Mano supratimu, tokioje šiandieninėje mokykloje, esant tokiai švietimo sistemai, iki kokios mūsų valdininkai ją yra nuridenę, „reformuodami“ metai iš metų, gali dirbti tik savęs negerbiantis arba nieko daugiau gyvenime nesugebantis daryti žmogus. Ir man gaila aukoti savo gyvenimą tam, nes aš per daug save gerbiu ir myliu.
Praėjus po šio mūsų pokalbio metams, sužinojau, kad ir Antanas paliko tą skęstantį laivą. Jei taip jau gerai būtų buvę, juk nebūtų palikęs mokyklos, pradirbęs ten tiek metų, beveik visą gyvenimą. Išėjo į darbą, už kurį mažiau moka, kuris reikalauja daugiau fizinių pastangų, bet kur nervai ramesni, kur nebereikia sukti smegenų, kokią nesąmonę tie švietimo ministerijos „genijai“ rytoj sugalvos.
Spėju, ne visi žinote savo vardadienio datą? Ypač vyresni žmonės. Juk seniau, sovietmečiu, nepriimta būdavo jų švęsti. Visi žinojome tik apie Jonines. Giliau tikintys dar kokias Petrines, Povilines ar Jurgines prisimindavo. Bepigu dabar mums, guglo ir feisbuko, mesendžerio ir mailo gadynėje gyvenantiems. Keli klavišų paspaudimai, ir parodo vardo reikšmę bei datą. Kartais net kelias datas to paties vardadienio sužinai.
Juo daugiau švenčių, tuo geriau, ypač prekybininkams, jie tuo labiausiai džiaugiasi.
Bandau prisiminti, kada pats sužinojau savo vardadienio datą... Neprisimenu. O sužinojęs, kada tos Arvydinės yra, pamiršti ar pražiopsoti jokių šansų nebeturiu. Kodėl? Priežastis labai paprasta – jos būna viena diena prieš Jonines, ir visi jau iš anksto pradeda apie tai skalambyti.
Pamatęs, kad ne tik Arvydinės tą dieną, bet ir Vaidinės, paskambinau buvusiam bendradarbiui, taksistui Vaidui (Vaidas (06-23), Vaidys – trumpinys iš Vaidginas, Vaidmantas, Vaidotas: vaidytis, vaidentis; „tas, kuris rodosi, vaidenasi“). Jis kažkada buvo sakęs, kad gerais laikais, parsivežęs iš Vokietijos, per metus parduodavęs po 100 automobilių. Stojus 2008-ųjų ekonominei krizei, šis jo verslas žlugo. Gudrus vyras būdamas, įkūrė kitą. Tada aš jį pažinojau tik iš matymo, nes, kai pirmą kartą su draugu Romu (Romualda, Romualdas (02-07, 06-19) – sen. vokiečių: hruom („garbė“) + waltan („valdyti“) važiavome į Vokietiją automobilių nupirkti, jis irgi buvo tuo pačiu tikslu vykstančių prekeivių pilname autobuse. Kadangi iš viso tebuvome tik trys mažeikiškiai, kur neįsidėmėsi?! Kita vertus, mano reisas – tik pirmas, o jis tame versle jau buvo patyręs vilkas ir negailėjo patarimų visiems į mane panašiems žiopliukams, kaip ten nuvykus ką daryti, kad neliktumėm apgauti ar netektų grįžti tuščiomis, nieko nepešus.
Po minėtos krizės praėjus nemažai metų, tokiam lombardininkui Anciui (Aniceta, Anicetas (04-17), graikų – „nenugalima, -as“), kurį tada laikiau savo draugu, kol išaiškėjo, kad jo draugas šiame pasaulyje gali būti tik vienintelis, vardu pinigas, palaikiau kompaniją nuvykti į Šiaulius: į Saulės miestą jis vykdavo kiekvieną savaitę dėl sveikatos procedūrų. Nuvykęs ir atlikęs nuostabų masažą, daromą specialiose lovose su kažkokiais „stebuklingais“ pakaitintais nefritiniais akmenimis, jis, tas Ancius, savaitę vėl galėdavo gan normaliai gyventi.
Sako, pasiimk ir tu paklodę, jos prireiks, išmasažuosim ir tave, pamatysi, koks tai superinis yra dalykas. Ir kas dar labai svarbu – viskas atliekama veltui. Kaip tarėm, taip padarėm. Nuvykstame, įeiname – didžiulė patalpa, susirinkę žmonės jau guli tose masažinėse lovose; apsidžiaugę, kad dar atsirado laisvų vietų, prisėdame ir mes. Jei laisvų vietų nebūtų, iki kito seanso tektų laukti valandą. Taigi tuoj specialistai atliks instruktažą naujiems klientams, tokiems pradinukams kaip aš, kurie nežino kaip čia reikia elgtis. Į patalpą įeina aukštas išvaizdus vyras baltu chalatu, pasigirsta ovacijos. Ploja jam senieji klientai, kurie dėl skausmų stubure, kojose ir ne tik nuolat čia lankosi ir atsidžiaugti negali, kaip jiems po šių seansų stipriai pagerėja sveikata. Iš pradžių nelabai kreipiau dėmesį į daktaro išvaizdą, pagalvojau, lyg matytas kažkur. Bet kai išgirdau jo pasisveikinimą, žado netekau. Tokio balso niekada nesumaišysi su jokiu kitu – skambus, griežtas, įsakmus, nuostabaus tembro bosas. Ir čia aš iškart atpažįstu jau minėtą taksistą Vaidą.
