Taigi keletas pastebėjimų, kuriuos pateikė vyrai.
Dovydas (31 m.)
„Niekada man nebuvo gražu tie baisūs nenatūralūs nagai ar nenatūralios blakstienos. Arba meistrai nemoka padaryti, kad priklijuotas nagas atrodytų kaip savas, gyvas. Kai karantino metu pamačiau nuotraukose nuaugusių nagų ar nukritusių „blakstučių“, – o, mein Got, – pagalvojau, – na, ir „gražuolės“ iš vyšnių medžio išlipusios varnėnų baidyklės.
Tačiau priklijuotais gelio nagais aš pasibjaurėjau dar kur kas anksčiau, karantinu dar net nekvepėjo. Tai įvyko tada, kai po dirbtiniu nagu pamačiau ataugantį „nuosavą“ nagą. Man šis vaizdas pasirodė labai neestetiškas ir nehigieniškas. Mano fantaziją šis vaizdas taip įaudrino, kad man net šiurpuliukai ėmė eiti kūnu, pagaugai per visą nugarą nuslinko, mintyse mačiau, kaip po tokiu nagu veisiasi kirmėlaitės. Jau mano vaizduotė piešė paveikslą, kaip su tokiais nagais šeimininkė minko mėsos masę kotletams. Su šia moterimi aš nutraukiau draugystę dar jai net nespėjus išsivystyti į rimtesnius santykius. Deja, ji nesužinojo, kodėl aš taip greitai pabėgau. Buvo kažkaip nejauku moteriai sakyti tikrą tiesą. Tiesiog pasprukau.
Po to manyje kažkas apsivertė. Atrodo, kas čia tokio, čia tik nagas, paprastas ataugantis nagas. Juk nagai auga – natūralu. Tačiau šis vaizdas turėjo įtakos mano tolimesniam moteriško grožio suvokimui. Jei norite, sakykite, kad tai man buvo trauma. Iš tiesų tai buvo šioks toks sukrėtimas, nes aš po to aš visada atkreipdavau dėmesį į moters/merginos rankas. Gyvenimo draugę pasirinkau tokią, kuri neturėjo tų baisių nagų. Ji tik susitvarko nagučius, pasilakuoja pati, švaru-tvarkinga-gražu. Mano partnerė mano nuostatas žino ir palaiko mane.
Taip pat neigiamas emocijas man sukelia permanentinis makiažas. Kol jis dar „šviežias“, viskas OK. Tačiau po kelių mėnesių ten, kur buvo ištatuiruota juoda spalva, ta vieta ima blukti, tampa ruda, vėliau šviesiai ruda. Lietuviškai taisyklingai sunku pasakyti, tad pavartosiu barbarizmą – RYŽA. Ryži antakiai, tiksliau, ryža oda po antakiais – ne kažką. Kaip kokie didžiuliai pailgi apgamai atrodo. Apgamai, iš kurių kyšo plaukeliai.
Nesuprantu, kodėl moterys taip save susibjauroja? Nesu skeptikas, esu jaunas bičas. Aš už tai, kad moterys, kurių krūtys negražios, silikoniuką įsidėtų, sėdmenukus pasikeltų. Bet klijuotis tuos beždžionės nagus ar gamintis apgamus antakių vietoje, – man nesuvokiama.”
Vilhelmas (46 m.)
„Graži gali būti ir blondinė, ir brunetė, ir aukšta ir žemutė, ir „kūda“ ir apvalutė. Aišku, tas apvalumas turi savo ribas, sakyčiau, kol nėra rinkių, tol apkūnumas yra gražu. Kai pradeda rengti visokius plius size „grožio“ konkursus, norisi tik akis nudelbti. Visos tos virbilaitės, bilevičiūtės (turimos omeny dvi garsios moterys – atlikėjos Donata Virbilaitė ir Daina Bilevičiūtė, – aut. past.)... Nesmerkiu, jų reikalas, ga kažkam ir gražu, bet man – ačiū, nereikia. Moteris turi būti proporcinga, nenutukusi ir neperdžiūvusi. Jei rūpinasi savimi, ji tokia ir bus. Nežinau, ką reikia daryti, kad pavirstum kiaule.
Dar žodį noriu tarti dėl blondinių. Jei plaukai atrodo prabangiai – žvilga kaip platina, pavyzdžiui, Marilyn Monroe, Madonos, Lady Gaga ir pan., yra gražu. Bet, moteriškės, pasižiūrėkite į savo plaukus, kuomet norėdamos būti blondinėmis nusišutinate gelsvai, po to atauginėja kitos spalvos šaknys, atrodote baisiai. Man peroksidu nutriušinti plaukai asocijuojasi su svilintos kiaulės šeriais“.
