Moterys gali komplesuoti dėl įvairiausių priežasčių, kartais visais neracionalių, nepagrįstų. Kartais net ir dėl išsigalvotų. Pavyzdžiui, vienai vaidenasi, kad ji pernelyg stora, nors iš tiesų jos kūno masės koficientas yra ne tik normalus, bet netgi idealus. Kitai dingojasi, kad ji per liesa. Dar kitos sielojasi, kad yra ryžos, strazdanotos, trumpakojės arba – pernelyg aukštos, pernelyg žemos. Atrodo paprasta? Iš tiesų su tais kompleksais viskas yra sudėtingiau.
Pirmoji kompleksų grupė – išvaizda
Ką tik mano išvardinti moterų kompleksai yra susiję su jų išvaizda. Dažna moteris yra nepatenkinta tuo, kaip ji atrodo. Pavyzdžiui, Nijolė Oželytė beveik kiekviename (na gerai, beveik kas antrame) savo interviu pabrėžia, kaip ji išgyvendavo, jog yra „ryža, strazdanota, kojos trumpos ir dar tokia pavardė“. Tačiau ar tikrai čia kompleksas dėl išvaizdos? Turbūt ne. Tai kompleksas, kad būdama negraži nepatiksi konkrečiam vyrui arba netgi jokiam vyrui. Moterų kompleksai dėl išvaizdos beveik visada (taip, beveik visada, bet ne visada) yra susiję su tuo, kaip jas mato stiprioji lytis. Juk gi moterys, likusios draugių ratelyje ar vienos, dėl to, kaip atrodo, nesisieloja. Pavyzdžiui, gali prisiryti picų ar kitokio šlamštmaisčio, atsisegti džinsus, kad neveržtų, išsidrėbti, išsižergti ir taip sėdint bendrauti. Tuo tarpu kiekviena normali moteris šalia savo vyro arba potencialaus vyro siekia atrodyti gerai.
Štai Lauros Sintija Černiauskaitės „Kambarys jazmino krūme“ herojė Tilė skaudžiai reaguoja į tai, kad jos mylimasis nelaiko gražia, o tik „gana patrauklia“. Tai moteriai sukelia didžiulius išgyvenimus. Kodėl? Juk pati ji irgi kuo puikiausiai žinojo, kad nėra jokia ypatinga gražuolė, tačiau buvo proporcinagi sudėta ir iš tų vidutinio, neryškaus grožio moterų, kurios tinkamai pasidažiusios ir apsirengusios gali padaryti įspūdį. Tačiau moterims savo vyrų akyse neužtenka būti tik vidutinėmis, jos trokšta būti gražuolės ir padaryti įspūdį vyrams, be šito jos įgyja begalę kompleksų.
Tačiau būna ir taip, kad moteris yra visiškai saugi su savo vyru, ji žino, kad yra ne tik mylima. Ji žino ir tai, kad savo antrai pusei ji yra tikrai graži – vyras tai sako visiškai nuoširdžiai, neveidmainiaudamas. Tačiau ji dėl kažkokių tikrų ar išsigalvotų trūkumų yra negraži sau. Moteris kažkur giliai širdies kamputyje ima svarstyti: o gal jos vyras tiesiog neišrankus? Gali imti netgi pykti už tai, kad sako komplimentus. Štai Matilda pasakoja: „Aš savajam esu graži visokia. Net tada, kai būnu nesipraususi ir susivėlusi. Dėl to tikrai nepergyvenu. Bet štai turiu truputį antsvorio ir man jis, užuot paraginęs sportuoti ar kartu su manim išėjęs pabėgioti, perka man pyragėlius, dėl tokio požiūrio į mane aš ant vyro pykstu, geriau jau priekaištautų dėl kilogramų“. Taigi kompleksai dėl išvaizdos gali būti susiję ne tik su vyro/vyrų požiūriu į moteris, bet ir dėl to, kad moteris tiesiog nepatinka sau.
