Laisvė šiandien yra viena iš dažniausiai vartojamų vertybinių sąvokų ir reiškia galimybę nepriklausomai nuo kitų tvarkyti asmeninį gyvenimą ir leisti netrukdomai vystytis savo asmenybei. Graikų kalbos žodis eleutheros (laisvė) iš pradžių buvo vartojamas vien politinėje srityje. Pirminė jo reikšmė buvo „priklausantis tautai“. Tas, kas „priklausė tautai“, turėjo teisę pasisakyti ir liaudies susirinkime turėjo sprendžiamąjį balsą. Vergai ir svetimtaučiai neturėjo teisės spręsti; valdė laisvi piliečiai (priklausantys tautai). Tam, kad vienų laisvė neapribotų kitų laisvės ir kad tai nenusmuktų iki savivalės, būta įstatymo. Tas įstatymas ir garantavo laisvės išlaikymą.
Kalbant apie laisvės sąlygas, galima pateikti tokius argumentus, reikia suprasti, kad laisvoje demokratinėje šalyje įstatymai užtikrina asmens laisvę. Savo teisių išmanymas, įsitikinimas, kad laisvės ir konstitucinė apsauga nėra kažkokia popierinė deklaracija, bet realiai veikiantis institutas, jau būtų didelis ir labai reikšmingas postūmis demokratinei visuomenei vystytis.
Taip pat žmogus gali būti laisvas savo viduje, nors išoriniai dalykai jį ir varžytų. Tai laisvė turėti savo nuostatas, mąstyti. Apsisprendimo galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys, yra dvasios dalykas. Pagrindas, kuris įgalina žmogų iš gamtos išsiveržti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita kaip laisvė.
Neretai tenka išgirsti, kad iš bet kokios baisiausios nelaisvės yra išsivadavimas – mirtis, kurią žmogus bet kada gali laisvai pasirinkti. Žmogus yra laisvas susikurti tikėjimą. Laisvė yra prigimtinė žmogaus savybė, nes gamtoje nėra nelaisvės. Jei žmogus nebūtų laisvas, žmonija išnyktų.
Daug kas tam gali prieštarauti ir sakyti, kad daugelis žmonių, būdami laisvi, nežino, ką jiems su laisve daryti. Ne visi žmonės žino, kaip jam būti laisvam. Ne visada žmogus gali rinktis laisvai – tam labiausiai trukdo visokie kompleksai, keisti ir davatkiški įsitikinimai. Tokiems žmonėms galioja įvairiausi suvaržymai. Kai kurie išsigalvoti pačių davatkų (netgi valstybiniu mastu reglamentuoti įvairiausi draudimai). Tačiau yra ir realių suvaržymų. Vienas pagrindinių tokių suvaržymų yra pilietinės visuomenės taisyklė, sakanti, kad esi laisvas tiek, kad nevaržytum kitų laisvės. Dabar tūlas pilietis, siekdamas savo laisvės, nusigręžia nuo to, kas jam nepriimtina. Didindamas savo laisvę, sumažina kitų. Taigi tapo visiškai nebeaišku, kas iš tikrųjų yra laisvė. Pavyzdžiui, tokie momentai, parodantys, kad žmogus nėra absoliučiai laisvas:
Vienų laisvė reikalauja kitų nelaisvės.
Už laisvę reikia mokėti.
Kiekvienas įsipareigojimas žmogų suvaržo.
Žmogus gali panaudoti savo laisvę piktam. Taip jis apribos kitų laisvę.
Niekas neturi laisvės pasirinkti gyventi amžinai. Niekas neturi laisvės pasirinkti gyventi amžinai ar būti mirtingam. Šiuo atveju žmogus nėra laisvas. Taip pat žmogus yra laisvas susikurti tikėjimą, kad ir pomirtiniu gyvenimu.
Jau vien dėl paskutinio punkto žmogus turi stengtis turi kiek įmanoma būti laisvesnis savo viduje. Laisvė ir tavo laikas yra valiuta. Ne veltui sakoma, kad „laikas – pinigai“. Pridėčiau – dar ir laisvė.
Ar nepastebėjote, kad kartais yra pavydima žmonėms, kurie, iš išorės žiūrint, nėra turtingi: negyvena prabangiuose namuose, nevažinėja naujausio modelio automobiliais. Tačiau jiems yra pavydima. Gal ta pavydo priežastis yra ta, jog jie yra valdžioje ar garsūs žmonės? Irgi ne. Tai gal; labai talentingi, pavyzdžiui, puikiai groja, dainuoja, tapo, meistrauja? Irgi ne. Žmonės jiems pavydi to, kad jie sugeba būti laisvi savo vidumi, gyventi taip, kaip jiems geriau, kaip jie nori, nesiklausyti aplinkinių nuomonės, pasielgti nestandartiškai. Štai ko jiems yra pavydima!
