Tačiau šįkart apie tai, ko mes tikimės iš mokytojo plačiąja prasme (universiteto, mokyklos, darželio, tėvų, – o gal ir kiekvieno, kuris atlikdami vieną ar kitą vaidmenį (net brolio ar sesės), tampame mokytojais). Norėčiau rasti atsakymą, koks turi būti vidinis mokytojo ir mokinio santykis kiekviename, kuris ketina mokyti ar jau moko. Man atrodo, kad svarbesnė yra „mokinio dalis“ mumyse, jei ketinam tapti gerais mokytojais minėta prasme, nesvarbu kurį iš minėtų vaidmenų atliekame. Taigi, kiek esame pasirengę patys mokytis (ir ne tik įgydami žinių, bet ir iš savo mokinių, studentų, vaikų, kolegų) ir kiek laiko savęs ugdymui/si bei mokymuisi skiriame kasdien – būtent tai, man rodos, ir gali nulemti mūsų, kaip mokytojų „kokybę“.
Kiek manyje yra mokinio?
Rugsėjo 1-oji, ko gero, kiekvienam iš mūsų sukelia prisiminimų – visi buvome mokiniai, daugelis esame tėvai, kai kurie – dirbame auklėtojais, mokytojais, studentais ar dėstytojais. Šalyse, kuriose nėra Rugsėjo 1-osios tradicijų (pavyzdžiui, JAV), ten išvykę lietuviai sako, kad gaila, kad vaikai nepatiria to virpulio, kurį jutome mes, ypač pirmą kartą išlydėti į mokyklą. Tačiau šįkart apie tai, ko mes tikimės iš mokytojo plačiąja prasme (universiteto, mokyklos, darželio, tėvų, – o gal ir kiekvieno, kuris atlikdami vieną ar kitą vaidmenį (net brolio ar sesės), tampame mokytojais).
Norėčiau rasti atsakymą, koks turi būti vidinis mokytojo ir mokinio santykis kiekviename, kuris ketina mokyti ar jau moko. Man atrodo, kad svarbesnė yra „mokinio dalis“ mumyse, jei ketinam tapti gerais mokytojais minėta prasme, nesvarbu kurį iš minėtų vaidmenų atliekame. Taigi, kiek esame pasirengę patys mokytis (ir ne tik įgydami žinių, bet ir iš savo mokinių, studentų, vaikų, kolegų) ir kiek laiko savęs ugdymui/si bei mokymuisi skiriame kasdien – būtent tai, man rodos, ir gali nulemti mūsų, kaip mokytojų „kokybę“.
Kas nulemia gerą mokymą/si?
Kalbant teoriškai ir remiantis mokslininkų tyrimais (Papaleontiou-Louca et al., 2014), gerą mokymą/si nulemia trys dalykai: 1) mokymosi įstaigos kultūra, 2) besimokančiųjų savybės (gebėjimai ir asmenybes savybės), 3) mokymosi aplinka ir mokytojo veikla, galimybės, santykių su mokiniais kūrimas.
Mokymosi įstaigos kultūrą, akivaizdu, priklauso ne tik nuo tos įstaigos vadovo ir gebėjimo surinkti mokytojų kolektyvą, bet ir nuo šalies švietimo politikos, o šiandien dar ir nuo ganėtinai aršių diskusijų ir prieštaringų nuomonių, kaip elgtis švietimo darbuotojams, mokiniams/studentams ir tėvams COVID-19 akivaizdoje. Tad tam tikra prasme kiekvienas švietimo sistemos dalyvis yra tarsi įkaitas, priklausantis nuo Šveitimo ministerijos, politikų, rinkimų, ir netgi, ko iki šiol nepriklausomojoje Lietuvoje nebuvo, – epidemiologinės situacijos. Asmeniško pasirinkimo, kaip pasielgti, kaip ir nėra. Turbūt geriausia, ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų, norėdami, kad situacija keistųsi – tai visai netrukus atiduoti savo balsus už tuos, kurie bent jau neduoda nerealių pažadų ir nebalsuoti už tuos, kurių reformas jau esame išgyvenę ir gerokai nukentėję – visi: ir mokytojai, ir tėvai ir mokiniai. Ir nepatikėti tais vis „atgimstančiais“ ir labai aktyviais naujais pranašais, kurie žada greitus ir stebuklingus pokyčius.
