Tradicinės šeimos šalininkai tokio sprendimo nepalaiko: jei gyveni kartu, tai susituok. Tai aktuali tema, apie tai kalbama vakarėliuose, diskutuojama medijose. Gyvenančių kartu nesusituokusių porų dauguma argumentų, kodėl jie neįteisina savo sąjungos, taip pat yra logiški. Ir apskritai – vienos tiesos būti negali, ypač, kai kalbama apie žmonių asmeninį gyvenimą.

Pagrindinis argumentas, kurį tenka girdėti iš nesusituokusių porų yra tas, kad po vedybų iš esmės niekas nesikeičia. Iš tiesų, jei poroje vyrauja meilė, sutarimas, pasitikėjimas vienas kitu, tuomet santuoka nekeičia nieko, kaip sako patarlė: „Paleisk, jei bus su tavim, reiškia, tavo“. Juk iš esmės santuoka nekeičia jausmų, partnerių požiūrio vienas į kitą, jeigu poros santykiai yra paremti meile ir pasitikėjimu. Ištarti alegorija tapusį posakį „kol mirtis mus išskirs“, galima ne tik bažnyčioje, bet ir vienas kitam. Svarbu, kad toks pasiryžimas būtų atsakingas ir brandus.

Tuo tarpu jei poroje ne viskas gerai, jei viena ar kita pusė nepasitiki savo žmogumi, tuomet santuoka, kaip institucija, padeda spręsti tam tikrus juridinius klausimus. Yra netgi visiems gerai žinomas frazeologizmas – „susituokė iš reikalo“. „Reikalu“ vadinamas ne tik netyčiuko atsiradimas, bet ir įvairūs teisiniai dalykai. Pavyzdžiui, skyrybų atveju, santuokos institutas garantuotų turto ir vaikų „dalybų“ teisėtumą. Arba štai vieno ar kito partnerio mirties atveju turtas liktų kitam partneriui (tuo tarpu poroje, kurioje vyrauja pasitikėjimas, turtiniai klausimai gali būti išspręsti testamento būdu). Be to, jau senokai galioja patobulintas Civilinis kodeksas, pagal kurį įsigaliojo įstatymas, įteisinantis partnerystę. Partnerystė ir santuoka juridiškai yra lygūs dalykai.

Literatūroje dar neturime pavyzdžių, kai kalbama apie partnerystę. Tiek grožinėje, tiek publicistinėje literatūroje neoficiali žmona vadinama ne partnere, o sugyventine, nevengiama netgi įžeidžiančių posakių apie ne santuokoje vaikų susilaukusias moteris, pavyzdžiui, „merga su vaiku“, „vaiką pasigavo“, o vaikas vadinamas „benkartu“. Ne santuokoje gyvenančius vyrus davatkos ir ciocios zitos taip pat vadina sugyventiniais, negaili įžeidžiančių epitetų: „kuilys“, „kakalis“, nors tokie žodžiai „dorai katalikiškai gyvenančiai Zitelei“ neturėtų sklisti iš burnos. Nors nesusituokusių žmonių negalima vadinti sutuoktiniais, tačiau turime gražių posakių: vyras ir jo moteris, gyvenimo draugai – taip reikėtų įvardinti nesusituokusią porą.

Giliai tikintys žmonės nori susituokti bažnyčioje, nes santuoką jie laiko ne vien tik institucija, bet ir šventu dalyku. Jiems svarbu prisiekti vienas kitą mylėti, vienas kito neapleisti, būti ištikimais iki mirties Dievo ir liudininkų akivaizdoje. Tuo tarpu mažiau tikintiems arba apskritai laisvamaniams žmonėms tai nėra svarbu. Jiems užtenka to, kad vienas kitam prisiekė mylėti vienas kitą, neapleisti ir būti ištikimiems iki mirties ir be liudininkų, ir be bažnyčios. Tokia „santuoka“ juridiškai negalioja, bet turint omeny pačios poros jausmus, ji ne mažiau svarbi. Be to, bet kada galima įregistruoti civilinę santuoką.

