Pirmą kartą ši orientacija buvo paminėta 1989 m. lytinių santykių terapeuto B. Apfelbaumo, tačiau sąvokos reikšmė buvo kiek kitokia – taip buvo įvardijami žmonės, kuriems buvo sunku pajausti lytinį potraukį kitiems žmonėms.
Tai yra visiškai nauja seksualinė orientacija ir kol kas ji yra labai mažai tirta pasaulyje (Lietuvoje yra vos kelis straipsniai apie šią temą, o tyrimų – visiškai nėra). Visuomenė ir aplinkiniai žmonės į autoseksualumą reaguoja neigiamai – autoseksualai yra painiojami su narcizais, tai yra vienas iš pagrindinių šios lytinės orientacijos stereotipų. Be to, autoseksualumas neatitinka visuomenės nusistatymo, kad romantiniai ir lytiniai santykiai egzistuoja tik tarp dviejų žmonių.
Egzistuoja skirtingi autoseksualumo lygiai. Kiekvienas žmogus nėra vien tik griežtai heteroseksualas, homoseksualas ar panseksualas. Psichologiškai ir lytiškai bręstantis žmogus ieško savo orientacijos, tad jo seksualiniame gyvenime gali vyrauti įvairių lytinių orientacijų praktikos.
Lytinio akto metu žmogus susijaudina ne tik nuo partnerio, bet ir nuo savo paties kūno, nesvarbu, kokia yra žmogaus lytinė orientacija. Galbūt šis susijaudinimas yra vos pastebimas, nežymus, bet tai yra žmogaus seksualumo aspektas, kuris yra visiškai normalus. Vis dėlto, žmonėms nėra lengva pripažinti savo seksualinį įvairiapusiškumą, ypač konservatyvioje visuomenėje, kur pabrėžiama, kad žmogus turi priklausyti vienai lytinei orientacijai (o geriausia – dominuojančiam heteroseksualumui).
Tie žmonės, kurie suvokia potraukį savo kūnui ir mieliau renkasi seksą su savimi, yra toliau pažengę autoerotizmo spektre. Kiekvienas autoseksualas yra skirtingas: vieni atsigręžia į meilę sau, kai negali užmegzti santykių su kitu žmogumi, dar kiti santykiauja tiek su savimi, tiek su kitais asmenimis, o tretiems užtenka jų pačių kūno, ir, žinoma, veidrodžio.
Autoseksualai nuo pat paauglystės pradeda kitaip suvokti savo kūną nei bendraamžiai, tačiau šie jaunuoliai susiduria su patyčiomis, kuris griauna jų pasitikėjimą savimi. Taip jaunystėje save suvokė autoseksualė Ghia Vitale (ištrauka versta iš autorės straipsnio apie autoseksualumą: „I‘m autosexual, autoromantic, and in a relationship with myself“):
„Autoromantizmas ir autoseksualumas tapo kasdienybe mano gyvenime nuo trylikos metų. Atsimenu, po dušo žiūrėdavau į save veidrodyje ir šis vaizdas man sukėlė susijaudinimą. Vis mąstydavau, kodėl mano bendraamžiai nejautė tokio pačio potraukio mano storam kūnui, kokį aš jaučiau, bet mano erotinis savęs suvokimas buvo varžomas kritikos ir pajuokos, taigi žema savigarba ir prastos kūno vertinimas kankino ir lydėjo mane visą mano jaunystę. Tikėjau, kad storiems žmonėms nebuvo leista būti gražiems, todėl pradėjau „susitikinėti“ su savimi, kol augau.“
Autoseksualai yra viena iš rečiausių seksualinių orientacijų, o dėl šios lytinės orientacijos tyrimų stokos bei visuomenės spaudimo tokie žmonės nesugeba suvokti savo lytines orientacijos ir savo identifikuoja kaip kitos lytines orientacijos atstovus arba neigia savo lytinius potraukius. O tie, kas suvokia savo seksualinius poreikius, stengiasi toliau pažinti savo kūną ir seksualumą.
Autoseksualumas yra neatsiejamas nuo autoerotizmo – polinkio stimuliuoti savo lytinius organus siekiant orgazmo, masturbuodamiesi žmonės dažnai įsivaizduoja save ar kitus žmones lytiškai santykiaujant.
Stimuliuodami save autoseksualai gali įsivaizduoti lytinius santykius su kitu žmogumi ar naudotis pornografija, tačiau realybėje fantazija jiems niekada nebūna tokia saldi kaip seksas su savimi.
Dažnam autoseksualui užtenka pažvelgti į savo kūną veidrodyje, liesti save, erotiškai fantazuoti apie save ar kitaip save stimuliuoti. Toks santykis su savimi perauga į objektifikaciją – autoseksualas suvokia save kaip savo paties sekso objektą, save kaip kitą.
Iš to kyla autoromantika – užmegzdamas fizinį ir emocinį ryšį su savimi, žmogus pats tampa savo partneriu. Turbūt pats didžiausias tokio ryšio privalumas yra tai, kad autoseksualui nereikia bijoti, kad jo partneris (jis pats) jį kada nors paliks. Kai kurie autoseksualai siekia įteisinti savo santykius „su pačiu savimi“ santuoka. Sologamija (sologamy) – santuoka, kai asmuo pats susituokia su savimi. Tai nėra labai paplitusi praktika, o dažnai ji sulaukia nemažai kritikos.
Kaip jau minėta, autoseksualumas būna maišomas su narsicizmu, tačiau tai yra du skirtingi dalykai. Egzistuoja keli esminiai skirtumai tarp autoseksualų ir narcizų – autoseksualų potraukis sau yra fizinis. Autoseksualas, pažvelgęs į save veidrodyje nuogą ar su patraukliais rūbais, prausdamasis duše gali susijaudinti. Tuo tarpu narcizui masturbacija gali būti savo ego sureikšminimas ar patenkinimas. Autoseksualai jaučiasi patogiai santykiaudami su savimi, o narcizai trokšta dėmesio ir mano, jog kiti žmonės yra juos prastesni. Autoseksualumas nėra susijęs su empatijos stoka ar kitų žmonių nuvertinimu, o su kitokiu, netradiciniu meilės ir savigarbos būdu. Autoseksualas Paul DaSilva teigė, kad „vien todėl, kad turiu tokius seksualinius potraukius nereiškia, kad jaučiuosi esąs geresnis už kitus“.
Kita vertus, narsicizmas (ir galbūt autoseksualumas) gali kilti iš visuomenės individualizmo, modernių technologijų bei greito gyvenimo tempo, kai ryšiai su žmonėmis tampa tolimesni ir trapesni. Postmoderniame pasaulyje žmogus tampa vienišesnis, jo kompanionais tampa įvairūs technologiniai prietaisai, o pornografijos ir kitų sekso produktų gausa bei įvairovė gali nustelbti lytinių ir romantiškų santykių poreikį.
Kita vertus, turėtume išmokti gerbti žmogų, kuris yra kitoks. To, deja, labai trūksta Lietuvos visuomenėje.
