Permainų kritikams nušalinus nuo valdžios N. Chruščiovą, šalį pradėjo valdyti Leonidas Brežnevas (1964-1982 m.), prasidėjo brežnevizmas (arba stagnacija). Tai buvo krizinis SSRS istorijos periodas.
Vidurio pozicija
Leonidas Brežnevas laikėsi vidurio pozicijos, atmetė ir neostalinizmą, ir radikalių SSKP XX suvažiavimo nutarimų vykdymą. Tai buvo konservatyvaus mąstymo žmogus, bijantis ryškių permainų ar reformų. Jis siekė pastovumo, stabilumo, kas visiškai atitiko ir biurokratijos tikslus. Per Brežnevo vadovavimo laikotarpį suklestėjo ir žlugo komandinio administravimo sistema, degradavo biurokratija, sumenko žmogiškosios vertybės. Visose gyvenimo sferose kerojo korupcija, pataikavimas, pompastika. Todėl L. Brežnevo vadovavimo SSRS laikotarpis istorijoje yra vadinamas sąstingiu arba stagnacija. Iš teigiamų dalykų galima paminėti bendrą SSRS ir JAV kosmonautų skrydį 1975 m. bei ekonominių santykių plėtotę su VFR. 1979 m. ši šalis buvo pirmoji tarp SSRS prekybos partnerių. Galima paminėti Maskvos olimpines žaidynes kaip teigiamą momentą, nors jos didesnės įtakos SSRS ekonomikai neturėjo.
Kadangi nuo 8-ojo dešimt. vidurio SSRS tarptautinė padėtis pradėjo stipriai blogėti, o tas blogėjimas darė įtaką tam, jog negalėjo SSRS piliečiai laisvai vykti į kitas šalis (nors L. Brežnevas ir buvo pasirašęs Helsinkio Baigiamąjį aktą), JAV kongresas nesutiko prekybai su SSRS taikyti didžiausio palankumo režimo. Vis labiau deklaruojant demokratijos suklestėjimą sovietinėje visuomenėje, demokratija joje iš tikrųjų liko tik tariama. SSRS kilo žmogaus teisių gynimo kampanija. SSRS tarptautinį autoritetą labai pakirto sovietinės kariuomenės įvedimas į Afganistaną 1979 m. SSRS kurį laiką buvo izoliuota, JAV įvedė jai embargą, daugelis šalių boikotavo 1980 m.
Socialinio gyvenimo ir moralės dekadansas
Socialinėje srityje šiame periode įsivyravo stabilumas. Iš kitos pusės visuomenė tapo statiška, postalinistinės Nikitos Chruščiovo reformos buvo nutrauktos. Išsipūtusiam ir neefektyviam biurokratiniam aparatui vadovavo nusenę partijos lyderiai, tapę stagnacijos simboliais ir anekdotų herojais. Ėmė aštrėti tokios socialinės problemos kaip alkoholizmas, narkomanija, nusikalstamumas. Tuo pačiu metu ėmė formuotis disidentinis judėjimas, išgarsėjo tokie jo dalyviai kaip Andrejus Sacharovas. SSRS vidaus politikoje L. Brežnevas orientavosi į atsargią, be žymesnių pokyčių veiklą. Į aukščiausius valstybės postus jis iškėlė savo patikimus statytinius. Vienas geriausių aparato, ypač partinio, darbuotojų buvo M. Suslovas, kuris virto „antruoju žmogumi“ šalyje, partijos ideologu ir L. Brežnevo artimiausiu patarėju.
Kadrų parinkimo kriterijai į aukščiausią valstybės valdžią atvėrė kelią vidutinybėms, daugeliui jau gana garbaus amžiaus asmenų. Moralę galutinai pakirto Brežnevo laikų purvas, kuomet nomenklatūrininkai žudė vienas kitą, rengė rėksmingus politinio melo spektaklius. Įsivyravo stagnacija. Moralinis bei ekonominis pralaimėjimas devintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje buvo toks akivaizdus, kad net sovietų ideologai šią paskutinę stadiją viešai paskelbė stagnacija.