Nors demokratinėje šalyje įstatymai užtikrina asmens laisvę, tačiau žmonių, būdami laisvi, nežino, ką jiems su laisve daryti. Ne visi žmonės žino, kaip panaudoti laisvę, kaip būti laisvam. Nevaržomas elgesy gali sąlygoti ne tik gerus, bet ir blogus veiksmus. Žmogus gali nusikalsti ir tuomet jo laisvė bus apribota arba visai atimta. Vadinasi, nėra visiškai absoliučios laisvės.
Kaip jau buvo minėta, žmogus gali būti laisvas savo viduje, nors išoriniai dalykai jį ir varžytų. Tai laisvė turėti savo nuostatas, mąstyti. Tačiau žmogus gali neturėti laisvės savo vidines nuostatas išreikšti išorėje. Tarkim, žmogus yra laisvas galvoti, kad jis yra aukštesnis už kitus, tačiau bandydamas elgtis pagal šią savo nuostatą, kėsinsis į aplinkinių laisvę. Kaip sakė Džonas Lokas, laisvė yra galima tol, kol ji nevaržo kitų laisvės. Tačiau žmogaus niekas negali priversti pakeisti įsitikinimų, mąstysenos, nuostatų. Kritiniais atvejais žmonėms ir padeda nepalūžti vidinė laisvė.
Žmogus turi apsisprendimo galimybę, tačiau, vienų laisvė reikalauja kitų nelaisvės. Pavyzdžiui, kad lyderis būtų laisvas, autsaideris iš dalies praranda savo laisvę. Paprastas pavyzdys. Viršininkas darbo vietoje yra kur kas laisvesnis nei jo pavaldinys.
Laisvė yra kiekvieno žmogaus ir apskritai gyvo organizmo siekiamybė, tačiau laisvę reikia mokėti. Pavyzdžiui, jeigu laisvę suprasime kaip visišką asmens privatumą, už tokią laisvę reikia mokėti vienatvės kainą. Žmogus negali laisvai pasirinkti ir gerų draugų, su kuriais gali nuoširdžiai pasikalbėti, „išlieti širdį“ ir tuo pačiu laisvai rinktis visišką privatumą. Tenka rinktis vieną iš dviejų. Taigi galime manyti, kad nėra absoliučios laisvės. Tačiau iš bet kokios baisiausios nelaisvės yra išsivadavimas – mirtis, kurią žmogus bet kada gali laisvai pasirinkti.
Visi mes turime įsipareigojimų darbe, šeimoje. Kiekvienas įsipareigojimas žmogų suvaržo, dažnas įsipareigojimus priima kaip laisvės apribojimą. Jei visiškai atsisakytų įsipareigojimų, žmogus tiesiog neišgyventų, pavyzdžiui, atsisakęs įsipareigojimų darbe, žmogus prarastų pragyvenimo šaltinį. Taigi žmogus nėra laisvas.
Kita vertus, jei žmogus nebūtų laisvas, žmonija išnyktų. Nelaisva dvasia suserga. Nėra gamtoje liūtų, auginančių mėsai avis, ar avių, auginančių maistui dobilus. Gamta ir gyvos būtybės stato tik lizdus ir namus auginimui, o ne aptvarus ar gardus gaudymui ir nelaisvei. Pavergia tik žmonės.
Žmogus savo laisvę gali panaudoti piktam. Filosofas Isaiah Berlinas (1909–1997) išskyrė pozityvią ir negatyvią laisvę. Pozityvioji laisvė, jo teigimu, leidžia mokyti, nukreipti, formuoti ir reformuoti visuomenę. Tėvams leidžiama nukreipti ir daryti įtaką savo vaikams; karaliams, karalienėms ir valdytojams – šviesti paprastus žmones. Negatyvi laisvė, priešingai, reiškia nepasidavimą išorinei prievartai, autoritarinėms idėjoms, net jeigu jos pateikiamos kaip geri ketinimai, elgsenos reguliavimui. Būtina sąlyga – galimybė daryti tai, ką nori, kada nori ir tokiu būdu, kokiu nori. I. Berlinas pripažino, kad tokia laisvės samprata kelia tam tikrą pavojų, bet jis iškėlė būtent ją, manydamas, kad žmonės apskritai gali suvokti, kas yra geriausia jiems patiems.
Taigi nėra absoliučios laisvės. Jei tokia egzistuotų, tai jau būtų ne laisvės, o anarchija. Reiškia, absoliučios laisvės vis tiek nebūtų. Kad nebūtų anarchijos, tam ir reikalinga valdžia bei teisė. Tačiau savo viduje žmogus gali būti visiškai laisvas, nepaisant išorinės nelaisvės. Ir netgi privalo, jeigu nori būti laimingas.
