atviromis žaizdomis. Laimei jau buvome išmokę teisingai vynioti autus ir nebuvo visus naujokus kankinusių kruvinų nuospaudų ant kojų.
Po Naujų metų per pačius šalčius vėl išvykome į Kapustin Yra, tik šį kartą aš buvau rezerve. Vyko labai dideli ir rimti mokymai Kiekvienas padalinys turėjo savo rezervą, kad atsiradus nesklandumams būtu kuo pakeisti , nestabdant mokymų. Nepatiko man tas rezervas. Savo mašinos neturėjau, vilkdavausi kolonos gale viename iš sunkvežimių kaip keleivis, o sustojus reikėjo eiti sargybą.
Viename iš mokymų etape pakėlė naktį. Šaltukas buvo apie 35–40. Kai viską susirinkome, man ir dar keliems kareiviams nebeliko vietos kabinose. Karininkas liepė lipti į kėbulą nes važiuosime netoli. Įsiropštėme į tentu dengtą kėbulą, beveik iki lubų prikrautą lentų, padėklų. Nei atsistoti nei atsisėsti. Tas važiavimas netoli tęsėsi labai ilgai. Pradėjo gelti kojas. Bandėme judėti, dainuoti, bet greitai sumigome. Nebuvau dar įmigęs amžinu miegu, pajutau kaip mašiną stipriai krestelėjo ir sustojo. Prižadinau draugus ir sušokome į sunkvežimių kabinas kolegoms ant kelių. Atšilus labai gėlė kojas. Dar koks 10–15min kėbule ir būtume nebepabudę. Bet tai buvo ne paskutinis žvilgsnis giltinei į akis. Tą kartą buvo sunkūs mokymai, bet visas užduotis įvykdėme. Po mokymų generolas prieš visą rikiuotę nusiėmė kepurę, nusilenkė ir padėkojo už puikiai įvykdytas užduotis.
Prieš pat išvažiuojant iš Kapustin Yra sėdėjau su kitu kareiviu ZIL – 157 kabinoje ir užvestu varikliu šildėmės. Buvome labai išvargę ir užmigome. Variklis benzininis, vėjas ėmė nešti dūmus iš duslintuvo į kabiną ir mes nuo išmetamų dujų atsijungėme. Laimei vairuotojas nevalingai nuspaudė akseleratoriaus pedalą iki galo. Kriokiantis variklis atkreipė netoliese buvusių karininkų dėmesį. Laiku ištraukė ir atgaivino.
Po to galvojau, kaip būtu skaudu ir negarbinga žūti kariuomenėje ne nuo priešo kulkos, o sušalti, ar apsinuodyti išmatomomis dujomis, bet likimas ir vėl buvo man palankus.
Praslinkus pirmiems tarnybos metams, įveikus visus jauno kareivio sunkumus, tapau „pomazoku“ –stumtelėjau pilotę ant pakaušio, atsisegiau viršutinę sagutę, atsileidau diržą, susisiaurinau kelnes ir sustūmiau kareiviškus batus į „garmožkę“.
Pavasarį vadovybė nurodė man ruoštis vasarą vykti į Leonido Brežnevo apdainuotus plėšinius vežti grūdus, Buvau mieto žmogus, Brežnevo plėšinių neskaičiau, bet supratau , kad tai daug geriau nei lakstyti apie radiacija pulsuojančią raketą. Paskyrė bortinį URAL mašiną ir dar su vienu ekipažu išvažiavome į Rygą.
Tik pervažiavus Nemuną ties Tilže, sugedo mano URAL. Kolegos nulėkė atgal į dalinį atvežti detalės, o aš palikau mašinoje laukti. Ties kelio vingiu tada stovėjo, gal ir tebestovi, namas. Nuėjau į jį. Duris atidarė močiutė. Paprašiau atsigerti. Gavau ir vandens ir pavalgyti ir paguldė į lovą pamiegoti „ Miegok kareivėli, kai taviškiai atvažiuos aš tave pažadinsiu“ Tikrai malonus ir šiltas prisiminimas.
