Senovės graikų mitologija byloja, kad jaunas ir be galo gražus medžiotojas, vardu Narcizas, įsimylėjo savo atvaizdą upelio vandenyje. Negalėjo savimi atsigėrėti. Jis nevalgė ir negėrė, tik grožėjosi savimi, kol galų gale virto geltona gėlele. Pagal šį mitą vardą gavo ir vienas asmenybės sutrikimų – narcisizmas:
„Vieną kartą, išvargintas medžioklės ir ištroškęs baisioje kaitroje, Narcizas pasilenkė virš miško šaltinio ir vandenyje pamatė savo atspindį. Ir deivė Afroditė, įsižeidusių dievaičių priprašyta, uždegė Narcizui meilę pačiam sau.
Užmiršo jis medžioklę ir greitakojus elnius, užmiršo žygio draugus ir tik dienų dienas žiūrėjosi į virpantį šaltinio paviršių. Galų gale jis numirė iš ilgesio ir meilės savo atspindžiui. Ant jo kapo užaugo gėlė, kurios žiedas buvo baltas kaip sniegas ir skleidė stebuklingą kvapą. Ir toji gėlė buvo pavadinta jaunikaičio vadu – narcizu“.
Narcisizmas – tai toks asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas tikėjimas savo unikalumu, ypatinga padėtimi (netgi kilme), pranašumu prieš kitus žmones, didingumu, išmintingumu. Narcizai turi išpūstą nuomonę apie savo pačių talentus, pasiekimus. Savo fantazijose jie įsivaizduoja besą itin sėkmingi ir nepaprasti žmonės, pavyzdžiui, moterys įsivaizduoja esančios labai gražios – čia dar nieko. Yra moterų narcizių, kurios įsivaizduoja besančios pačios išmintingiausios ir tik jos viską suprantančios. Tam dažnai naudoja kokius nors paprastus dalykus ir išpūsdamos iki begalybės. Pavyzdžiui, yra kelių vaikų motina, ir tai jų pagrindinis argumentas, kodėl jos pačios pačiausios ir išmintingiausios, ir gražiausios. Nėra viskas taip gražu. Jos pačios tuo savo nuostabumu netiki, kol kas nors iš šalies nepatvirtina.
Skirtingai nei šizofrenikai (pastarieji tikrai nuoširdžiai tiki, kad yra, pavyzdžiui, napoleonai), narcisiztinį sutrikimą turintys asmenys puikiai supranta, kad nėra tokie, kokie norėtų būti ir ypač – kokiais juos turėtų laikyti kiti žmonės. Narcizai dėl to išgyvena vidinį konfliktą. Jų viduje kovoja menka savivertė su išpūstu įvaizdžio ir noro sau ir kitiems atrodyti pačiu nuostabiausiu, burbulu. Menka savivertė tarsi tas dygliuotas ežiukas gražų ir spalvingą burbulą dažniausiai susprogdina. Narcizai negali susitaikyti su tuo diskomfortu, kad visgi nėra tobuli, jie kaltina kitus, jie išsilieja ant kitų, dažniausiai pačių artimiausių, ir pučia naują burbulą. Kiti, narcizų manymu, turėtų pripažinti, kad tik jie yra patys svarbiausi, patys geriausi. Gavę pripažinimą, jie trumpam nurimsta, patys patiki savo nepakartojamumu, nuostabumu ir vos ne dieviškumu („Ach, mano nuotrauką sulygino su deive, ach, aš tikrai nuostabiausia“). Bėda ta, kad narcizams tokio patvirtinimo reikia vėl ir vėl kaip narkotiko.
Šiandien kalbame apie narcizes moteris. Jos, kaip ir vyrai narcizai, labai dažnai yra priklausomi nuo išmaniųjų technologijų, socialinių tinklų. Narcizė moteris nuolat darosi asmenukes, nuolat jas kelia į socialinius tinklus, nors toks viešinimasis nėra jos darbas. Tokiais savo veiksmais ji nieko nereklamuoja ir neturi jokio kito tikslo, apart grožėjimusi savimi ir noru, kad kiti ja grožėtųsi. Narcizės elgesys socialiniuose tinkluose buvo paimtas tik kaip pavyzdys. Ir realiame gyvenime narcizė moteris elgsis taip, tarsi ji būtų pati svarbiausia, tarsi aplinkui niekas neturi jokių kitų interesų – vien tik pastebėti Ponią Nuostabiąją. Savo vertės-savivertės įrodinėjimas tampa pagrindiniu narcizės interesu. Tai ji privalo daryti, kad jaustųsi kiek komfortabiliau dvasiškai, nes iš tiesų narcizų savivertė yra sutrikdyta. Narcizams kaip narkotikas yra reikalingas patvirtinimas, kad jie yra nepakartojami: patys gražiausi, patys nuostabiausi, patys geriausi ir visokie kitokie „pačiausi“.