Kalbėdami apie besimokančiųjų savybes, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mažai ką tegalime padaryti – jei vaikas neapdovanotas gebėjimais, neturi motyvacijos, nepasitiki savimi (nes nuo pat vaikystės gal negirdėjo apie save nieko gero, buvo nuolat lyginamais su geresniais už jį), gimei skurdžioje materialiai ir intelektualiai aplinkoje, tai galima sakyti, iš anksto esi „nurašytas“. Būtent šioje vietoje mokytojas plačiąja prasme (tėvai, auklėtojai, darbdaviai) gali tapti ta grandimi, kuri gali iš esmės pakeisti tokio žmogaus gyvenimą (ar jis būtų darželinukas, ar universiteto studentas, ar jaunas specialistas, pradėjęs dirbti). Sakoma, kad užtenka bent vieno žmogaus gyvenime, kuris pastebėtų tavo gebėjimus, palaikytų ir paskatintų tobulėti būtent toje srityje, kuri yra stiprioji tavo pusė. Būtent su šiais prigimtiniais, nors kažkuriame etape nebūtinai pakankamai išlavintais gebėjimais klojami tolesnio gyvenimo pamatai, – tada pasirenkame tai, kas geriausiai sekasi, patinka ir ką dirbdami jaučiamės naudingi ir savo vietoje.
Tokių pavyzdžių, kai net ir vienas žmogus gali nulemti mūsų pasirinkimus ir paskatinti realizuoti savo prigimtinius gebėjimus, turime kiekvienas, taip pat ir aš. Gerai prisimenu pasakojimą, kai pirmoji mokytoja tapo tuo žmogumi, kuri pastebėjo ir skatino pirmokėlę daryti tai, kas sekasi jai geriausia, nors iš artimiausių žmonių jokio palaikymo beveik nesulaukė. Laimė, jos gyvenime ir toliau vis atsirasdavo mokytojas (mokykloje, vėliau – universitete), kuris ir toliau drąsino ir palaikė. Dabar ši jauna mergina yra puiki mokslininkė, seniai pralenkusi savo mokytojus, tačiau menanti juos, kaip tuos, be kurių ji net nebūtų drįsusi svajoti apie tokią savo ateitį.
Jei prisimintume savo gyvenimo patirtis, ko gero, nesunkiai rastume ne vieną mokytoją, kuris įvairiais mūsų gyvenimo etapais, tapo mūsų dabartinį gyvenimą nulėmusiais žmonėmis. Savo pirmajai ar visoms lietuvių kalbos mokytojoms jau negaliu pasakyti ačiū gyvai, tačiau prisimenu jas mintyse, o tiems žmonėms, kuriems dar galiu padėkoti, stengiuosi rasti progų išsakyti tai, ką esu gavusi iš jų, ir be kurių nebūčiau tapusi tuo, kuo esu šiandien. Ir tai vėl gali būti ne tik mokytojas, bet ir bet kuris reikšmingas žmogus mūsų gyvenime – tėvai, seneliai, draugai, dėstytojai, kolegos, broliai ar sesės.
Jei kalbėtume apie mokymosi aplinką ir mokytojo veiklą, o ypač gebėjimą kurti santykius su mokiniais, tai svarbu nepamiršti, kad būtent ši sritis labiausiai priklauso nuo paties mokytojo, kuris yra ne tik profesionalus savo dalyko žinovas, bet ir asmenybė, kuri gali patraukti, sudominti vaikus savo dėstomu dalyku, – arba ne. Sakysit, vaikai dabar ne tokie kaip prieš 20 metų? Galbūt. Tačiau tokiu atveju praktiškai šiandien nebūtų tokių mokytojų – asmenybių, o jų tikrai yra, ir ne vienas.
Taigi, koks yra geras mokytojas?
Galima būtų vardinti daugelį mokytojui svarbių savybių, kurias daugiau ar mažiau esame girdėję (dalyko žinovas, gebantis bendrauti, būti pavyzdžiu, smalsus, „uždegantis“, psichologiškai atsparus ir pan.). Man asmeniškai labai įsiminė vieno iš mano Mokytojų pasakymas, kad svarbu mylėti tą dalyką, kurį dėstai, ir tą, kurį šito dalyko mokai. Pasitikrinti savo, kaip mokytojo, profesionalumą galima ir remiantis tyrėjais, pavyzdžiui, T. R. Guskey (2016) nustatytais kriterijais: a) besimokančiųjų reakcijomis (pavyzdžiui, įsitraukimu, susidomėjimu); b) mokymosi procesu (kaip jie suvokia mokymąsi, pavyzdžiui, kiek patenkinti mokymosi veikla); c) žinių ir įgūdžių įsisavinimu; d) mokymosi rezultatais.