Rygoje buvo gamykla kurioje atlikdavo kapitalinį karinių sunkvežimių remontą. Automobilį pilnai išardydavo ir vėl surinkdavo, pakeičiant susidėvėjusias detales. Dieną dirbome gamykloje įvairius darbus , o gyvenome prie gamyklos išskirtoje aikštelėje specialiai tam pritaikytame sunkvežimyje su būda. Panašiai kaip dabartiniai auto – kempingai.
Brolis tarnavo Rygos štabo orkestre, galėjo laisvai išeiti į miestą, o savaitgaliais jų karinis ansamblis grodavo Rygos karininkų rūmuose vykstančiuose šokiuose. Aš nelegaliai turėjau civilius rūbus, mūsų niekas nekontroliavo, tai beveik kas vakarą susitikdavau su broliuku. Dvi savaites trukusią komandiruotę praleidau linksmai, turiningai ir svarbiausia nepakliuvau kariniam patruliui, kurio Rygos mieste buvo labai daug.
Pirmas plėšinių etapas prasidėjo Stavropolio krašte. Buvau paprastas tos epochos žmogus, nesigilinau kodėl gyvename taip, o ne kitaip. Jei būtų davę įsakymą paleisti raketą į Briuselį, būčiau tai padaręs net nesusimąstęs. Plėšiniuose įsakė atiduoti visas jėgas derliaus nuėmimui – nedvejodamas atidaviau. Tiesiogine prasme variau iki „komos“ , bet iki šių dienų žinau tikrą duonos vertę. Už tą etapą gavau garbės raštą ir 100 rublių premiją. Jaučiausi įvertintas. Antras etapas – Šiaurinis Kazachstanas. Derlius mažesnis ir kova vyko už kiekvieną grūdą. Vežiojau grūdus iš kolūkio į centrinį elevatorių. Kelyje milicija ir vietiniai pionieriai kontroliavo ar nebyra grūdai iš kėbulo. Pareigūnams sustabdžius mašiną, pionieriai mediniais plaktukais stuksendavo per bortus ir žiūrėdavo ar neiškrenta koks grūdelis. Mano mašinos kėbulas buvo tvarkingas, grūdai nebyrėjo net važinėjant nelygiais to krašto keliais.. Per vieną patikrinimą, maloni pionierių vadovė pažadėjo parašyti straipsnį į vietinį laikraštį, ir mane paminėti. Sušuksite nieko verta smulkmena, bet tokios malonios smulkmenos gyvenimą padaro šviesesnį ir lengvesnį. Savo 20 – tą gimtadienį rugsėjo pabaigoje, linksmai atšvenčiau Kazachstane. Įstrigo atmintin, kad tą rytą gavome pirmųjų šalnų.
Miegojome paprastame mediniame barake, naktimis buvo šaltoka, vanduo lauko praustuvėse užšaldavo, bet įveikti visas negandas padėjo jaunystė ir kareiviškas užsigrūdinimas. Iš Kazachstano išvykome į paskutinį etapą – Gardino sritį vežti cukrinių runkelių. Čia buvo viskas nuostabu, nes nereikėjo varyti kaip plėšiniuose ir kišenėje šlamėjo vienas kitas sąžiningai uždirbtas rublis. Runkelius vežiojome kolūkiečiams. Ryte jie tvarkingai sustoję į eilute čiupdavo išėjusius kareivius ir vesdavosi į namus. Pavalgydindavo ir tada važiuodavome į laukus krautis jų surinktų runkelių. Į kelionę įdėdavo maisto ir duodavo 3 rublius, o jei padėdavai pakrauti – 5. Labai geras etapas buvo, nes turėjome pinigų ir būdavo laiko nuvaryti į vietinius šokius. Merginos labai nemėgo taip vadinamų partizanų, nes dauguma jų buvo vedę. Tik kai parodydavome dokumentą, kad esi šauktinis mergina eidavo šokti ir leisdavosi palydimos iki namų. Iš Gardino srities į Černiachovską grįžome sava eiga, bet jau didelę dalį mašinų teko partempti. Mano URAL, garbingai atlaikė visus tris etapus, ir nors dideliais gedimais, bet iki dalinio parriedėjo savais ratais.