Regis, kas čia blogo? Moteris tiesiog fotografuojasi ir kelia foto į socialinius tinklus. Jei moteris yra sveika, neturi narcistinio asmenybės sutrikimo, tokiai veiklai yra ribos. Tuo tarpu moteris narcizė tam, kad gautų kuo daugiau „patiktukų“, visą savo laiką gali skirti gražinimuisi, nuolat daro bandomąsias asmenukes. Jai visiškai vienodai yra santykių su vyru puoselėjimas – tam ji juk neturi laiko. Buitis taip pat ne jos sfera – tegul vyras pasamdo tarnaitę, juk jo žmona toookia ypatinga. Kenčia ir santykiai su vaikais – jais turi užsiimti auklė, kurią pasamdyti taip pat vyro reikalas. Ir, apskritai, narcizės dažniausiai vaikų neturi, joms vaikai tik trukdytų. Na, o jeigu turi, tokiu atveju vaikai tampa įkaitais – įrankiu įrodyti, kokia nuostabi jų mama. Narcisiztinį sutrikimą turintys asmenys bando kontroliuoti, ką kiti apie juos galvoja, tuo pačiu jie yra linkę nuvertinti beveik viską, kas yra aplinkui pasaulyje, tuo pačiu idealizuodami tas vertybes, su kuriomis save sieja.
Tokių motinų vaikai kenčia, nes jiems keliami nepamatuoti reikalavimai atitikti kažkokias išsigalvotas normas – ką kiti pasakys, kaip kitiems atrodys. Iš vaikų reikalaujama, pavyzdžiui, groti tam tikru instrumentu arba rodyti kitus kokius nors talentus. Štai narcizė motina vertė savo dukrą būti pačia geriausia pianiste. Kai duktė grodavo, motina atidarydavo langą, kad visi girdėtų. Duktė privalėdavo paklusti motinai ir niekuo daugiau neužsiimti, tik grojimu. Čia klasikinis pavyzdys, apie tai yra netgi sukurtas romanas E. Jelinek „Pianistė“ („Die Klavierspielerin“). Šis romanas 2004 metais buvo apdovanotas Nobelio premija). Herojė Erika Kohut taip ir netapo pasaulinės reikšmės pianiste, kaip kad tikėjosi jos motina, ji pasiekė „tik tiek“, kad Vienos konservatorijoje dėstė muziką. Tačiau motinos narcizės dėka dėl užgniaužto seksualumo tapo lytine iškrypėle – vuajeriste.
Moterys narcizės viską aplink naudoja ir vartoja tik savo nuostabumo įrodymui. Nors atrodo, kad tą savo „nuostabumą“ stengiasi įrodyti kitiems (o kaipgi – socialiniai tinklai, asmenukės, atidarytas langas grojant ir t.t.), tačiau, pirmiausia, tai yra „nuostabumo“ įrodymas sau. Tiksliau tariant taip: kai narcizė įrodo, kokia ji yra „nuostabi“ kitiems, tada ji „įsirodo sau“, kad ji tikrai yra „nuostabi“. Tik to įrodymo, kaip jau minėjau, reikia nuolat kaip narkotiko. Narcizams gyventi yra patogu būtent dabar – socialinių tinklų suklestėjimo laikotarpiu.
Paklausite manęs, negi visos narcizės yra tokios turtingos, kad galėtų nesirūpinti buitimi, samdytis tarnaites, dienų dienas leisti grožio salonuose, vakarėliuose ar tiesiog besidažant-besišukuojant-besifotografuojant ir mirkstant socialiniuose tinkluose? Atsakymas į šį klausimą yra paprastas: narcizai sugeba aplink save suburti naudingų žmonių ratą. Pirmiausia, tai yra turtingas vyras, kuris ir sukuria narcizei visą gerovę. Kai vyras pamato, kad jo žmonelė – „ne kažką“, jo vietoje atsiranda kitas „avigalvis, kuris saviškei perka avikailius“. Nors atėjo tokie laikai, kai kailiniai tapo nebemadingi, žodžių iš dainos neišmesi. Turbūt pastebėjote, kad po to, kai tuštutę metė turtingas vyras, netrukus šalia jos atsirado kitas – ne mažiau turtingas. Turbūt dėl tokio savo gebėjimo narcizai savo asmenybės sutrikimo nelaiko jokia yda. Priešingai – tik narcisizmui būdinga savybė, kad turintys šį sutrikimą asmenys jį laiko ne liga, o privalumu.
