Įdomu, ar kavinių, vyninių bei restoranų savininkai bent kartais susimąsto, kokį klientų skaičių jie praranda? Tų, kuriems antrąkart sugrįžti sąmoningai ar intuityviai nebesinori, jaučiant, kad malonumas buvo sugadintas ne prasto meniu, o primestos muzikinės naštos?
Panašiai pasijutau neseniai pasivaišinusi kava su desertu vieno nediduko Vilniaus restorano terasoje. Pats vidurdienis, restoranas ką tik atsidaręs, o jaunatviškas personalas, vaikantis mieguistumą trankiu muzikiniu fonu, juo už dyką „vaišina“ ir mane. Negaliu užgniaužti lengvo apmaudo – jau buvau nusižiūrėjusi šią jaukią vietą su želdiniuose skendinčia dengta terasa, tačiau po tokios „muzikinės“ viešnagės kiek apgailestaudama braukiu ją iš „favoritų“ sąrašo.
O jei scenarijus būtų buvęs kiek kitoks – jei ir čia, kaip vienoje Liepojos kepyklėlės terasoje, būtų buvę galima pasidžiaugti levandų žiedų ar gardėsių kvapų priviliotų paukštukų čirškesio vos girdimame džiazo fone?
Nežinau, kas ir kodėl Lietuvoje nusprendė, kad garsi muzika yra vienintelis garsinis būdas, kuriuo derėtų nuslopinti bet kokius kitus garsus? Kas patarė, kad vieninteliai ausiai priimtini garsai gali būti su trenksmu besiveržiantys iš kolonėlių?
Panašu, kad kavinių savininkai nutarė, jog klientas, pristabdęs dienos reikalus ir ištrūkęs pertraukėlei į kavinę, su garantuotu malonumu gurkšnos kavą triukšmingos muzikos fone. Tai, kad kavinėje klientai dažnai susitinka aptarti reikalus ar pasišnekučiuoti, matyt, taip pat jokia ne problema. Na ir kas, jei pokalbis, lydimas tolygaus bumsėjimo, gerokai susidrums? Kur kas svarbiau – žvalesnis personalas, ritmiškų garsų akimirksniu „užvestas“ darbui, bei kiekvienam atėjusiajam transliuojama „pakili energija“.
Dažnai susidaro įspūdis, kad klientų ausis dosniai užtvindančio nekokybiško, erzinančio muzikinio triukšmo pobūdį nusprendžia tądien dirbantys barmenai ir padavėjai – iš paauglystės amžiaus paprastai neseniai išbridę jaunuoliai. Prie staliuko prisėdęs vienas kitas brandesnio amžiaus klientas, panašu, ne „Power Hit Radio“ gerbėjas, – pernelyg menka priežastis atsisakyti malonaus garsinio stimulo.
Pamenu, kiek kartų, derindama interviu su pašnekovu ir iš anksto planuodama pokalbį įrašinėti, desperatiškai mintyse ieškojau bent vienos tylesnės vietos. Panašu, kad pamąstyti ar pašnekėti be erzinančių trikdžių tampa prabanga, kurios lietuviškos kavinės nebesiūlo. Galbūt iškaba „Čia rasite tylą“ galėtų būti aukštesnės kokybės ženklas, už kurį, beveik tikiu, kai kurie klientai sutiktų primokėti.
Galbūt leisčiausi įtikinama, kad pomėgis sėdėti ir vaišintis tyloje yra kažkoks keistas charakterio bruožas, jei ne bendraminčių istorijos. Vienas bičiulis pasakodamas staiga prisiminė: „Žinai, užėjau į kavinę, užsisakiau kavos, prisėdau prie lango, ir net pats nesuprasdamas kodėl, kurį laiką tiesiog mėgavausi, leisdamas laisvai bėgioti mintims. Kol personalas staiga susizgribo ir ištaisė „klaidą“ – įjungė savo šūdiną muziką. Ypatingos akimirkos nuotaikos – lyg nebuvę.“
Dar kita istorija – vakariniai barai, restoranai ar vyninės. Draugė, atvykusi paviešėti į Lietuvą, su nuostaba pastebi: „Man atrodo, kad visos jūsų vyninės, pubai ir restoranai vakare virsta naktiniais klubais. Per muziką net sunku susikalbėti! Tai kaip jūsų žmonės čia bendrauja?“
Keistas lietuviškas viešųjų maitinimo įstaigų įprotis tampa dar keistesnis, palyginus jį su kitų šalių patirtimis. Tyla, nedrumsčiama muzikinio triukšmo, arba taikiai sklindanti kokybiška muzika, – daugelyje užsienio kavinių, vyninių ar restoranų jokia ne išimtis, o veikiau rami kasdienybė. Kyla klausimas, kodėl tiek laiko ir dėmesio paskyrę interjerams, geriausių kavos rūšių bei receptų paieškoms, nutariame, kad maloni tyla arba kruopščiai atrinktas muzikos fonas – tai kažkoks svetimšalių žioplumas, kurį mes, lietuviai, turime ištaisyti? Užuot skyrę laiko tinkamiausio muzikinio fono paieškoms, nei kiek nesivargindami nusprendžiame, kad kuo puikiausiai tiks ir komercinės radijo stoties ištransliuojamas triukšmingas garsų srautas.
Apie kavinių muzikinio skonio skirtumus pasiteirauju prancūzės Claros, kuri kartu su bičiule lietuve Kauno senamiestyje yra įkūrusi kavinę. Jauna mergina pritaria, kad daugelyje lietuviškų kavinių, vyninių ar restoranų garsiai skambanti pop, techno bei elektroninė muzika dažnai nedera prie interjero bei vietos koncepcijos. O štai Prancūzijoje garsią komercinę muziką galima aptikti tik greito maisto užeigose, kebabinėse ar prasto skonio restoranėliuose.
Todėl ir Kaune kavinės bendrasavininkė stengiasi išlikti prancūziškai subtili – muzikos garsumas ir jos stilius turįs derėti prie kavinės aplinkos ir netgi svečių skaičiaus.
„Jei ryte, vos atsidarius, dvi draugės vienos geria kavą visoje kavinėje, mes joms parenkame gana ramią, bet vos garsesnę muziką, kad jų pokalbio negirdėtų baristai ir klientės nesijaustų stebimos bei girdimos. Jei yra daug draugų grupelių, parenkame šiek tiek funky stiliaus muziką jiems pagyvinti. O jei matome, kad kai kurie žmonės dirba arba susirinkę kažką aptaria, paleidžiame ramią, džiazinę muziką, tinkančią bet kokiai aplinkai ir bet kuriam žmonių tipui. Norime, kad muzika atspindėtų nuotaiką ir mūsų filosofiją“, – aiškina prancūzė.
Muzika, be abejo, skonio reikalas ir kiekvienam tinkamo recepto neišrasi. Tačiau ieškoti daugeliui priimtino, subtilesnio ir labiausiai derančio varianto turėtų būti ne tik pageidautinas, bet ir savaime suprantamas reiškinys. Norisi, kad muzikinio fono paieškos nesibaigtų per vieną pusdienį, o rutuliotųsi pamažu, kartu su kruopščiai atrenkamais interjero ir meniu sprendiniais. O galbūt netgi atsiradus eksperimentų bent kartais atsisakyti muzikinio fono, ilgainiui paaiškėtų, kad nuostata apie nejaukų tylos poveikį tėra dar vienas mitas?