Moterys, kurios kompleksuoja dėl savo išvaizdos, kenčia ir dėl to, kad pavydi gražioms draugėms, jų neapkenčia arba jas apima dviprasmiški jausmai. Pavyzdžiui, labai įdomų ir keistą momentą pateikia jau minėtoji Laura Sintija Černiauskaitė tik jau kitame kūrinyje – „Prieblandos seseryse“. Čia veikėja Sniegutė lygina save su įspūdingai atrodančia šeimininke, nori būti į ją panaši, pajunta neapykantą tai, kuri gražiau už ją atrodo ir tuo pačiu norą jai pataikauti: „Pajutusi savo pilkumą, Sniegutė susigūžė. Vos peržengus slenkstį, ją užplūdo antipatija ir kartu – vergiškas nuolankumas. Namų šeimininkė buvo iš tų klasikinio grožio moterų, kurios daugumą žavi ir priima kaip savaime suprantamą dalyką“. Antipatija ir pavydas gražesniai moteriai virsta netgi savotiška lesbietiška meile: “ Sniegutė ėmė bučiuoti Filomenai kaklą, plaukus, iš chalato išsinėrusius nuogus pečius“. Mergina, norėdama susitapatinti su šeimininke Filomena, netgi permiega su jos vyriškiu, tačiau supratusi, kad šis jos nemyli, labai nusivilia. Tačiau grožis – dar ne viskas, šeimininkė jai paaiškina: „Manai, jei būtum gražesnė, viskas stebuklingai išsispręstų?.. Nejaugi esi tokia naivi?..“ Tačiau moteriai nuo Ievos ir Adomo laikų rūpi būti gražiai, nes, anot C. Mackinnono, moterys tapatina save su seksualiomis būtybėmis, egzistuojančiomis vyrams, kad ir kaip už šį požiūrį pyktų visokių saviugdos mokyklėlių įkūrėjos.
Antroji kompleksų grupė – motinystė
Kitas kompleksas, varantis moteris iš proto, yra motinystės reikalai. Dažniausiai tai desperatiškas skubėjimas tapti motina, nes „laikrodukas tiksi“. Laura Sintija Černiauskaitė kūrinyje „Kambarys jazmino krūme“ vaizduoja jaunų moterų nenugalimą siekį tapti motina. Sniegutė isteriškai troško vaiko: „Ją erzino ir skaudino tos gyvenimų iliustracijos, ypač – straksintis šviesiaplaukis vaikas“. Kita kūrinio veikėja – Tilė – taip pat troško vaiko. Ji netgi ilgėdavosi vasarą savo mokinės: „Mergytės ji vienintelės truputį laukdavo. Todėl, kai mokslo metams baigiantis šios tėvas paprašė kelių papildomų pamokų ir pažadėjo už jas sumokėti, sutiko nesvarstydama, ir ne dėl pinigų, o veikiau apsidžiaugusi, kad dar pamatys mergaitę prieš ilgą, skaudžiai šviesią vasarą“. Teta Alegra Tilei patarė „pasidaryti vaiką“, tačiau vyrais Tilė ne itin domėjosi, juos buvo „įpratusi mesti pati“. Tilė iš tų moterų, kurios galėtų save realizuoti būtent motinystėje. Ir realybėje tokių moterų yra, kurioms vyrų nereikia (apie jas jau esu rašiusi ankstesniuose straipsniuose). Tačiau pernelyg didelis noras tapti motina virsta kompleksu, desperacija.
Dėl šio komplekso moterys gali susigadinti savo gyvenimą. Pavyzdžiui, išteka už netinkamo partnerio vien tam, kad kuo greičiau susilauktų vaiko/vaikų. Po to prasideda nesutarimai, pykčiai, skyrybos bei turto dalybos su visomis iš to išplaukiančiomis „privilegijomis“. Tada motinos lieka vienos su vaiku/vaikais. Ir prasideda kiti kompleksai, pavyzdžiui, baimė, kad nebesusiras partnerio, nes „kam ji reikalinga su „priekaba“. Arba, pavyzdžiui, sąmoningai nutaria daugiau nebeieškoti nei vyro, nei draugo ir atsiduoti tik vaikui. O čia jau pakvimpa dar vienu – vienišos motinos – kompleksu. Ypač situacija susikomplikuoja, kai moteris viena augina sūnų. Šiuo atveju tarp motinos ir sūnaus gali susiklostyti keistoki santykiai, pavyzdžiui, motina sūnui jaučia, kaip kažkada buvo rašęs psichologas Olegas Lapinas, „švelnų erotizmą“. Būna tokių situacijų, kai sūnus iki pat paauglystės miega su motina vienoje lovoje. Jau jaunuolį motina prausia vonioje. Ką iš tiesų galvoja pačios vienišos motinos, sunku pasakyti, juk nei viena neprisipažins, kaip ten yra iš tikrųjų. Tačiau tai, kad vieniša motina į savo sūnų dažnai žiūri kaip į psichologinį vyrą, yra įrodyta. Motina iš savo jaunuoliu virtusio sūnaus tiki, kad jis su ja elgsis kaip vyras: nuramins, globos. Motina su jau į paauglystę įžengusiu sūnumi tariasi dėl pirkinių, dėl bendro laisvalaikio. Sūnus turi ne pagal metus suaugti. Jis nebegali jaustis vaiku savo motinai – globojamu. Globėju tampa jis pats, tarsi būtų jos sutuoktinis.
