Skeletoniniai laikrodžiai: kai visas grožis slypi viduje, veidas nereikalingas

Norėdami pasižiūrėti, kas yra viduje, vaikystėje esame išardę ne vieną daiktą, o sudėję atgal pamatydavome, kad liko dalių. Dabar viskas kitaip ir mes dažnai neturime nei įrankių, nei įgaliojimų pažvelgti į visokių įrenginių vidų. Tačiau kai kurie gamintojai patys patenkina mūsų smalsumą. Pavyzdžiui, yra nemažai hi-end klasės lempinių stiprintuvų su permatomais gaubtais. Arba įvairiuose „Ferrari“ ar „Lamborghini“ modeliuose per permatomus gaubtus galima grožėtis pašėlusios galios varikliais. Galima grožėtis ir sudėtingų laikrodžių mechanizmais, kurie yra tikri mikromechanikos šedevrai. Laikrodžiai, neturintys ciferblatų, vadinami skeletonais ir šiandien aš jums pristatau būrelį naujų ir efektingų modelių.

Pirmasis meistras, nusprendęs sudominti publiką ir parodyti tai, kas slypi laikrodžio viduje, buvo prancūzas André-Charles Caronas, kuris 1720 – 1760 m. buvo karaliaus Louis XV dvaro laikrodininkas. Reakcija buvo tokia, tarsi koks nors iliuzionistas būtų atskleidęs savo triukų paslaptis. Reikia turėti galvoje dvi aplinkybes: tai buvo pastatomi arba sieniniai laikrodžiai, nes pirmieji rankiniai laikrodžiai pasirodė gerokai vėliau. Oficialiai laikoma, kad pirmąjį rankinį laikrodį 1868 m. pagamino „Patek Philippe“ ir jis buvo skirtas vengrų grafienei Koscowicz. Tuo tarpu šiuolaikinių rankinių laikrodžių pirmtaku laikomas modelis, kurį Louis Cartier 1904 m. pagamino savo bičiuliui aviatoriui Alberto Santos-Dumont‘ui. Kitas dalykas: tie pastatomi laikrodžiai buvo nepaprastai brangūs, jų kaina prilygo gero namo kainai.

Šveicarų laikrodininkai skeletonus (angl. skeleton / openwork watch) prisiminė artėjančio žlugimo akivaizdoje, kai praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje vadinamosios kvarco krizės metais rinką užtvindė nebrangūs japonų elektroniniai laikrodžiai ir visa šveicarų laikrodžių pramonė atsidūrė ant žlugimo ribos. Išgyvenimo vertas klausimas buvo toks: kuo mes skiriamės, kuo mes unikalūs? Elitinės manufaktūros „Patek Philippe“, „Vacheron Constantin“, „Jaeger-LeCoultre“ ėmėsi darbo, o „Audemars Piguet“ net sukūrė atskirą skeletonų departamentą. Pavyzdžiui, beveik visi vieno iš šiuolaikinių itin brangių ir madingų laikrodžių gamintojo Richardo Mille‘o modeliai yra būtent tokie. Skeletonai yra išskirtiniai laikrodžiai, jie iškart signalizuoja, kad jį segintis žmogus nėra tas, kuris su minia plaukia pasroviui, jis suvokia, kas yra tikra ir vertinga.

Skeletonas yra kitoks ir techniniu požiūriu: jei nuo paprasto laikrodžio nuimsite ciferblatą, jis skeletonu netaps. Tai – speciali konstrukcija ir visų komponentų architektūra. Aukščiausios klasės skeletonai pasižymi dar viena išskirtine savybe – mechanizmo apdaila. Pavyzdžiui, šiame tekste mano minimi „Vacheron Constantin“ ir „Roger Dubuis“ laikrodžiai žymimi prestižiniu „Poinçon de Genève“ spaudu. Tai yra ne tik geografinė nuoroda, kad laikrodis pagamintas Ženevos kantone, bet ir aukščiausių techninių bei estetinių standartų liudijimas. Skeletone matoma kiekviena mažiausia mechanizmo detalė, todėl kiekviena laikrodžio, turinčio „Poinçon de Genève“ spaudą, detalė yra dailinama ir poliruojama rankomis. Kokios tai apimties darbas? Pavyzdžiui, toliau minimo „Vacheron Constantin“ mechanizmą sudaro 278 dalys. Kai kurios iš jų yra vos kelių milimetrų dydžio.