Kaip tik tuo metu atsilaisvino transporto skyriaus vado vieta. Seržantas „netyčia“ jaunam kareiviui sulaužė žandikaulį ir už tai jį nuėmė nuo pareigų. Nors nebuvau baigęs seržantų mokyklos, bet pusantrų metų nepriekaištingos tarnybos davė pagrindą vadovybei suteikti man seržanto laipsnį, atlyginimą pakelti iki 10 rublių ir paskirti transporto skyriaus vadu. Vėl pasijutau įvertintas, bet neilgai džiaugiausi naujais antpečiais. Paskutinis tarnybos pusmetis buvo nepalyginamai lengvesnis. Be įprastos kareiviškos kasdienybės, tarybinių valstybinių švenčių , kareiviai kaip ir visi žmonės turėjo savo, grynai kareiviškas šventes. Tai 100 dienų iki įsakymo apie demobilizavimą, įsakymo paskelbimo diena ir taip vadinamas „demebelskas razvodas“ kada tiesiai iš iškilmingos rikiuotės paleidžiami pirmieji, geriausieji kareiviai.
Mano skyrius šimtadienį atšventė kukliai, bet Įsakymo dieną visi penkiolika kareivių įskaitant jaunus ir savo vadą – mane, didvyriškai krito nuo vietinės naminukės. Dar dabar nupurto šiurpas prisiminus jos skonį ir kvapą, bet tuo metu tauriems gėrimams neturėjome pinigų.
Kažkas paskundė ir anksti ryte dar prieš 6.00 prisistatė keltas karininkų. Vaizdelis buvo kaip po karo. Išmėtyti rūbai, kažkas privėmė prie lovos, o mūsų milžinas padarė tokią pelkę po savimi, kad karininkai negalėjo prieiti. Daug nevargo – apvertė jį su visa lova. Tas pliuškendamasis savo pelkėje garsiai, atviru tekstu pareiškė – „pisau aš jūsų armiją ir visą Tarybų sąjungą“. Vienas karininkas riktelėjo: „Vadas girtas, kareiviai girti – bardakas.“ Nepagalvojęs leptelėjau: „Vadas geria ir kareiviai turi gerti.“
Viskas žodis žodin buvo perduota vadovybei. Milžinas turėjo keletą rimtų pokalbių politiniame skyriuje, o po jų tapo labai ramiu ir geru kareiviu. Man atėmė seržanto laipsnį ir grąžino eilinio kareivio antpečius, bet pareigos ir atlyginimas išliko iki demobilizacijos ir po jos: „kamandir otdelenija koliosnyh mašin“.
Paskutinis nemalonus atvejis buvo „dembelsko razvodo“ dieną. Tą dieną buvau budinčiu, nuėjau truputi pasitvarkyti, kad nebūtų gėda pastovėti iškilmingoje rikiuotėje, bet iš koridoriaus pasigirdo komanda ramiai. Mano pareiga išeiti ir raportuoti atėjusiam karininkui. Galvojau, kad koks savas karininkas užėjo, išėjau be kepurės, atsisagstęs, vienoje rankoje peilis, kitoje diržas, o mane pasitiko politinio skyriaus viršininkas majoras L Nepasimečiau. Priėjau pasitempiau, nuleidęs rankas atraportavau. Jis klausėsi, pasitempęs pridėjęs ranką prie smilkinio. Išklausęs tepasakė – 5 paros arešto ir išėjo. Sugadino visą šventę. Po pietų dar kartą paskelbė prieš visą rikiuotę ir liepė eiti krautis daiktus, bet ir šį kartą man pasisekė – išgelbėjo miškas. Daliniui išskyrė miško, bet turėjome patys nusipjauti ir išsivežti. Reikėjo bortinio URAL ir patikimo, patyrusio vairuotojo. Pavakaryje išsikvietė į štabą ir pasakė „Jei automobilis URAL kuriuo grįžau iš plėšinių ryt ryte bus paruoštas darbui, mes gal atšauksime tavo areštą.“
Pasiėmiau keletą rimtesnių kareivių ir per naktį sutvarkėme stipriai pavargusią mašiną. Trūkstamas detales nuėmėme nuo kitų nevažiuojančių automobilių ir ryte laimingas išvažiavau vežti mišką.
