Jauni vyrai, užsiauginę barzdas, atrodo kur kas vyresni, o pagyvenusieji jas nusiskutę akivaizdžiai atjaunėja. Barzda paslepia kai kuriuos veido bruožus. Dvigubą pagurklį, kaulėtą smakrą ir skruostus puikiai maskuoja ilga ir tanki, bet būtinai stilingai nukirpta barzda. Veidas vizualiai tampa kvadratiškesnis – vyriškesnis. Barzda išryškina veido bruožus – oda atrodo šviesesnė, o akys – gyvesnės. Plaukai gerai sugeria kvapus, todėl barzdoje ir ūsuose gero tabako ar prabangių kvepalų dvelksmas išlieka itin ilgai.
Barzda išduoda charakterį. Iš barzdos galima nemažai atspėti apie jos šeimininką, žinoma, jei ji nėra vien duoklė tradicijai ar to meto madai. Sakoma, kad barzdoti vyrai yra itin ambicingi, kūrybingi ir savimi pasitikintys. Vyrai tai jaučia, nors dažnai tokį įvaizdį pasirenka ir nesąmoningai. Barzdočiai visada atrodo daug inteligentiškesni ir intelektualesni, bent jau iš pirmo žvilgsnio.
O kažkada buvo manoma, jog būti bebarzdžiam – gėdinga. Senovės Graikijoje absoliučiai visi vyrai buvo barzdoti. Barzdos nuskutimas ar net patrumpinimas buvo didžiausia gėda – taip bausdavo nusikaltėlius ir vergus. Trumpesnių barzdelių madą išplatino Aleksandras Makedonietis. Vis dėlto filosofai ir sofistai liko ištikimi senajai tradicijai – nė už ką niekada nesiskusti. Filosofai buvo įvairių mokslų pradininkai, tad vėlesniais laikais mokslininkai, norėdami pagerbti savo pirmtakus taip pat neretai vaikščiodavo barzdoti. XIV amžiuje Anglijoje, Italijoje išėjo keletas skustis reikalaujančių bažnytinių ir valstybinių įstatų. Barzda tuo metu reiškė tik viena: jos šeimininkas – išsišokėlis.
Senovės dvasininkijos nurodymai, kaip gyventi, ko nevalgyti, kuo nevilkėti, dabar daug kam atrodo keisti, tačiau, nors buvo skelbiami kaip Dievo valia, turėjo ir praktinę svarbą. Egipto žyniai, vertę liaudį skustis absoliučiai visus ant kūno augusius plaukus, taip stengėsi apsaugoti ją nuo užkrečiamųjų ligų. Šios taisyklės laikėsi net faraonai. Užuot auginę barzdą jie nešiodavo ant ausų pritvirtinamą virvučių pluoštą. Taip puoštis vėliau ėmė net moterys. Kai kuriuose kituose kraštuose plaukai taip pat buvo skutami, o nuo egiptiečių nusižiūrėtas higienos būdas buvo prisimintas viduramžiais – tada visa Europa kentėjo nuo blusų ir vienintelis būdas nuo jų apsiginti buvo skustis.
Babiloniečiai ir sirai augino ilgus plaukus ir barzdas. Jas pynė į kaseles ir rišo auksiniais siūlais. Vėliau panašiomis barzdomis susižavėjo prancūzai – XII amžiuje šalyje prasidėjo tikra prabangos euforija. Kurį laiką skirtingų luomų atstovai turėdavo dėvėti tam tikro ilgio kojines. Inkvizicija šį maskaradą netruko uždrausti. Tada kojines pakeitė barzdos – kuo ilgesnė barzda, tuo reikšmingesnis jos šeimininko titulas. Barzdą vėl dalijo sruogelėmis, vyniojo aukso pluošteliais ir vadino ją „gallone“. Inkvizicija tokios mados taip pat nepalaikė, nors vertino kiek palankiau nei kojinių madą.
Pravoslavų ir katalikų bažnyčios požiūris į barzdą skyrėsi. Senovės Romoje barzdos buvo itin populiarios ir išsilaikė iki krikščionybės atsiradimo, tad pravoslavai jas irgi perėmė, net teigė, kad be barzdos į dangaus karalystę negalima patekti. Katalikai manė, kad būtina skustis, tai aiškino apaštalo Povilo žodžiais, jog augantys plaukai rodo žmogaus gėdą todėl plaukai ant galvos buvo labai trumpai kerpami, o barzdai iš viso nebuvo vietos ant doro kataliko veido. Inkvizicijos laikotarpiu kunigai visada turėdavo žirkles, kad galėtų nukirpti barzdas tiems, kas drįsdavo jas nešioti.
Europoje į barzdas buvo reaguojama įvairiai. 1351-aisiais Ispanijoje uždraustos pridedamosios barzdos, o 1447-aisiais Anglijoje išėjo įsakas skusti ūsus, ant smakro buvo leidžiama palikti tik siaurutę plaukų juostelę. 1838-aisiais Bavarijos karalius uždraudė nešioti ūsus ir barzdas visiems kareiviams ir kariškiams. Prūsijoje visi pareigūnai kaip tik privalėjo būti su ūsais. Islamo šalyse iki šiol vyrai privalo nešioti barzdas kaip patriotizmo įrodymą. Įvairiais laikotarpiais barzdos taip pat stipriai skyrėsi. Vienur buvo neteikiama tam dėmesio, kitur – reikalavimai buvo itin griežti. Daugiau laisvės radosi tik po Didžiosios prancūzų revoliucijos.
Įtaką barzdų madai darė ir kinas. XIX amžiaus pabaigoje XX pradžioje barzda tapo tam tikrų visuomenės grupių simboliu. Levas Tolstojus vaikščiojo apžėlęs kaip tikras valstietis, o Antonas Čechovas skutosi skruostus, kaip buvo priimta tarp daktarų. Atsiradus kinui svarbiausiais mados diktatoriais tapo jo žvaigždės. Tamsius klouniškus ūsiukus išpopuliarino Charlie Chaplinas, ožišką Henriko IV barzdelę – Kisos Vorobjaninovo iš „Dvylikos kėdžių“ personažas.
Aštuntajame dešimtmetyje buvo madingi ūsai be barzdos, devintajame – nedidelės barzdelės ir žandenos. Minimalizmo kultas nepripažįsta didelių ir nesutvarkytų barzdų, jos taip pat neturėtų būti tamsesnės nei plaukai ant galvos. Žinoma, visa tai netinka tiems, kurie augina barzdas iš idėjos.
Šiuo metu barzdos vėl tapo madingos, jas nešioja tiek vyresni, tiek visiškai jauni vyrai. Dabartiniai jaunuoliai augina gan ilgas barzdas ir taip pabrėžia, kad jie yra patriotai, pagonys.
Taigi barzda vyrui gali reikšti labai daug ką – tai ne vien tik gražus aksesuaras. Moterys neturėtų reikšti priekaištų dėl to, kad barzda badosi. Vyras gal ir galėtų ją nusikirpti dėl mylimosios, tačiau dėl to jam gali prasidėti net depresija.