Kaip tai daroma? Tai esu matęs, kai lankiausi greta Ženevos esančioje „Vacheron Constantin“ manufaktūroje. Meistras, žvelgdamas pro stiprų didinamąjį stiklą, kiekvieną mažiausią dalį ar dantratuką poliruoja naudodamas deimantų pudrą ir specialų užaštrintą minkšto medžio pagaliuką, kuris primena dantų krapštuką. Ir taip nupoliruojamos visos dalys! Suprantama, tai lemia ir laikrodžio kainą, nes, pavyzdžiui, „Roger Dubuis“ teigimu, jų darbo laiko sąnaudos išauga maždaug 30 proc.

„Nebula 38 Steel“ yra naujausias angliškas šaknis turinčios šveicarų manufaktūros „Arnold & Son“ darbas. Jo dizainas atspindi britų horologijos tradiciją, o apdaila yra puikus šveicariško meistriškumo ir kruopštumo pavyzdys. Savita yra ir paties itin gražaus mechanizmo komponentų kompozicija, kuri sukuria išskirtinę vizualią harmoniją. Dar reikia pridurti, kad pats laikrodis yra labai plonas.

Nebula yra dujų ir dulkių telkinys tolimajame kosmose, kuris susidarė po milžiniškos žvaigždės sprogimo. Atidžiai pažvelgę į laikrodžio konstrukciją pamatysime įdomių paralelių. Kadangi šios konstrukcijos laikrodžio vadinamoji pagrindinė plokštė prie kurios tvirtinami mechanizmo komponentai, yra visiškai minimalizuota, ją pavaduoja tilteliai – trikampės dalys, matomos viršutinėje ir apatinėje mechanizmo dalyje. Tarsi simetriški spinduliai jie platėja korpuso išorės link. Puiki mechanizmo dalių apdaila. Matome ir įvairiai poliruoto plieno dalis, ir poliruoto, bet ADLC (angl. amorphous diamond-like carbon) danga dengtus komponentus, kurių briaunos subtiliai nupoliruotos iki blizgesio.

Valandas ir minutes rodo ant centrinės ašies esančios rodyklės, o sekundes – mažas ciferblatas ties 7 valanda. Svarbiausias manufaktūrinio mechanizmo A&S5101 bruožas – labai estetiška simetrija ir subalansuotos proporcijos, todėl ties 5 valanda matome balansą arba eigos reguliatorių. Būtina paminėti ir labai praktišką šio ranka prisukamo mechanizmo bruožą: jo galios atsarga yra 90 val., o tai reta tarp skeletonų. Apibendrinant galima konstatuoti, kad funkcionalumas ir grožis slypi idealioje tvarkoje.

Panašios koncepcijos, bet kitokios architektūros yra šių metų „Jaquet Droz“ modelis „Grande Seconde Skelet-One“. Kai kas gali paklausti: jis – modernus ar klasikinis? Ir toks, ir toks. Korpusas yra iš modernios vadinamosios plazmos keramikos ir jis puikiai dera su horologijos klasika. Ta medžiaga gaunama baltąją keramiką patalpinant į krosnį, kurioje yra 20 tūkst. laipsnių temperatūra. Rezultatas – gražios spalvos itin tvirta medžiaga, pasižyminti metalizuotu švytėjimu, nors šis efektas išgautas be jokių metalų. Prie korpuso puikiai dera ir visų kitų dalių spalvos. Siekiant kuo didesnio grakštumo ir erdvės, 41 mm diametro korpuse glūdintis manufaktūrinis mechanizmas buvo sumažintas iki minimumo. Kai dėl dizaino, tai „Grande Seconde Skelet-One“ tęsia Pierre‘o Jaquet-Droz prieš 300 metų pradėtą tradiciją ir pasižymi išskirtiniu ir iškart atpažįstamu dizaino kodu. Tai – apatinėje ciferblato dalyje esantis didelis – grande – sekundžių ciferblatas su gradacijomis ant safyro kristalo ir didele rodykle.