Tai bent, Vaidas šaunuolis: sužlugus vienam verslui, įkūrė kitą, iš prekeivio tapo daktaru. Ir čia aš sakau ne su pašaipa, o su pagarba. Ne kiekvienas taip sugebėtų. Viskas čia gerai, svarbu, kad žmonės džiaugiasi ir po minėtų seansų išeina sveikesni, laimingesni.
Praėjo vėl nemažai metų, aš, pakeitęs kelias profesijas, kelis versliukus, tapau taksistu. Na, iš tiesų tai pavežėju, bet tada dar net nesuprasdavo žmonės, kas tas pavežėjas, o ir dabar, manau, nemažai yra tokių, kurie neskiria vienų nuo kitų, – taksistas, ir viskas. Na, ir gerai. Juk net Prancūzijos koks ten teismas pripažino, priėmė nutartį, kad pavežimas ir taksi yra vienas ir tas pats. Skiriasi truputį niuansai, bet esmė juk ta pati – nuvežti žmogų iš taško A į tašką B ir gauti už tai atlygį. Tik štai, mūsų seimūnai nusprendė, kad pavežėjai nuo 2020-01-01 jokiu būdu užsakymų negali priimti telefonu. Tik internetu. Negalime ir sustoti, jei žmogus stabdo gatvėje, kelia ranką: esą pravažiuodami turim tokiam keleiviui parodyti špygą, nes vyriausybė taip nusprendė, o seimūnai nubalsavo. Už špygą nebalsavo, bet viskas taip, kaip aprašiau, išeina. Tai įsivaizduokite, kiek keleivių mes praradome: vyresnio amžiaus žmonės nemoka naudotis išmaniaisiais telefonais, programėlėmis. Jie visi skambina tikriesiems taksistams, o iki mūsų neprisibeldžia, nors gal ir norėtų.
Tai štai, taip smarkiai pablogėjus situacijai dabar esu priverstas čia jums rašinius rašyti, nes valgyti tai vis tiek norisi. Ir norisi ne bet kaip, o skaniai. Ir net tokiose vietose, apie kurias garsusis Andrius Užkalnis parašo. Tad ir reikia suktis iš padėties, ką padarysi. Jei anksčiau parašęs rašinėlį už jį gaudavau 10–50 patiktukų, laikais feisbuke vadinamų, jie tik pamalonindavo širdį, nuotaiką pakeldavo, tai dabar krūvelė eurų pribyra. Pribyra todėl, kad jūs, mielas skaitytojau, imate mane ir skaitote. Ir čia jau ačiū jums už tai. O straipsnis apie sunkią mano vaikystę atnešė gan solidžią krūvelę. Nors rašiau, aišku, aš jį ne kelias dienas, kaip šį straipsnelį, o savaitę, gal net ir ilgiau, su pertraukomis, žinoma.
Klasiokė Elytė (Elena (03-02, 05-22, 07-31, 08-18), graikų – „šviesioji“. Pagal graikų mitologiją, Spartos karalienė Elena buvo gražiausia pasaulio moteris. Ją iš vyro Menelajaus pavogęs Trojos karalius Paris sukėlė Trojos karą. Pariui žuvus kare, Eleną vedė jo brolis Deifobas, o Menelajus jį nužudė ir atsikovojo savo žmoną), jaunystėje įgijusi statybininkės profesiją, norėdama man „įkąsti“ pasakė, jog jei parašytų ji, „Taksisto užrašai“ nublanktų. Sakau, tu tik parašyk, bus įdomu, aš tik pasimokyčiau iš to, kaip reikia rašyti. Bet ji, išsiaiškinusi, kiek čia mokama už tuos rašinius, atsakė taip: „Dabar čia tris valandas bazarinome, rašinėjomės be reikalo, o jei per tą laiką būčiau plytas į mūrą klojusi, būčiau 50 eurų uždirbusi.“ Jai atsakiau net nepagalvojęs, kad tiek jau galima uždirbti Lietuvoje. Nebereikia jokių užsienių. Čia ir amžinam mano oponentui klasiokui, kuris vis mesteli juraičių, šustauskų, tomų stanislovų kalbas, norėdamas parodyti, kaip blogai žmonėms mūsų šalyje gyventi. Taigi čia ohoho kokie uždarbiai išeina, emygeriams anglijose ir norvegijose ne visada pavyksta tiek gauti. Skaičiuojam: už tris val. – 50, už devynias – 150, už 25 darbo dienas 3750 eurų suplaukia. Nežinau, kaip tai atrodo jums, bet man atrodo velniškai geras pasiekimas.