Brežnevinė nomenklatūra Sovietų Sąjungoje buvo realiai SSRS valdžiusi „klasė“. Nomenklatūra praktiškai kontroliavo visas gyvenimo sferas ir kartu naudojosi gausybe oficialių privilegijų, pavyzdžiui, gyveno geresniuose butuose, gaudavo geresnį medicininį aptarnavimą, turėjo specializuotas parduotuves, o visa tai nuolatinių nepriteklių ekonomikoje buvo nemaži privalumai. Jie taip pat galėdavo lengviau išvykti į užsienį, atostogauti geriausiuose šalies ir bent jau socialistinių Rytų Europos šalių kurortuose ir pan. Egzistavo ir neoficialios privilegijos, tokios kaip galimybės vagystėms, kyšių ėmimui, vykdytos pagal nerašytas taisykles, kurias pažeisti buvo nevalia, ir korupcija, tarp jų partinė narystė arba įdarbinimas valstybės administravimo aparate.
Leninizmo sutemos sutapo su laisvės, pilietiškumo, atsakomybės ir orumo atsiradimu kuriant pilietinės visuomenės atgaivinimo projektą ir eksperimentuojant su makiaveliška politikos forma, kuri dažnai vadinama „antipolitiška“.
Planinė ekonomika ir deficito laikai
Brežnevo laikais, kaip ir visą sovietmetį, vyravo planinė ekonomika. Tai tokia ūkio forma, kurioje visos įmonės priklauso valstybei (yra nacionalinė nuosavybė), o jų pelnas padalinamas tarp visų gyventojų sąlyginai tolygiai. Specialiai tam įkurtas valstybinis organas reguliuoja visų prekių kainas, atlyginimus ir kitų resursų paskirstymą. Galiausiai formuojasi visuomenė, sąlyginai nepasidalinusi į turtingus ir vargšus.
Socialistinė ekonomika iš dalies ar visiškai draudžia privačią nuosavybę ir yra priešinga rinkos ekonomikai. Ji labai patraukli neturtingiems asmenims, kurie ne tik galvoja, kad nieko nepraras, bet tikisi esant bendrai nuosavybei gauti vienodą ar bet didesnę sukurto produkto dalį, didesnę algą. Bet nusmukus pragyvenimo lygiui neturtingi žmonės daugiausiai ir nukenčia.
Ekonomiką reguliavo SSRS Valstybinio planavimo ministerija, įkurta 1921 m. vasarį (rus. ГОЭЛРО) komisijos pagrindu. Planavimo ministerija pradžioje planavo vieneriems metams į priekį, o nuo 1925 m. – penkmečiui.
Esant socialistinei ekonomikai buvo lengva organizuoti propagandinius kainų mažinimus. Ypač Stalino laikais pradžioje vienos prekės kainą žymiai padidindavo, o paskui palaipsniui mažindavo, apie ką plačiai pranešinėdavo žmonėms.
Esant nuolatiniam darbuotojų trūkumui juos viliodavo į darbą pažadais, kad duos butą, paskyrą automobiliui. Gavę tai, kas pažadėta, darbuotojai pereidavo dirbti lengvesnius darbus. Galiausiai butai palaipsniui pradėti duodami bendrabučio teisėmis: kol žmogus dirba konkrečiame darbe, tol gali jame gyventi. Būdavo, kad buto visai negaudavo.
Plačiai buvo paplitusios savo pačių gamyklose pagamintos produkcijos vagystės. Tai tiesiog buvo vadinama „nešimu“ iš darbo. Taip pat plačiai buvo paplitęs pirkėjų apsvėrinėjimas, benzino ir įvairių (ypač alkoholinių) gėrimų skiedimas.
Valstybei taupant lėšas, kai kuriu darbo sričių darbuotojams algos būdavo nustatomos mažos, žinant, kad prekybininkai apgaudinėja (apsvėrinėja, apskaičiuoja) pirkėjus, mėsos kombinatų darbuotojai vagia mėsą, miškininkai – mišką.
