Siuntėjas gali savo pranešimu sąmoningai ar nesąmoningai perduoti tam tikrą informaciją (pavyzdžiui, sąmoningai mes sakome: „Man šiandien buvo labai sunki diena“, o nesąmoningai perduodame: „Paguosk ir palepink mane šįvakar“; priėmėjas perduodamą informaciją taip pat gali girdėti sąmoningai ar nesąmoningai (sąmoningai išgirstame jau minėtą frazę, o pasąmonė ją gali suvokti: „Nelįsk, ir be tavęs turiu problemų“).
Pats pranešimas galėtų būti toks: vyras (siuntėjas) sako žmonai (priėmėjai): „Košėje per daug druskos“. Faktinis šio pranešimo lygmuo būtų tai, ką mes neabejotinai girdime – košė persūdyta. Faktinis lygmuo apima sąmoningai perduodamą informaciją apie įvykius ar reiškinius.
Saviraiška vadiname tai, ką kalbėtojas sąmoningai ar nesąmoningai pasako apie savo asmenybę. Tokia informacija gana retai perduodama žodžiais, dažniau – veido išraiška, balso tonu, gestais. Minėto pranešimo saviraiškos komponentas galėtų būti toks: „Aš nemėgstu sūrios košės“.
Pranešimo santykio lygmuo parodo, koks šiuo metu yra santykis tarp siuntėjo ir priėmėjo. Sakinių formuluotėje, balso tone, veido išraiškoje slypi informacija, atskleidžianti momentinį kalbėtojo požiūrį į klausytoją. Pavyzdžiui, vyras gali galvoti apie žmoną: „Tu jau net košės nesugebi padoriai išvirti“.
Beveik visi pranešimai turi sąmoningą ar nesąmoningą tikslą vienaip ar kitaip paveikti priėmėją: paskatinti jį ką nors atlikti, pajausti ar apgalvoti tam tikrus dalykus. Tai vadinama pranešimo raginimo komponentu. Mūsų aptariamoje vyro ir žmonos situacijoje raginimas galėtų būti toks: „Tuojau pat pagamink man ką nors valgomesnio negu ši košė!“.
Labai dažnai nesusipratimų tarp mūsų kyla dėl to, kad kiekvienas žmogus yra linkęs girdėti tik vienokio pobūdžio informaciją, o kitokią tarsi ignoruoja. Todėl galime įsivaizduoti turį keturias nevienodai girdinčias ausis. Viena išsivysčiusi geriausiai; dėl įpročio klausytis vien ja gali kilti konfliktinių situacijų.
Ausis, kuri girdi faktus. Klausydami ja mes visą dėmesį nukreipiame į faktinį pranešimo turinį. Dažniausiai taip elgiasi vyrai. Gal dėl to jie taip sunkiai supranta moteris, kurios ypatingai linkusios už faktinio turinio paslėpti emocinį. Dar dažniau taip slepiamas prašymas (pasakymas „Šįvakar ir vėl nieko gero nerodo per televiziją“ gali reikšti „Man liūdna, pakalbėk su manimi“, „Noriu, kad pakviestum mane į kiną“ ir dar daug kitų dalykų, kurių net pati moteris iki galo nesuvokia). O vyras į tokią frazę greičiausiai reaguos pritardamas ar sakydamas: „Na, ką tu, juk po pusvalandžio – filmas“. Klausytis „faktine ausimi“ pravartu per paskaitas, pasitarimus, posėdžius – visur, kur pokalbio esmė – informacijos perdavimas, analizė, įsiminimas. Bet žmonės, klausantys vien šia ausimi, tampa kurti, kai kalbama apie jausmus ar santykius.
Karalius sušnabždėjo: „Patikėk, brangute, iš siaubo man net žandenos pasišiaušė!“ Karalienė atšovė: „Neturi jokių žandenų!“. „Kokia klaiki akimirka!“ – vapėjo Karalius. Niekad, niekad nepamiršiu!“ . „Pamirši, – atrėžė Karalienė, – jei neužsirašysi.“
Ausis, orientuota į santykio supratimą. Žmogus, girdintis šia ausimi, visą suvokiamą informaciją sieja su savimi. Kai kas nors pyksta ar liūdi, jis jaučiasi kaltas; kai aplinkiniai juokiasi, jam atrodo, kad juokiamasi iš jo. Todėl tokie asmenys dažnai jaučia įtampą, nepasitikėjimą, nesaugumą.
