Išties „Smetoninė Lietuva“ buvo tautinės valstybės bei spartaus pakilimo ir suklestėjimo pavyzdys. Prezidento Antano Smetonos valdymo metu Lietuvos valstybė pasiekė ekonominių, socialinių, kultūrinių laimėjimų. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jai teko naujai formuoti savo ūkio struktūrą ir svarbiausias jo plėtojimo kryptis, siekiant užtikrinti ekonominį savarankiškumą, geriau tenkinti nacionalinio ūkio bei gyventojų poreikius, plačiau įsijungti į pasaulinę rinką. Neigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai turėjo Lenkijos įvykdytas Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos, susilpninęs Respublikos pramonę (ypač popieriaus, chemijos, trikotažo ir poligrafijos), geležinkelio transportą ir kitas ūkio šakas. Tai vertė šalies vyriausybę skubiai statyti tų pramonės šakų įmones, kurios buvo išvystytos Vilniuje ir Vilniaus krašte. Kita vertus, svarbų vaidmenį plėtojant Lietuvos ekonomiką suvaidino Klaipėdos miesto ir krašto atgavimas, kadangi Klaipėdoje buvo išvystyta medžio apdirbimo, maisto ir iš dalies kitos pramonės šakos. Naujos įmonės daugiausia buvo statomos tuometinėje sostinėje – Kaune.
Nepriklausomoje Lietuvoje daugiausia žmonių dirbdavo žemės ūkyje – savo nuosavybėje arba dvare, nes Lietuva tarpukariu buvo agrarinė šalis. Kita dalis dirbančiųjų telkėsi miestuose ir miesteliuose. Daugiausia jie dirbo mokslo, kultūros srityse, užsiimdavo amatais, smulkiuoju verslu, dirbo fabrikuose. Nemaža dalis užsiimančiųjų darbine veikla buvo žydai.
Lietuva – agrarinė šalis Lietuvoje labai daug žmonių dirbo žemės ūkyje. Vieni – savo nuosavybės ūkiuose, kiti – samdomais darbininkais dvaruose. Nors, kaip jau buvo minėta, dvarų ūkis smuktelėjo, tačiau Lietuvoje dvaro sodyba vis dar egzistavo kaip ūkinis ir administracinis vienetas, dvarininko ir jo šeimos gyvenamoji vieta. Dvaras buvo Lietuvos ekonominio, kultūrino ir politinio gyvenimo centras. 1939 m. išleistoje „Lietuviškojoje enciklopedijoje“, žodis dvaras aiškinamas – iš lenk. dwor, lenkų kalboje reiškiąs tik pačią ūkio sodybą, lietuvių kalboje iš seno įgijo platesnę prasmę ne tik sodybai, bet ir didesniam, vieno savininko valdomam, žemės plotui. Priešpastatomas valstiečių ūkiui, dvaras reiškė ir bajoro ūkį. Kai kuriems tarpukario Lietuvos dvarams buvo būdinga labai stambi žemėvalda. Toks pavyzdys gali būti Aštriosios Kirsnos dvaro sodyba, savininkų įsigyta su 230 ha žemėvaldos plotu. Nuo seniausių laikų dvaras gyvavo tik su žeme, kaip vientisas ūkio vienetas.
Paskelbus Nepriklausomybę ir pradėjus vykdyti žemės reformą, Lietuvoje buvo faktiškai likviduota dvarininkų žemėvalda. 1922 m. žemės reformos įstatymas įpareigojo paimti į žemės fondą privačių dvarų žemę, paliekant visiems vienodą 80 hektarų normą. Sumažinus valdų plotus, dalis dvarams priklausiusių ūkinių pastatų tapo nebenaudojami ir sunyko. Šiuo laikotarpiu nemažai dvarininkų nesugebėjo pasikeitusiomis sąlygomis išlaikyti dvaro, todėl prasiskolindavo, dvarus išparduodavo, daug buvusių dvarininkų emigravo palikę samdytus valdytojus.
Miestuose daugiausia buvo dirbama mokslo, kultūros srityse, užsiimama amatais, smulkiuoju verslu, dalis darbo vietų buvo fabrikuose.