Nuolat trūko kai kurių prekių ir paslaugų (buvo deficitas). Kai kurių paslaugų reikėjo laukti metus, o prekių dešimtmečius, o kartais buvo galima įsigyti tik davus kyšį. Butai nors ir būdavo iš dalies nemokami, jų reikėjo laukti dešimtmečius, o kartais ir visai nepavykdavo sulaukti.
Produkcijos perteklių pardavinėdavo kartu su deficitinėmis prekėmis. Norint nusipirkti deficitinę prekę, tekdavo kartu nusipirkti ir prekę, kurios per daug prigaminta.
Planinė ekonomika negali išsilaikyti demokratinėse valstybėse ir jos buvo atsisakyta vos tik įvedus demokratiją – taip įvyko visose Rytų Europos valstybės.
Propaganda
Televizijai, laikraščiams ir kt. nereikėjo tarpusavyje konkuruoti ir gavus nurodymą vykdyti propagandą nereikėjo rūpintis savo reitingais. Plačiai buvo rodoma, kaip gera ir linksma gyventi planinės ekonomikos valstybėje, visi žmonės buvo tik teigiami, o jei kas ir elgdavosi netinkamai, jį greitai pataisydavo. Nuolat buvo raportuojama apie planų viršijimą, nors nebuvo vertinama, ar planai prieš tai nebuvo sumažinti, iš kur gauti papildomi resursai. Praktiškai niekada nerodydavo blogybių, net kylančių asmeniškai iš žmonių (girtuoklystė, nusikaltimai, tinginystė ir t. t.).
Mene ir spaudoje klestėjo paviršutinės idėjos, dėl prekių trūkumo ir ilgų eilių buvo kaltinami pardavėjai, sandėlių vedėjai, nuolat skatinama geriau dirbti. Tai persikeldavo ir į gyvenimą: rengiamos lenktynės, kas geriau dirbs, liepdavo darbuotojams prisiimti papildomus įsipareigojimus, nors dirbant prie konvejerio, skirtingus darbus ar negavus resursų daugiau darbo padaryti ar jį apskaičiuoti buvo neįmanoma.
Plačiai buvo vykdoma propaganda, kad nėra bedarbystės, net nebuvo darbo biržų, nors buvo žmonių, kurie nenorėjo dirbti ir darbo neieškojo, taip pat keisdamas darbą kurį laiką žmogus nedirbdavo. Nesant bedarbystei nebuvo užsimenama apie mažas algas.
Stagnacijos poveikis visoms gyvenimo sritims ir pasekmės
Stagnacija apėmė visas gyvenimo sferas: užsienio politikos, ekonomikos, socialinę, moralės. Užsienio politikoje ji reiškėsi nenuoseklumu, žodžių ir darbų neatitikimu. Žodžiais buvo nusiginkluojama, kovojama dėl taikos ir tuo pat metu įvedama kariuomenė į Afganistaną. SSRS virto vis uždaresne visuomene. Žmonių gyvenimo lygis nekilo, visuomenėje įsigalėjo apatija, plito alkoholizmas, ekonomika plėtojosi ekstensyviai, vis daugiau buvo sunaudojama žaliavų, energijos, nedidėjo darbo našumas. SSRS vis dar buvo kalbama apie mokslo ir technikos pažangą, o Vakaruose vyko technologinė revoliucija. Žemės ūkis, nors ir priimant vieną po kito nutarimus ir programas, beviltiškai atsiliko. Per du dešimtmečius pasidarė aišku, kad ekonominį ir technologinį šalies atsilikimą sąlygoja komandinio administravimo sistema.