Ausis, girdinti saviraišką. Jei klausome šia ausimi, tai išgirstame, ką kiti pasako apie save. Gal tiksliau būtų sakyti ne „pasako“, bet „perteikia“, nes šis girdėjimas susijęs ne tik su išsakytais žodžiais, bet ir su kalbėtojo veido išraiška, gestais, balso tonu. Kartais labai naudinga pasiklausyti „saviraiškos ausimi“. Kai vyras, grįžęs iš darbo, užsipuola žmoną, ji tiesiog pagalvoja: „Jam šiandien buvo labai sunki diena, todėl jis toks piktas“. Tačiau jei visada tik šitaip girdėsime pašnekovą, gali kilti nemažai konfliktų – pavyzdžiui, dėl mūsų polinkio priskirti žmogui savybių, kurių šis neturi, ar elgesio priežasčių, kurių iš tiesų nėra („Tu taip sakai, nes...“).
Ausis, kuri girdi raginimus. Žmonių, klausančių šia ausimi, pagrindinis bruožas – nuolatinis stengimasis visiems įtikti. Jie gali pastebėti kad ir menkiausias pranešimo užuominas, galinčias atskleisti slaptus kitų žmonių norus, ir visada pasiruošę tuoj pat juos įvykdyti (tuo kartais nustebindami tą pageidavimą neva išsakiusį pašnekovą).
Su tokiais žmonėmis lengva bendrauti, nes jie yra dėmesingi, geba nuspėti pašnekovo pageidavimus ir juos įvykdo, taip išvaduodami nuo emociškai sunkios prašymo procedūros. Tačiau pačiam asmeniui yra labai sunku, nes jis beveik neskiria dėmesio sau, o aplinkiniai po kurio laiko pripranta tik gauti (pagalbos, šilumos, būti palaikomi, išklausomi) ir pamiršta duoti.
Kiekvienas iš mūsų turi šias keturias ausis. Bet jos visos turi girdėti vienodai gerai – tik tada galėsime daugiau ar mažiau sąmoningai nuspręsti, kaip reaguoti tam tikroje situacijoje.
Dažniausiai atsiskleisti kitam žmogui yra nesaugu, nes kuo asmuo atviresnis, tuo labiau jis pažeidžiamas. Todėl kalbėdami mes dažnai vartojame tokius posakius, kurie tarsi užmaskuoja mūsų pačių mintis, nuostatas ar jausmus. Bet patyrusiam klausytojui nesunku „iššifruoti“ tokius pasakymus ir atskleisti tikrąją jų esmę. Yra keli sakinių tipai, kuriais žmonės „maskuojasi“. Gal kai kuriuos iš jų labai dažnai vartojate ir jūs
Beasmeniai sakiniai. Kalbėtojas suvokia savo elgesį kaip visuotinai galiojantį įstatymą ir kalba ne apie save, bet apie žmones apskritai (pavyzdžiui, užuot pasakęs: „Užsiutau ant tavęs, kai taip ilgai neatėjai“, jis sako: „Žinoma, supykstama, kai tenka taip ilgai laukti“).
Daugiskaitiniai sakiniai. Asmenybė tarsi paslepiama tarp kitų žmonių (užuot sakę: „Neišmokau, nes buvau prie ežero su draugais“, sakome: „Mums sunku buvo mokytis, kai toks gražus oras už lango“).
Klausimai. Jie paslepia tavo paties nuomonę, bet priverčia atsiverti partnerį. Tai gana diplomatiška priemonė – užuot reiškę savo mintis iš karto, pirmiausia patikriname situaciją, ir jau tada žinome, kokios mintys bus toleruojamos, o kokias geriau nutylėti. Pavyzdžiui, nesakome: „Man nepatinka tavo naujoji suknelė“, o klausiame: „Ir kaipgi tu nusipirkai šią suknelę?“.