Visiškai kitokios filosofijos yra naujausias „Richard Mille“ darbas – automatinis chronografas „RM 11-05“ su gerai atpažįstamu statinės formos korpusu. Jokio minimalizmo, čia visko yra labai daug. Tai yra vadinamosios ultraluxury kategorijos laikrodis, kuris kainuoja maždaug 182 tūkst. Eur. Šio gamintojo laikrodžių korpusai gaminami iš pačių moderniausių medžiagų, o kai kurių iš jų išsamus aprašymas prilygsta mokslinei monografijai. Ne išimtis ir šis modelis. Viršutinė korpuso dalis yra pagaminta iš pilkos medžiagos „Cermet“, vidurinioji iš „Carbon TPT“, o apatinė iš titano. Visiškai nauja medžiaga „Cermet“ buvo sukurta specialiai „Richard Mille“. Ji yra lengva kaip titanas ir tvirta kaip keramika. Labai sudėtinga jos gamybos technologija: procesas vyksta itin aukštose temperatūrose, o jo metu metalizuotas cirkonis jungiamas su modernia keramika ir gaunama nauja vienalytė medžiaga. Tai labai sudėtinga kompozicija, nes „Richard Mille“ ir „Groupe IMI“ specialistai laboratorijose eksperimentavo ne vienerius metus, kol jiems pavyko atsisakyti kobalto ir nikelio, kurie plačiai naudojami panašiose medžiagose. Atskirą straipsnį aukštųjų technologijų žurnalui žinovas galėtų parašyti ir apie tai, kaip iš „Cermet“ gaminami norimų formų objektai.

Kitas laikrodis, kuriame visko labai daug yra vienas iš aukštosios horologijos pasaulio „Rolls-Royce‘ų“ – prieš kelis mėnesius pristatytas „Vacheron Constantin Overseas perpetual calendar ultra-thin skeleton“. Šis laikrodis – tikra kelionė į horologijos įmantrybių šalį. Tokios klasės laikrodžiai tradiciškai yra labai konservatyvaus dizaino, tačiau pati „Overseas“ kolekcija yra ilgiausiai be pertraukų – nuo 1755 m. – dirbančios manufaktūros reveransas šiuolaikinėms tendencijoms, ji demokratiškesnė. Tai atspindi ir naujas bei techniškai labai sudėtingas modelis. Esminiai ir „demokratiški“ jo bruožai – skeletonas su amžinuoju kalendoriumi yra neįtikėtinai plonas – vos 8,1 mm storio, itin sudėtingas mechanizmas ir labai lengvai keičiamų apyrankių komplektas, tarp kurių – ir labai sportiškos. Kiekviena iš jų suteikia laikrodžiui savitą charakterį. Šis laikrodis yra laikrodininkų meistriškumo viršūnė, o „Vacheron Constantin“ yra viena iš nedaugelio manufaktūrų, sugebančių įveikti iškarti tris aukštosios horologijos everestus – pagaminti itin sudėtingus, ultraplonus skeletonus su amžinojo kalendoriaus funkcija. Šis mechanizmas pats „žino“, kuris mėnuo turi 28, 29 ar 30 dienų, atpažįsta keliamuosius metus ir jo nereikės reguliuoti iki 2100 m. kovo 1 dienos. Kaip jau minėjau, visos 276 šio mechanizmo dalys yra nupoliruotos rankomis.