Bet vis tiek aš nemūrysiu, toliau padėsiu žmonėms nusigauti į jiems reikalingą vietą, o kai minčių atliekamų susikaups, rašinuką jums parašysiu. Elytei dabar vis nepamirštu priminti, kad, laisvesnę minutę turėdama, pvz., kai lietus lyja ar kruša krenta, ar sniegas žiemą, vis prisėstų prie rašinuko, kurį išspausdinus mano užrašai nublanktų.
----------
Taigi, prabėgus šiek tiek laiko atsitiko taip, kad aš, dar „šviežias“ taksistas, atsidūriau Vaido mašinoje pasikonsultuoti, kaip geriau ką daryti, kad taksavimas atneštų didžiausią naudą ir pasitenkinimą.
Papasakojau jam, kad esame pažįstami gana seniai. Jis, aišku, manęs neprisiminė, bet, kaip jau žinote, mano fotografinė atmintis kol kas „nestreikuoja“, anksčiau matytų žmonių aš nepamirštu.
Paklausiau jo ir apie tai, kodėl metė tą verslą, susijusį su masažinių lovų pardavimu. Taip taip, pardavimu. Kaip žinote, nemokamas sūris būna tik pelėkautuose. Kai kuriems labiau pasiturintiems žmonėms atsibosdavo važinėti, vaikščioti į tuos seansus, tad jie nuspręsdavo įsigyti šį technikos stebuklą, kad galėtų masažuotis iš namų neišeidami. Viena tokia lova kainavo 9 tūkst. litų.
Pvz., jau minėtas Ancius, prabėgus kuriam laikui, jų įsigijo net dvi. Gudruolis apskaičiavo, kad, vieną jų „įdarbinęs“, nesunkiai pinigus susigrąžins. Kaip jam sekėsi, aš nežinau, bet štai iš Vaido man buvo velniškai įdomu sužinoti, kodėl jis iš daktaro tapo taksistu. Šis papasakojo, kad po naktinių konservatorių reformų jo verslas buvo sužlugdytas, o Kubilius nuo tų laikų yra jo priešas Nr. 1. Ir dabar, kaip tik gali, kada ir kur gali, kad ir komentarais po straipsniais spaudoje, pamazgų po kibirą ant jų užpiląs. Na, jam taip atrodo, čia jo reikalas, juk žodžio laisvė pas mus.
Daug kartų viskas keitėsi ir taksi versle. Buvo priiminėjami aktai, poįstatyminiai aktai ir t. t , jau kaip ir viskas nusistovėjo, tik bac, atsirado kažkoks UBER'is, po kurio į šį verslą atėjo dar vieni veikėjai, paskui – dar kiti, treti, vadinami pavežėjais. Ir vėl buvo keičiami įstatymai, poįstatyminiai aktai. O pagrindinis smūgis po 2020 sausio 1 dienos teko pavežėjams. Taksistams nereikia siųsti gaunamų pajamų į VMI, o pavežėjų įmonės kas mėnesį jai tokią informaciją privalo pateikti. Todėl kai kurios pavežėjų įmonės perėjo į taksi, tai yra buvę pavėžėjai tapo taksistais, ir ne vien dėl minėto įstatymo punkto, bet dar ir dėl to, kad pavežėjams užsakymus priiminėti telefonu uždrausta. Įsivaizduojate tokią nesąmonę ar ne? Norėdamas išsikviesti, kad ir mane, žmogus, neturintis išmaniojo telefono, neturintis kompiuterio, to padaryti niekaip negali. Telieka jam skambinti į taksi ir važiuoti brangiau arba skambinti pažįstamiems ir taip tą dalyką apeiti, važiuoti su juo nelegaliai. Bet nepamanykite , kad aš čia verkiu, skundžiuosi. Ne. Yra, kaip yra, dirbk arba ieškok, eik ten, kur geriau, nesupraskite neteisingai.
Priimdami įstatymus mūsų gerbiami seimūnai dažnokai apie žmogų nepagalvoja, jų galvose – visai kas kita: žmonos, meilužės, skanūs pietūs su desertu, dar kas nors. O juk įstatyme ne ten padėtas kablelis sužlugdo verslus, žmones verčia bankrutuoti, silpnesnius priveda prie savižudybių. Buvo juk ruošiamame įstatyme punktas įtrauktas, kad pavežėjai negalės net grynųjų pinigų imti. Taksistai galės, o pavežėjai – ne. Na, ar galima kvailiau sugalvoti, pasakykite jūs man? Bet, ačiūdie, Gentvilo, jei gerai pamenu, reikalavimu šis sakinys, ši nesąmonė buvo išbraukta.
Apsikeitę sveikinimais su vardinėmis, su Vaidu pakalbėjome apie daug ką. Palinkėjome vienas kitam sveikatos, kuri mūsų metų amžiaus žmonėms jau tampa svarbesnė už viską, net už pinigus ar auksą. Ir nesvarbu, kokio tu amžiaus būtum: jei neturėsi sveikatos, visa kita bus niekai.