Iki demobilizacijos turėjau pasakišką laikotarpi. Juokais sakiau – „tai atlygis už visą tarnybą“. Kol kareiviai pripjaudavo, pakraudavo rastus – miegodavau. Nuvežęs ir grįždamas prasukdavau pro kaimą ši bei tą parduodavau. Vakare važiuojant į dalinį nusipirkdavau ko nors skanaus ir vakare linksmai pasėdėdavome. Kai pasakė, kad galiu keliauti namo, atvirai pasakius, visai nenorėjau, bet buvome trise iš Klaipėdos ir visus kartu paleido. Kai kurie kareiviai išėjo namo tylomis, neatsisveikinę, o mes buvome standartiniai „dembeliai“ ir išėjome pagal visas tradicijas. Po pietų kareiviams barškinant lėkštėmis nurinkome stalą ir skambant per dalinio garsiakalbius maršui „Proschanie slavyanki“, lydimi didelio būrio kareivių, karininkų 1982 m. gegužės 21 d. išėjome pro vartus.
Turėjau truputį rublių, nusisamdėme taksi ir namo parlėkėme per porą valandų. Namiškių nebuvau perspėjęs. Kokie jausmai apima tėvus ir grįžusį sūnų neaprašysi. Juos reikia patirti, o patirti gali tik tas kas išlydėjo ir sutiko, kas išėjo ir sugrįžo. Tėvukai paprašė tą vakarą nelėkti pas draugės, o pabūti su jais. Paklausiai ir draugei net nepaskambinau. Kitą dieną paradine uniforma atėjau tiesiai į jos darbovietę vieną didžiausių Klaipėdos parduotuvių Saturnas. Tiesiog norėjau, kad pardavėjos, pirkėjai – visas pasaulis pamatytų kokie mes laimingi. Jau tada supratau, kad ji skirta man, ilgai netempiau , po pusmečio vedžiau ir esame kartu iki šių dienų. Štai toks trumpas tų laikų kareivuko gyvenimo aprašymas. Aišku buvo daug linksmų ir liūdnų nuotykių, kurioziškų atvejų, kvailų situacijų, bet visur man sekėsi, viskas baigdavosi laimingai, nes , kaip sako mano žmona – „turi labai gerą ir rūpestingą angelą sargą“. Mano brangioji, kaip visada, teisi.
Būtų galima daug daugiau parašyti apie tuos dvejus tarnybos metus, bet nežinai koks įvykis svarbesnis kuris ne toks svarbus, o viskam surašyti neužtektų ir jaučio odos.
Praėjus daugeliui metų, pasikeitus politinei sistemai, žmonių pažiūroms galima diskutuoti apie tą laikmetį ir jo žmones – kodėl jie buvo tokie, o ne kitokie, gyveno taip, o ne kitaip. Tačiau prieš diskutuojant ar smerkiant mus , derėtų neužmiršti vienos smulkmenos, kad mes esame dabartinės, jaunos kartos, tėvai , seneliai ir jei nebūtų buvę mūsų nebūtų ir Jūsų.
Mes tiesiog gyvenome mums likimo duotą gyvenimą ir džiaugėmės jaunyste.