„Piaget“ manufaktūra yra daugkartinė plonų laikrodžių pasaulio rekordininkė. 2018 m. Ženevos parodoje SIHH apžiūrėjau jos modelį „Altiplano Ultimate Concept“ – ploniausią pasaulyje mechaninį laikrodį. Vos 2 mm storio laikrodis, tokio pat storio, kaip 1 Eur moneta, turintis 40 val. galios atsargą, buvo „Piaget“ inovacijų rinkinys. Tačiau ore sklandė klausimai: ar tokį laikrodį įmanoma pagaminti komerciniam naudojimui? Ar jis bus praktiškas ir tinkamas kasdieniam naudojimui? Šių metų balandį į šiuos klausimus šveicarai atsakė „taip“.

Kaip tai pavyko? Dauguma laikrodžių turi klasikinę 4 sluoksnių struktūrą: ciferblato žiedas ir stikliukas, ciferblatas ir rodyklės, korpuse esantis mechanizmas ir korpuso dugnelis. Šios schemos buvo visiškai atsisakyta. Pavyzdžiui, pagrindinė mechanizmo plokštė yra tiesiogiai integruota į korpusą ir ji tuo pat metu atlieka apatinio dugnelio funkciją. Paties korpuso nebuvo galima gaminti iš aukso, nes tokio storio korpusas būtų per silpnas, todėl jis pagamintas iš specialus lydinio, kurio pagrindą sudaro kobaltas. Kurdama šį laikrodį „Piaget“ įregistravo 5 patentus. Visos dalys buvo minimizuotas iki ribos, kuomet metalas fiziškai jau nebegalėtų atlikti savo funkcijos. Pavyzdžiui, kai kurie dantratukai nuo įprastų 0,20 mm suplonėjo iki 0,12 mm, o safyro kristalas net iki 0,2 mm. Jis toks plonas, kad mechanizmą nuo jūsų odos skiria tik 0,12 mm storio kobalto plokštelė. Esu koncepcinį modelį segėjęs Ženevoje ir buvo suku patikėti, kad kažką turi ant riešo.

Kita karšta naujiena – visiška „Piaget“ priešingybė. Tai brutalus „Roger Dubuis Excalibur Diabolus in Machina“, grynakraujis haute horlogerie genties atstovas. Tačiau šis pašėlusiai „kietas“ laikrodis turi ir subtilią, retą ir techniškai labai sudėtingą funkciją – minutinį repetyrą. Kitaip tariant, šis laikrodis muša valandas, o šią funkciją galima laikyti įjungtą arba išjungti. Žemas tonas skirtas valandoms, aukštas – minutėms, o abu tonai muša ketvirčius. Šiame laikrodyje yra ir įdomi inovacija – specialus diskas ties 11 val., kuris rodo, koks laiko intervalas tuo metu yra „mušamas“. O ką reiškia gana mistinis laikrodžio pavadinimas? „Diabolus Musica“ buvo Viduramžių religinėje muzikoje uždraustas akordas, tačiau jis girdimas, pavyzdžiui, Camille‘o Saint-Saenso simfoninėje poemoje „Danse Macabre“.

O pabaigai pažvelkime į vieną iš rafinuočiausių šių metų skeletonų premjerų. „Cartier Privé“ laikrodžių kolekcija yra skirta tiems, kurie supranta bei moka vertinti, turi išlavintą skonį ir nebijo stiliaus eksperimentų. Nuo 2015 m. buvo pristatyti ekscentriško dizaino „Crash watch“, „Tank Cintrée“ ir „Tonneau“, o šiais metais į šį išskirtinių laikrodžių klubą įstojo nauja sensacija – „Tank Asymétrique“. Kai dėl dizaino, tai čia viskas pasukta 30 laipsnių ir laikrodis atrodo stulbinamai originaliai. Suprantama, į tokį laikrodį paprasto mechanizmo neįmontuosi, todėl „Cartier“ sukūrė specialų 9623 MC. Šis žingsnis atspindi visą „Cartier Privé“ laikrodžių linijos filosofiją, kuomet technologijos tarnauja dizainui, o ne atvirkščiai. Iš viso bus pagaminta tik 100 individualiai sunumeruotų laikrodžių ir be jokios abejonės jie taps didele retenybe.