Svarbiausias miestas buvo Kaunas. Tarpukario laikotarpiu Kaune labai išaugo lengvoji ir maisto pramonė. Aplamai Kaunas, tapęs laikinąja Lietuvos Respublikos sostine, užėmė dominuojančią padėtį visose pramonės šakose. Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, jos ekonomikos plėtojimą teko kreipti Vakarų Europos rinkos link. Tai reikalavo atitinkamai pertvarkyti viso ūkio, pirmiausia pramonės, struktūrą atsižvelgiant į jos eksporto bei importo esminius pokyčius. Antra vertus, atsirado naujos sąlygos, skatinančios gamybinių jėgų ugdymą – siekimas sukurti nacionalinę, šiuolaikinę pramonę, darnų viso ūkio kompleksą, didinti savo prekių konkurencingumą užsienio rinkose, geriau tenkinti gyventojų poreikius. Tačiau tam pasiekti reikėjo daug lėšų, žaliavų, elektros energijos, kurių pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje labai stigo. Tuo tarpu užsienio kapitalas nebuvo suinteresuotas Lietuvos industrializavimu. Be to, nesant svarbiausių žaliavų ir trūkstant kvalifikuotų darbuotojų, sunkiosios pramonės ugdymas buvo gan sudėtingas. Tad buvo pasirinktas kitas kelias – plėtoti maisto ir lengvosios pramonės šakas, tokias kaip miško, medžio apdirbimo, celiuliozės ir popieriaus pramonės. Pati svarbiausia buvo maisto pramonė, gaminusi beveik pusę (46,8 procentus) visos pramonės produkcijos. Vien mėsos ir pieno pramonė gamino beveik 28 procentus šalies pramonės produkcijos. Pramonė tarpukario Lietuvoje nebuvo plačiau išvystyta ir jos lyginamasis svoris visame ūkyje buvo palyginti menkas. Pramonės dalis krašto nacionalinėse pajamose 1939 metais tesudarė tik maždaug vieną šeštadalį (16,6%), o kartu su amatų verslais – apie vieną trečdalį (32,4%), tačiau nepaisant palyginti žemo pramonės išsivystymo lygio, jos gamybos koncentracija ir centralizacija pagal to meto mastelius buvo pakankamai aukšta. Lietuvos Respublikos gyvavimo pramonės įmonių skaičius sumažėjo beveik trigubai, o produkcijos gamybos apimtis, tenkanti vidutiniškai vienai įmonei, padidėjo daugiau kaip šešis kartus. Tai reiškė spartų gamybos koncentracijos augimą, o kartu ir gyventojų užimtumą bei pajamas.
Gamybos koncentracijos ir centralizacijos augimas skatino monopolijų susidarymą. Pirmosios monopolijos susikūrė trečiojo dešimtmečio pradžioje, o svarbiausiose ekonomikos šakose įsiviešpatavo ketvirtojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Jų pagrindine forma buvo sindikatai. Tai – „Lietuvos spirito varyklų pramonininkų sąjunga“, „Lietuvos alaus bravorų sąjunga“, tabako sindikatas, „Vinių ir vielos pardavimo kontora“, Odos sindikatas, Plytų sindikatas, Sėmenų aliejaus ir pokosto sindikatas, Mielių sindikatas. Sindikatai jungdavo daugumą atitinkamos pramonės šakos įmonių ir veikė visoje pramonėje. Monopolinėmis firmomis taip pat tapo žymiausios akcinės bendrovės bei kooperatyvai: akcinė bendrovė „Maistas“, centralinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pieno centras“, Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“, akcinė bendrovė „Lietuvos cukrus“. Šie centrai buvo naudingi ūkininkams, kurie savo pagamintą produkciją galėjo realizuoti būtent per šiuos centrus.
Taigi Nepriklausomos Lietuvos metu daugiausia buvo dirbama lengvosios pramonės, maisto pramonės srityse.
Smulkusis verslas, prekyba, amatai daugiausia priklausė žydams. Ypač kai po 1926 m. perversmo žydams užtvertas kelias į valstybės įstaigas. Neįleidžiami visuomenės elitan žydai užsiiminėjo prekyba, vadinamosiomis laisvosiomis profesijomis. Šatrijos Ragana (1877–1930) apysakoje „Sename dvare“ rašoma apie seną žydą Šmulką. Tokių prekiautojų po senąjį Lietuvos kaimą vaikščiodavo daug. Žemaitijoje, mažuose jos miesteliuose (taip pat ir rašytojai gerai pažįstamuose Užventyje, Kražiuose, Varniuose) gyveno daug žydų, dažnai suvargusių, nelengvai besivertusių iš amatų, smulkios prekybos. Taip kalbėjo žydai žemaičiai: „Eidams su savo kromeliu, paveizėsiu į dangų – mėlyns, gražus; paveizėsiu į pijvas – žalias ir margas; niekur dūmų, visur gražu ir linksma“.