Karolis (25 m.)
„Graži moteris yra proporcinga – nei per žema, nei per aukšta, nei per kūda, nei per liesa. Malonaus ne spigaus balso. Visada tvarkinga, maloniai kvepianti.“
Su pagarba – Antanas (senjoras)
„Kas gali būti paprasčiau – graži moteris. Ji eina gatve ir daugelis vyrų (ir net moterų) godžiai arba su pavydu palydi ją akimis – och, kodėl ji ne mano, ach, kodėl aš nepanaši į ją… Ir tai suprantama – gražus saulėtekis visada gražesnis už darganotą rytą, gražus gėlės žiedas visada gražesnis už nuvytusio ir nubyrėjusio žiedo liekanas. Bet čia gi Moteris! Negražių moterų apskritai nėra ir neturėtų būti! Moterys privalo būti gražios, moterys privalo išmokti būti gražios! Aš jokiu būdu nekalbu apie kažkokias plastines operacijas. Aš kalbu apie Moters grožį! Gaila, bet tenka pripažinti, jog fiziškai gražios moterys dažniau būna „negražios“ dvasiškai. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad jos pilnai patenkintos savo fiziniu grožiu ir visiškai nustoja rūpintis savo vidiniu pasauliu. Ką gi, reikia ir tokių…
Gyvenime sutikau gražią moterį, gražią pačia plačiausia grožio prasme. Ji tapo mano žmona. Ji pati gražiausia! Net po daugelio mūsų bendro gyvenimo metų ji man pati gražiausia:
Ji graži lyg vasaros saulutė,
Ji graži lyg Vaivos juosta,
prie jos grožio amžiais noriu būti
ir matyti duobutes ant skruostų…
Mes susitikome vidurinėje mokykloje. Man prireikė pusantrų metų, kol aš pamačiau jos grožį. Ji tikrai buvo simpatiška mergaičiukė, bet simpatiškų juk buvo daug. Mane pavergė jos kitas grožis – vidinis. Gal tai buvo Dievo dovana, bet vien bendravimas su ja palikdavo kažkokį nepaaiškinamą šilumos, jaukumo, gėrio pėdsaką. Ji mokėjo klausyti, ji mokėjo suprasti, ji mokėjo užjausti. Šiandien, po daugelio metų, su šypsena galiu prisipažinti, kaip aš bandžiau užkariauti jos širdį – geriausias būdas, mano manymu, buvo – gerai mokytis. Aš net tapau klasės pirmūnu ir vos neperlenkiau lazdos – vos netapau „zubriumi“, bet tikslą pasiekiau – mes susidraugavome. Vėliau draugystė peraugo į tikrą didelį jausmą, lydintį mus iki šiol. Gyvenimas patvirtino jos ne tik išorinį, bet labiau vidinį grožį. Ji tapo gydytoja. Daugelis jos pacientų tvirtina, kad pakanka su ja pasikalbėti (net nebūtinai apie negalavimus) ir jiems pasidaro daug geriau.
Taigi, kad vidumi graži moteris visada tampa gražia moterimi apskritai. Elgesys, laikysena, garbė, pagrįstas išdidumas, humoro jausmas, švelnumas – tai pagrindinės moters grožio formulės dedamosios, komponentai. Ir jokie peroksidai, jokie bateliai ar skrybėlaitės niekada neduos pilno grožio, jei tuščias vidus…
Tai tiek. Linkiu visoms moterims išmokti būti gražiomis, nes jos – tikras šios žemės stebuklas.“
Tomas (49 m.)
„Nesu moteris ir niekad nesinorėjo pabūti jos kailyje, bet intuicija sako: grožis pats savaime moteriai laimės neatneš. Juk galima pralošti ir turint puikias kortas. Galų gale daug svarbiau, kad moteris patiktų pati sau, adekvačiai save vertintų. Priešingu atveju bendravimas su ja, ypač sugestyvesniems, paliks nemažą kartėlio bei falšo įspūdį... Tokia tema man paprastai sukelia filosofijos priepuolį apie du (ne) įmanomus kraštutinumus – „vien fizinis“ ar „vien dvasinis“ grožis. Pirmasis kasdien skamba anekdotų pavidalu, antrasis verčia susimąstyti apie savo gebėjimą mylėti ir aplinkinių nuomonės reikšmę. Kartu – ir apie ribą, kuomet pati prigimtis ima rėkti: tai neįmanoma, ne, ne ir dar kartą ne! Juk kažkas vis vien turi būti... kažkas žmogiško. Išimtinai dvasinis artumas, geriausiu atveju – agapė, įmanomas tik vienas kito nemačiusių laiškuose. O vėliau prasideda tokios nesuvokiamos simpatijos ar antipatijos, toks atsargus pasąmonės impulsų narstymas, kad...