Nėra turtingo vyro? Tada yra tėvai, kurie narcizę išlaiko. Narcizai yra itin artistiški žmonės, gebantys kada reikia pavaidinti vargšus, kuriems reikia užuojautos, pagalbos. Pavyzdžiui, viena narcizė, nors jai jau per trisdešimt metų, yra išlaikoma tėvų. Jai nuomojamas butas Vilniuje, duodami dienpinigiai. Ši moteris yra labai graži, protinga ir išsilavinusi (universitete mokėsi vienais dešimtukais), tačiau niekur nedirba. Tėvai tiki, kad ji labai jautri ir po psichologinės traumos nebegali dirbti. Ką veikia minėtoji mergina? Sportuoja, mankštinasi, dažosi, rengiasi, fotografuojasi ir nuotraukas kelia į Facebook. Taip pat išdidžia manekenės poza vaikšto po miestą, kartais nueina apsipirkti. Kartais eidama kartoja, kad tik ji yra pati gražiausia. Žiūri į savo atvaizdą vitrinoje ir mėgaujasi juo. Fotografuojasi, filmuojasi ir sako, kad yra pati gražiausia, protingiausia ir kad jos siela yra pati tyriausia. Tokius žodžius ji taria į kamerą, su kuria fiksuoja savo pačios atvaizdus. Čia jau itin sunki, kraštutinė narcisizmo forma.
O kaipgi atrodo tos narcizės, kurios neturi tos kraštutinės asmenybės sutrikimo formos, kurios gyvena, regis, „paprastą“ gyvenimą? Pažvelkime į visiškai „paprastą“ moterį. O gali būti priešingai – net sunkiu patikėti. Narcizei gali visiškai nerūpėti nei feisbukai, nei instagramai, nei asmenukės, nei makiažai-manikiūrai-fitnesai-supermamizmai ir nei kiti panašūs dalykai. Narcizė moteris gali imti jaustis išskirtina vien tuo, kad yra „netobula“ (ach, kaip dabar tai madinga). Tokia narcizė savo vertę laikinai sau pačiai ir kitiems įrodys, jeigu kas nors jai paklus ir jos patarimus palaikys išminties viršūne. Feisbukuose ir instagramuose tokios narcizės kalbėsis tik su tais asmenimis, kurie palaikys jų „nuostabumą“, „išmintį“ ir aklai klausys. Kiti bus baninami. Šeimoje vyras ir vaikai turi stovėti ant blakstienų, nes taip pasakė narcizė.
Vyrą, kaip taisyklė, narcizė moteris – ne ta, kuri turtinga, o ta, kuri „paprasta“ – pasirenka tokį, ant kurio galvos galima joti. Pavyzdžiui, primesti kokį nors šeimos modelį. Vyrui narcistinį sutrikimą turinti moteris gali labai puikiai „išaiškinti“, kad vyras reikalingas šeimoje tam, kad „būtų geras tėvas“, aišku, gerai skamba ir „maitintojas“, „išlaikytojas“, „meistras“, „bankomatas“, „taromatas“, „devinta stiklinė, iš kurios gali atsigerti moteris“ (dar narcizės mėgsta ir „apšikto tualeto“ metaforą, – o kaipgi, narcizai gerai pasijaučia tik kitus apdėję). Sutrikimų, taip pat ir narcistinį asmenybės sutrikimą, turinti moteris, dažnai yra aseksuali, nes visos kūniškosios ir dvasinės jėgos yra nukreipiamos „atrodyti“, o ne „būti“. Tokiu atveju moteris išsiderina, o išsiderinusi moteris dažnai yra įsitempusi, nors ir norėtų būti bei atrodyti „beriedančiu vilnonių siūlų minkštu kamuoliuku“. Nors labai deklaruoja savo „minkštą laimę“, bet iš tiesų yra kitaip. Tuomet ji ima vaidinti „dieviškąją“. Kokia ji „tikinčioji ir šventoji“, koki ji „tik mama“. Seksas su „dieviškąja matrona“? Na, ką jūs, ji savo vyrui gali pasiūlyti nebent pėdų masažą (jei nėra planuojamas vaikas) ir papasakoti apie savo „šventumą“, „nuostabumą“ ir t.t. Vėlgi – čia tik keli pavyzdžiai, kaip gali elgtis narcizė moteris. Narcizai gali elgtis labai išradingai ir taip įvairiai, kad pavyzdžių net modelių neaprašysim viename straipsnyje.
Narcizė moteris ir darbe elgsis neadekvačiai. Pareiga jai neegzistuos. Ji darys tik tai, ką nori daryti, kas jai yra įdomu ar suteikia malonumą. Ir dar pasakys: juk moteris neprivalo dirbti, neprivalo būti atsakinga. Darbe narcizė moteris leis sau keiktis, elgtis nemandagiai. Ir vis pabrėš, kad ji YRA MOTERIS, ir toks jos elgesys privalo būti priimtinas. Narcizė ims aikštytis. Nepatiks tegu ir prezidento kokia idėja, eis, rengs atsišaukimus, peticijas. O paskui patingės nueiti į susitikimą, ir pasakys: „O man vertingiau dabar namie pabūti“, nes, matote, JI TAIP NORI ČIA IR DABAR, mat eiti į akistatą su prezidentu truputį narcizė prisibijo, kad nebūtų nuleistas ant šeimės tas jos „nuostabumas“. Kiti žmonės narcizei neegzistuoja. Yra tik ji pati pačiausia.
