Iškart pasakysiu: ne visi lietuviai yra pavyduoliai ir ne visi japonai yra racionalūs bei pozityvūs, tai tik bendros tendencijos, būdingos vienai ar kitai tautai. Išimčių yra visur ir visada. Ir tai, kad tūlas lietuvis yra niurzgantis pavyduolis, kuris džiaugiasi, kad kaimyno tvartas dega ar kaimyno karvė nudvėsė, taip pat yra tik tendencija, t.y., dažnai pasitaikantis lietuvių tarpe bruožas.
Lietuviai (turiu omeny Lietuvos gyventojus, taip pat ir tautines mažumas) kitiems pavydi beveik visko: erdvesnių namų, geresnių automobilių, sėkmės, talento, grožio. Bet niekada nepavydi to, kad žmogus dirba. Pavydi jo darbo vaisių, kurie, jų manymu, atsiranda tarsi savaime. Štai kalbasi storulė su plonule. Storulė pavydi plonulei geros figūros, lengvumo, pavydi, kad jai visi rūbai tinka, kad gerai atrodo. „Tau gerai, – sako storulė plonulei, – jei būtem tokia kaip aš, žiūrėčiau, ką tada darytum“. Tie žodžiai ištariami su neslepiamu pavydu ir pagieža.
Ir niekaip storulei nedašunta, kad plonulė tam, kad būtų tokia, kokia ji yra dabar, turi daug dirbti: kruopščiai atsirinkti, ką dėti į burną, gamintis sau atskirai nuo šeimos valgį, nuolat judėti, kontroliuoti savo fizinį aktyvumą. Storulė, pamačiusi ant plonulės rankos žingsniamatį, ima vapėti: „Jau visai tie žmonės išpindėjo, vaikšto be reikalo, kad tik daugiau žingsnių prisuktų, vakare, jei pamato, kad per mažai per dieną žingsnių padarė, šoka, šokinėja kaip visiški bepročiai, geriau jau eitų daržų ravėti“. Oho, kaip pavyduoliai žino, ką kas turėtų daryti ir kur eiti.
Ką daro lietuvis pavyduolis? Pirmiausia pasijuokia, kad tas namas yra išmanusis: „Jau nežino žmonės kaip išsidirbinėti: kaip ten tas namas? Sumanusis, išmanusis, išmanus, nu tipo protingas, cha cha cha“. Dar tyčia pašvepluoja, atseit tokio žodžio kaip „išmanus“ nežino, nes išmanusis jiems gali būti nebent telefonas.
Štai eina pro tą išmanųjį namą tipiška lietuvių šeima ir pasakoja savo vaikui apie tai, kad „sąžiningai dirbdamas tokiam namui neužsidirbsi“, kad „tik vagys gali sau leisti tokią prabangą“. Taip pat burbuliuoja, kam kieme stovi lygiai tiek automobilių, kiek šeimoje yra narių: „Kam šitiek reikia? Ar neužtektų vieno automobilio? Ir išvis, kam pirkti naują, jeigu ir senas trantas važiuoja“. Visa tai pasakoja vaikui ir diegia supratimą, jog gerai gali gyventi tik neva nesąžiningi žmonės. Bumba dažniausiai moteriškė, eina iškėlusi galvą ir bamba. Vizualiai vos vos matyti, kad truputėlį – per keletą centimetrų atsilikdami eina vyras ir vaikas, jie tyli ir pėdina nuleidę galvas. Vyras pavydi tam namo šeimininkui ne tik paties namo ar automobilių, bet ir nebumbančios žmonos. Vaikas taip pat pavydi tokių tėvų, kurie turi namą ir kurie nesiklauso kasdien iš proto varančio bumbėjo.
Na, o kaip elgiasi japonai? Šios tautos atstovai savo atžalas vedasi į savotiškas ekskursijas po turtingųjų rajonus ir rodo vaikams prabangius namus su baseinais, su gražiausiomis pievelėmis ir egzotiniais augalais, su prabangiausiomis mašinomis, surikiuotomis prie tokių namų ir moko: „Jei norite taip gyventi, turite lavinti savo gebėjimus, netingėti mokytis, domėtis pasirinktomis sritimis, rinkis tokią specialybę, kuri bus paklausi“ ir t.t. Manote, japonai nepavydi? Pavydas yra žmogiškas jausmas, tačiau tą pavydą jie nukreipia racionalia vaga.
Dar šis tas iš japoniškojo vaikų auklėjimo. Čia vaikai nepopinami, ugdomas jų savarankiškumas. Jie patys vieni ir viešuoju transportu važinėja, ir į ugdymo įstaigas nuo pat mažens vieni geba nueiti. Japonų vaikai nuo pat mažens siunčiami ir į parduotuvę nueiti, kad žinotų, kiek kas kainuoja. Pinigus skaičiuoti japoniukas išmoksta kur kas anksčiau nei skaičiuoti apskritai.