Ir štai čia galima įžvelgti dar vieną kompleksą. Tai pasąmoninga (o kartais ir įsisąmoninta) baimė, kad sūnus motiną paliks, vos tik atsiras kita moteris. Būtent – kita. Nors anytoms marčios ir taip dažniausiai neįtinka, tačiau vieniša motina išvis supanikuoja, kai horizonte pasirodo potenciali marti. Motinos dažniausiai padaro viską, kad tik jų sūnelis liktų namie. O kai sūnus išeina, prasideda visokios manipuliacijos. Bet tema čia jau nebe apie tai.
Apie kompleksus, susijusius su motinyste, kalbėjo ir rašytoja Ugnė Barauskaitė. Jos romane „Dešimt“ kuriamas nemylimos, bet siekiančios meilės moters įvaizdis. Į nėštumą ir gimdymą pagrindinė veikėja žvelgia ne kaip į nepakartojamą gyvenimo suteiktą misiją, o kaip į didelį nepatogumą: „Jei laukiasi kita moteris, viskas atrodo paprasta ir greita: užkibo, išsipūtė, pagimdė. Tačiau gyvybei pasirinkus tavo įsčias, prasideda keturiasdešimt savaičių trunkantis pamišimas: imi tikėti keisčiausiais prietarai ir apsiverki negavusi saldainio. Jausmas, kad pasaulis surengė prieš tave sąmokslą, beribis: visi laikosi dietų, veriasi į bambas auskarus ir staiposi ant aukštakulnių, praktikuoja sekso akrobatiką, rūko ir geria, iki paryčių šėlioja trankiuose klubuose, įsimyli ir kvailioja, o tu?.. Tu – kažkur anapus. Išmesta iš žaidimo. Tu šventa, nuobodi ir naminė.“ Nėštumas ir gimdymas aprašomas tik iš blogosios pusės: „Pradžioje nuolat pykina ir norisi visko, ko negalima. Dėl tipinės nėščiųjų anemijos pradeda svaigti galva ir galiausiai uždūsti pasiekus vos trečiąjį aukštą. Paskui įgauni nerangios statinaitės formas. Kojos sutinsta ir nusispalvina kapiliarų bei venų raizginiais. Dėl hormonų pokyčių išpursta dantenos, o veidas tampa panašus į fizinį žemėlapį. Galiausiai tas vaikas spiria tau į diafragmą ir pasidaro toks milžiniškas, kad pradedi nebesuprasti, per kur jį reikės išstumti lauk – bet kai ateina laikas, tai ir stumi, o prisiminimui lieka nukarusios krūtys ir violetiniai tigro dryžiai, o vyras, po ilgos pertraukos paniręs į tavo vidurius, nustemba patekęs kibiran“.
Taigi moteris kompleksuoja, jog ji tėra tik kūnas, tik vaikų gimdymo mašina. Minėtame romane aprašomas moterų kompleksas, kuomet nebelieka nei moterystės, nei motinystės šventumo. Nudvasinamas ne tik naujos gyvybės atsiradimas, bet ir meilė: „Kas yra meilė? Apuostyta teritorija“. Netikima pastovia meile: „...triumfas bendro buto aplinkoj mutuoja į vyriškus bei moteriškus darbus, ir galiausiai nebelieka nieko kito, tik savo meilei užsakyti karstą“. Nudvasinama ir aistra: „Kas yra aistra? Teritorija, kurią knieti apuostyti.“
Taigi kompleksuota moteris – tai nusivylusi moteris. Mylima ir mylinti moteris kompleksų turi kur kas mažiau.