Labai dažnai galima išgirsti, kodėl pora gyvena kartu, bet nesusituokia, jog jie taip protestuoja prieš visuomenę. Iš esmės tokie žmonės savo meilę laiko aukščiau viešosios nuomonės reikšmingumo.

Kiti tvirtina, kad nesituokia, nes nėra tikri, ar meilė nepasibaigs, ar nereikės skirtis. Tad kam tuomet tuščiai prisiekinėti amžiną meilę? Kam meluoti, jei vis tik nežinai, ar su tuo žmogumi norėsi nugyventi visą gyvenimą, ar tai tik laikinas palydovas tam tikru gyvenimo etapu. Moralistai ir davatkos sako, kad gyventi kartu neetiška, jei nežinai, ar nugyvensi visą gyvenimą su tuo žmogumi, vadina tai „prisimatavimu“. Tačiau kiek besituokiančių taip pat nėra garantuoti, jog neteks išsiskirti? Galų gale skyrybų skaičius tai patvirtina. Taigi šis argumentas taip pat logiškas, nors ir neatitinka viešosios opinijos.

Santuokos šalininkai tvirtina, kad oficialiai susituokusių žmonių šeimoje vaikams augti yra geriau. Tačiau iš tiesų, kas tai įrodė? Tiek susituokusių, tiek nesusituokusių porų vaikai dabar turi galimybę turėti tėvo pavardę. Tiek susituokusių, tiek nesusituokusių tėvų vaikai skyrybų atveju gali bendrauti su abiem tėvais, o iš to tėvo, kuris gyvena atskirai, gauti išlaikymą. Taigi skirtumo nėra.

Santuokos šalininkai taip pat tvirtina, kad glaudžiau bendrauja susituokusios poros giminės. Tačiau tai iš esmės nuo santuokos nepriklauso. Tai priklauso nuo pačių žmonių noro ir interesų, nuo gebėjimo bendrauti.

Eseistė G. Radvilavičiūtė taip pat yra už oficialią santuoką. Jos manymu, gyvenimas kartu yra tarsi prievolė, kuomet, esant kitai pasirinkimo galimybei išsiskyrimas neišvengiamas: „Būtinai išsiskiria, nes galima ir kitokia perspektyva – „gyventi kartu – gyventi atskirai“: „Bet ima kirbėti mintis, kad gyvenant kartu, galima gyventi ir atskirai. Kitaip gal ir neįmanoma. Nesveika. Protingas žmogus, vykdydamas pareigas pagal savo dienotvarkę, gali netekti klausos, t.y. įsiklausymo.“ Tačiau tai yra kraštutinis įsitikinimas, mat eseistė apskritai nepritaria gyvenimui kartu, o santuoka neva priverstų tai padaryti. G. Radvilavičiūtės žodžius, kad santuoka yra prievarta, patvirtina ir frazeologizmas: „jungtuvės – tai reiškią jungą vilkti“. Bet, kaip jau ir buvo minėta, tai radikalus požiūris.

Taip pat reikėtų pagalvoti, kas yra santuoka iš esmės. Tai dviejų žmonių nutarimas būti kartu visą gyvenimą, kol išskirs mirtis. Tačiau argi to du brandūs žmonės negali nuspręsti vieni du, be liudininkų? Manyčiau, kad gali.

Pasigilinus į santuokos esmę, matome, kad civilinėje metrikacijoje įteisinami JAU ESAMI santykiai, o bažnyčia tuos ESAMUS santykius palaimina. Be abejo, kad pavieniais atvejais būtent vedybų dieną sukuriami santykiai (pavyzdžiui, kai kuriose šalyse dar yra išlikę pavienių atvejų, kai vyras ir moteris vienas kitą pamato vestuvių dieną; arba pavyzdžiui, labai jauni ir giliai tikintys žmonės kaip vyras ir žmona ima gyventi tik po vestuvių). Tačiau jei jau gyveni kartu, tai santuoka iš esmės yra įvykusi ir prieš užregistravimą, ir prieš palaiminimą bažnyčioje.

Iš tiesų žmonės linkę visgi tuos dokumentus susitvarkyti ir santuoką įregistruoti, nes taip paprasčiau dėl visokių biurokratinių dalykų. Ir jie yra teisūs.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)