Miestuose ir net mažuose miesteliuose ar bažnytkaimiuose žydai vertėsi su žemdirbyste nesusijusiais verslais. T. Butautis pamini tokias Joniškio žydų profesijas: fotografas, dailidė, skardininkas, batsiuvys, kurpius, kepurininkas, siuvėjas, odos apdorotojas, šaltkalvis, laikrodininkas, mėsininkas, kirpėjas, verpėjas, malkų pjovėjas. Žydams priklausė penkios iš 12 stambesnių įmonių, 1939 m. veikusių Joniškyje, tačiau visus tris Joniškio restoranus jau valdė lietuviai. Keletas Joniškio apylinkių žydų vertėsi ir žemės ūkiu.
Daugeliu atvejų elektra į miestelį atkeliaudavo žydų iniciatyva. Kaip rašo T. Katilienė, energetikos verslu Linkuvoje užsiėmė Peresmanas, kuris pats rūpinosi instaliacijomis ir turtingesniems miestiečiams įvedė elektrą. Kadangi skaitiklių nebuvo, kaina skaičiuojama nuo elektros lempučių skaičiaus ir galingumo. Minėtoji T. Katilienė nagrinėjo tarpukario žydų darbinę veiklą Linkuvos miestelyje. Iš modernesnių verslo šakų buvo fotografija. Miestelyje radosi žydų fotografai, kurie buvo mėgstami, o jų paslaugomis noriai naudojamasi. Linkuviečiai naudojosi kepurninko paslaugomis, kuris siūdindavo arba importuodavo kepuraites, skrybėles ir uniformas. Kepurninku jis ir buvo vadinamas. Tokia pravardė puikiausiai atspindėjo jo veikos pobūdį. Dantų gydytoja Kleinienė dar turėjo viešbutėlį ir stadelą, o pianistė Kleinaitė privačiai mokė vaikus muzikos. Tačiau daugiausia žydų liko ištikimi laiko patikrintam amatai – prekybai. Sąlygos tam buvo idealios: Linkuvos karmelitų iniciatyvą pradėti švęsti Škaplierinės atlaidai, kurie priviliodavo daug užsienio pirklių iš Rygos, Karaliaučiaus, Lodzės, Maskvos bei Polocko. Žydų pirkliai čia rado palankią dirvą, kuri subrandino jų veikos vaisius.
Nepriklausomoje Lietuvoje buvo suteikiami kreditai. Kaip pavyzdį galima pateikti faktą, kad visą tarpukarį miesto pramonę ir prekybą kreditavo žydų bankai: Š. Nuroko banko namai, I. Choronžickio bankas, Komercijos bankas. Bankai teikė privatiems savininkams, akcinėms bendrovėms, firmoms, sąjungoms, miesto savivaldybei paskolas. 1929 m. metais, neišlaikę konkurencijos, bankrutavo br. Nurokų bankiniai namai. Jie buvo įsteigti 1921 m. finansų ministerijos sutikimu ir turėjo apie 300 indėlininkų. Jų įnašus naudojo gamybos nuostoliams padengti ir asmeniniams reikalams.
Taip pat Nepriklausomoje Lietuvoje jau veikė socialinė apsauga. Pradėjus veikti pirmajam kabinetui nepriklausomoje Lietuvoje, pradėti leisti „Laikinieji įstatymai“. Išleistos ir Vidaus reikalų ministro „Laikinosios apskričių viršininkų teisės ir pareigos“. Be visų kitų išskirtų teisių ir pareigų, svarbus septintas straipsnis, kuris skelbia, kad „apskrities viršininkai rūpinasi vietos žmonių maitinimu, pavargėlių ir bedarbių šelpimu <...>, prieglaudų, maitinimo ir įvairių kooperacijos įstaigų steigimu“. Pagal šį straipsnį apskričių viršininkai dar tapo atsakingi ir už savo apskrities gyventojų socialinį aprūpinimą, t. y. ne tik šelpimą ir maitinimą, bet ir įvairių socialinių institucijų steigimą ir priežiūrą. Kur kas platesnė veikla buvo numatyta savivaldybėse. 1919 m. spalio 28 d. buvo patvirtintas „Savivaldybių įstatymas“. Jame nurodyta, kad savivaldybės rūpinasi socialine sritimi. Šio įstatymo pirmame punkte sakoma: „savivaldybės įstaigoms priklauso rūpinimo žemiau nurodytų reikalų: neturtėlių globojimas, tarp kurių sušelpimas ir užlaikymas, apšvietos globojimas, tautos sveikatos globojimas ir kt.“. Nedarbo klausimui spręsti 1919 m. išleistas Darbo biržų įstatymas, kurio pagrindu prie savivaldybių pradėtos steigti darbo biržos.
Taigi Nepriklausoma Lietuva iki sovietų okupacijos tam metui tikrai buvo pažangi, ekonomiškai išsivysčiusi, multikultūrinė šalis.