Anoniminiai sakiniai. Tai beasmeniai, anoniminiai, slepiantys sumišimą ir beveik nieko nepasakantys sakiniai. Pavyzdžiui, abejingai sakome: „Tai buvo nuobodu“, nors labai norėtųsi pasiskųsti: „Man taip nusibodo klausytis savo senų tetulyčių politikavimo!“
Sakiniai, nukreipti į pašnekovą. Savos mintys ar jausmai pateikiami taip, lyg jie priklausytų partneriui („Juk tu bijai eiti pas stomatologą, aš gi matau“); savi poelgiai tarsi užmaskuojami priekaištais kitam žmogui. Netikėtai užsipultas partneris ima gintis, pamiršęs, kad jis čia niekuo dėtas. Tokia kalbos maniera – labai gera kovos priemonė (juk sakoma: „Geriausia gynyba – puolimas“). Pavyzdžiui, neištikimybe apkaltintas sutuoktinis iš karto užsipuola savo pačią: „O kai tu flirtuoji su savo viršininku, kaip aš tada turiu jaustis?! Ir kas, tavo manymu, man belieka, kai tu taip elgiesi?“
Savo prašymus (raginimus) žmonės linkę paslėpti tarp daugybės kitų žodžių. Deja, ne visi tokių asmenų pašnekovai klauso „ausimi, girdinčia raginimus“, todėl labai dažnai prašymai lieka neišgirsti ir, žinoma, neįvykdyti. Gal kai suprasime priežastis, dėl kurių mums taip sunku tiesiog paprašyti, užuot slėpus savo norus už bereikšmių frazių, bendravimas taps paprastesnis ir suteiks daugiau malonumo negu įtampos.
Atsiskleidimo baimė. Kiekvienas raginimas glaudžiai susijęs su atsiskleidimo baime („Jei jūs žinosite, ko noriu, pernelyg gerai mane pažinsite“). Tuo tarpu netiesioginis prašymas apsaugo nuo demaskavimo (visada galima pasiteisinti: „Aš taip nesakiau!“).
Atstūmimo baimė. Jei kas nors neįvykdytų atvirai pateikiamo mūsų noro, mums tai reikštų mūsų pačių, kaip asmenybės, atstūmimą; o atviras atstūmimas skaudžiai paliečia savosios vertės jausmą. Paslėptas raginimas suteikia klausytojui galimybę „neišgirsti“ prašymo.
Baimė pasirodyti akiplėša. Mes dažnai nežinome, kaip mūsų prašymą supras pašnekovas – gal noras jam pasirodys pernelyg akiplėšiškas. Paslėptas prašymas tarsi patikrina partnerio reakciją, nesukeldamas agresijos. Baimė, kad pašnekovas neišdrįs atsakyti „ne“, nors ir nenori vykdyti prašymo. Šiuo atveju užmaskuotas raginimas irgi palieka partneriui galimybę jo tiesiog „neišgirsti“.
Atsakomybės vengimas. Įsivaizduokime situaciją, kad pašnekovas išgirdo mūsų užmaskuotą raginimą ir, vykdydamas jį, ėmėsi tam tikrų veiksmų. Jei po to kyla nelauktų pasekmių, mums nereikia už jas atsakyti (vėl teisinamės: „Aš nieko neprašiau“).
Perskaičius visa tai, gali pasirodyti, kad neverta slėpti savo norų, kad geriau pateikti juos atvirai ir visiems suprantamai. Taip, tikrai yra labai daug situacijų, kai tokia taktika ne tik pageidautina, bet ir neišvengiama, kai kitaip tiesiog neįmanoma susišnekėti. Todėl žmonėms, kurie linkę savo norus išreikšti labai atsargiai, kad neįskaudintų nei savęs, nei kitų, tikrai verta išmokti prašyti aiškiai, taip, kad tai išgirstų ir suprastų visi (kad ir kokia „ausimi“ klausytų). Išmokę šito, išvengsime vaikščiojimo „aplinkkeliais“, kuris gali trukti labai ilgai ir varginti tiek mus, tiek mūsų draugus; taip pat neteks skųstis, kai mūsų kruopščiai užmaskuoti prašymai lieka neišgirsti (žinoma, tokiais atvejais niekas nesupranta mūsų nepasitenkinimo priežasties).
Tačiau nereikia pamiršti ir gebėjimo reikšti norus atsargiai ir subtiliai; gerai išmokę abu būdus, žinosime, kaip derėtų elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, su vienu ar kitu pašnekovu. Juk yra žmonių, kurie geba neišgirsti ir nesuprasti net tiesiausiai išreikšto pageidavimo; o yra ir tokių, kurie tarsi „skaito mintis“, iš anksto žinodami, ko mums reikia. Su pastaraisiais geriau elgtis subtiliau.