Tačiau šįkart noriu paliesti vieną mažiau aptariamą aspektą, kuris man atrodo yra vienas svarbiausių, kalbant apie mokytoją minėta platesne prasme (nebūtinai profesiniu požiūriu).
Drįsčiau teigti, kad viena iš svarbiausių dalykų yra – nuolatos, kol atlieki tokį vaidmenį – išlikti ir mokiniu, kartu gebant išlaikyti pusiausvyrą tarp mokytojo ir mokinio vaidmens.
Jei esame tėvai (iš esmės ir patys pirmieji mokytojai savo vaikams), lygiai taip galime klausti savęs – ko iš manęs išmoks vaikas, matydamas konkrečius mano pasirinkimus (kurie visuomet turi pasekmes mano gyvenimui), o ir nuolatos, net ir nesąmoningai stebėdamas (o dažniausiai ir perimdamas) vienokį ar kitokį gyvenimo būdą ar girdėdamas mūsų nuomones, kad ir apie mokytojus, mokyklą, išsilavinimo svarbą ir pan. Dažnai nepagalvojama, kad svarbu ir tai, ką mes pasakojame vaikams apie juos pačius. Pavyzdžiui, nuo to didele dalimi priklauso, ką vaikas, o vėliau ir suaugęs manys apie save iš kiekvieno savo gyvenimo etapo, kurį praleido kartu nuo pat pirmųjų dienų (sužinodamas iš mūsų ir artimųjų pasakojimų, fotografijų ir panašiai). Būtent tokie pasakojimai gali nulemti vaikų supratimą apie save – ar buvau kliūtis savo artimiausiems žmonėms, ar mylimas ir palaikomas, gabus, protingas, imlus, ir net apie tai, ar žmonės iš esmės yra priešiški ar palankūs, geranoriški.
Tad irgi atkreipkime dėmesį, koks yra pagrindinis naratyvas (pasakojimas), kai pasakojame vaikams tai, ko jie negali prisiminti. Svarbu, ką jie išgirsta apie save iš to laikotarpio: linksmus dalykus, vien sunkumus, kuriuos patyrėme juos augindami, o gal nuoskaudas, kad tiek daug jiems paaukojome, gal sužlugdėme savo karjerą, negalėjome realizuoti savo asmeninių siekių, tikslų, o gal dar ir priekaištaujame ar manome, kad už tai „nusipelnėme“ gauti kažką atgal – gerus santykius, dėmesį, meilę ar pripažinimą. Vaikai nėra mums nieko skolingi, o pasitikinčius, artimus ar bent jau pagarbius santykius dažniausiai nulemia tėvų gebėjimas juos puoselėti nuo pat kūdikystės – t.y. skirto dėmesio, kokybiško laiko, rūpesčio, na, ir supratimo, žinių, kodėl tai svarbu ir kaip reikia tuos santykius su savo vaikais pradėti kurti dar ankstyvajame jų gyvenimo etape.
Kaip iš mokytojo tikimasi ir reikalaujama profesionalumo, taip ir tėvai turėtų mokytis būti tėvais, t.y. tapti mokiniais, kurie domisi, skaito, reflektuoja, ieško geriausių pavyzdžių, kaip tapti bent jau pakankamai geromis mamomis ar tėčiais. Deja, bet tik iš savo „patirties“ gerais tėvais netapsime. Ir vėlgi, svarbu norėti ir siekti sužinoti, ką galiu daryti kitaip, koks bendravimas geriausiai tinka kiekvienam konkrečiam vaikui, kiek gebu atpažinti ir įsiklausyti būtent į šitą vaiką. Tačiau tam dar būtina pažinti save, nuolatos persvarstyti savo padedančias ir kliudančias savybe tapti gerais tėvais ir siekti jais tapti.
Taigi, geras mokytojas, kokiame vaidmenyje jis bebūtų, yra tas, kuris vis dar geba mokytis, būti kritiškas sau, gebantis įsiklausyti į save ir kitą, kuris nepavargsta tobulėti, nebijo keistis, klysti, – tarsi būtų du viename – ir mokytojas, ir nuolatinis mokinys. Tad su Rugsėjo 1-ąja visus, buvusius, esamus ir būsimus mokytojus, mokinius, studentus, tėvus, senelius ir visus, kurie vis dar jaučiasi ar nori būti ir mokiniais.