Ar Meilė gali pakilti aukščiau viso to? Jau buvo mano neilgame gyvenime pora trejetas išbandymų – ir vis dar Ja tebetikiu, juolab, matydamas, kad Ja tiki kiti... Ar įmanoma nepaisyti fizinių, o gal ir protinių negalių, kada sunku net suvokti, už ką visgi mylima? Žinoma, bet tada nebebus vietos nei riterių laikų damos adoracijai, nei erosui. Toks Jausmas tiesiog priklauso kitai plotmei. O mes visą gyvenimą vaikomės harmoningos egzistencijos, kur žmogus pripažįstamas bei gerbiamas fiziologiniu, socialiniu, emociniu ir visais kitais aspektais. Ir moterys galų gale suvokia, jog nori būti mylimos tiesiog kaip moterys, o ne kaip žvaigždės – mat žvaigžde galima tik žavėtis. Taigi, grožio samprata daug platesnė, nei atrodo, ar ne?“
Rolandas (55 m.)
„Kai kalbame apie gražias moteris, mes, vyrai, dažnai nesuprantame, ko patys norime. Asmeniškai man patinka vieną dieną blondinė, o kitą dieną – brunetė. Tai nejaugi savo žmonos plaukus reikia perdažinėti kasdien vien tik todėl, jog mano fantazija šiandien skraido kažkur toli Rytuose ar Skandinavijos erdvėse. Tegul moterys būna kaip muziejuje paveikslai, o mes, vyrai, kaip to pastato lankytojai, vaikščiosime po muziejų ir vaikščiosime. Kai taip kalbu savo žmonai man ji atsako: „Žiūrėk kad paveikslai nepradėtų nuo sienos lipti“.
Robertas (28 m.)
„Manau, kad kiekviena moteris turi susitvarkyti savo gyvenimą ir nekaltinti vyrų būtomis ar nebūtomis nedorybėmis. Jei kiekviena moteris išsirinktų tinkamą (ne prasigėrusį ir degenaravusį) vyrą, tai jos būtų pačios laimingiausios pasaulyje. Jei savimi pasitikinčios gražios princesės susideda su mafijos bosais ar šiaip eiliniais banditėliais, ir po to verkia dėl sunkaus gyvenimo, tai reiškia, kad jos pačios kaltos dėl savo gyvenimo. Beje, absurdiška tvirtinti, kad kilometriniai nagai, ančiuko lūpos, priklijuotos blakstienos, silikonas, botoksas ir peroksidas yra tik kvailųjų skiriamasis požymis. Kiekviena morališkai stipri ir higienos požiūriu tvarkinga moteris gali tapti pačia brangiausia vyrui.“
Kristupas (19 m.)
„Pana graži ta, kuri patraukia akį, su kuria lengva bendrauti. Į nutukėlę storulę ar frykę su ikso kojom, liliputę ar kuprotą tikrai nežiūrėčiau. Akį patraukti gali ir didelė, ir maža krūtinė, ir juodi, ir balti, ir raudoni plaukai, čia ne esmė – nei plaukai, nei nagai, nes plaukus galima nukirpti, sutvarkyti, o nagus, jei tai kanopos, o ne nagai – nukapoti. Patinka ilgaplaukės ir net ežiuku kirptos. Turi pana turėti kažką tokio viduje – charizmą turbūt. Prisifotkina visais kampais, prisifotošopina, o kai pamatai gyvai – baisi. Arba nemoka bendrauti, tada sakai „kita“.
Post scriptum
Taigi vyrai moterį suvokia kaip visumą – vertina ne tik jos išorę, bet ir sielą, protą. Vyrams graži tik ta moteris, kuri graži tiek savo išore, tiek vidumi. Nors jie pirmiausia pamato moters išorę, renkasi pagal grožį, tačiau vien tik išorinio grožio nepakanka. Taip pat vyrų atsakymai byloja, jog pačioje pirmoje vietoje, vertinant moters grožį, yra proporcingas kūnas ir higiena.