Brežnevo periodo reformos netikėtai pasibaigė, kai buvo išspręsta itin svarbi bet kuriai ekonomikai problema – energetikos klausimas. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Vakarų Europos valstybės, JAV bei Japonija išgyveno energetikos krizę, kuri sutapo ir su vis didėjančiu susirūpinimu gamtos apsauga. Naftos kainų kilimas pasaulinėje rinkoje privertė šias šalis perorientuoti savo ekonomikas nuo stambios pramonės ir gamybos ekonomikos į aptarnavimo ekonomiką, greta pradedant įgyvendinti gerovės valstybės modelį. Tuo metu SSRS geologai atrado didžiuosius naftos telkinius Vakarų Sibire, kurie netrukus buvo pradėti eksploatuoti. Tačiau bendram sovietinės ekonomikos vystymuisi Vakarų Sibiro naftos telkinių atradimas turėjo dvilypę įtaką. Jis sąlygojo Sovietų Sąjungos ekonomikos pakilimą aštuntajame dešimtmetyje. Ekonominių prioritetų pasikeitimas buvo gana spartus, nes pirmoje brežnevinio periodo pusėje vis dar buvo akcentuojamas žemės ūkis, o antrojoje – net 70 proc. visos SSRS ekonomikos rėmėsi būtent kuro gavyba, sunkiąja pramone ir statybomis. Tuo metu, kai Vakarų valstybės ir Japonija perėjo į poindustrinį kapitalizmą, Sovietų Sąjungoje dominavo sunkiosios pramonės ir žaliavų eksporto ekonomika. Pajamos iš naftos eksporto pirmiausia buvo naudojamos kariniam kompleksui plėsti, kuris brežneviniu periodu savo dydžiu priartėjo prie JAV, ir remti socialistines valstybes Rytų Europoje, kurios taip pat spėjo pajusti pasaulinės naftos krizės įtaką. Tuo metu Sovietų Sąjunga – didžiausia naftos bei dujų gamintoja pasaulyje ir trečia pagal išgaunamą anglies kiekį – atlikusį nuo eksporto kurą sunaudodavo pasenusias technologijas taikančiai gamybai, kurią plėtojo stambieji pramoninės gamybos kompleksai ir vis stipriau teršė aplinką. Neturėdama energetinių problemų, su kuriomis susidūrė Vakarų ekonomikos, Sovietų Sąjunga vos įstengė pasiekti vidutiniškai 2 proc. metinį bendrojo nacionalinio produkto augimą ir su itin retomis išimtimis penkmečių planai buvo įvykdomi. Dėl šių priežasčių pats sėkmingiausias sovietų ekonomikos periodas ir yra suvokiamas kaip stagnacija. Tačiau ir brežnevinės ekonomikos „pakilimas“ baigėsi:1983 m. Sibiro naftos išgavimas sumažėjo, o 1986 m. pasaulinės naftos kainos kritoiki vieno žemiausių lygių po Antrojo pasaulinio karo, atimdamos stabilaus valstybės biudžeto papildymo šaltinį tiek sovietine, tiek užsienio valiutomis.
Eilinis sovietinis pilietis aštuntojo dešimtmečio ekonominį bumą Sovietų Sąjungoje jautė itin ribotai, nes dešimtmečio pradžioje šiek tiek pagerėjęs aprūpinimas būtiniausiomis plataus vartojimo prekėmis pradėjo blogėti, ir tai buvo nuolatinis procesas. Sovietinio karinio komplekso išplėtimas iki JAV lygio, koncentruojantis į jau minėtas stambiosios pramonės šakas, tiesiogiai veikė lengvąją pramonę. Kitaip tariant, konkurencija su JAV karinėje srityje buvo įgyvendinta sovietinio piliečio gerovės sąskaita. Tik karinių paradų metu sovietinis pilietis galėjo akivaizdžiai pamatyti, kokia karinė galia buvo pasiekta per jo nuolat patiriamą maisto ir plataus vartojimo prekių bei gyvenamojo ploto stygių ar valstybės nesugebėjimą garantuoti efektyvų medicininį aptarnavimą. Nepaisant to, kad sovietinėje ekonomikoje statybos sudarė nemažą dalį, vienas iš didžiausių „deficitų“ buvo gyvenamasis plotas. Civilinė statyba netapo prioritetine, nors postalininėje Sovietų Sąjungoje, ypač brežneviniu periodu, urbanizacija dėl tų pačių pramonės vystymo tendencijų vyko labai sparčiai. Aštuntajame dešimtmetyje Sovietų Sąjunga įsigijo nemažai naujausių gamybos technologijų iš Vakarų valstybių, pavyzdžiui, skirtų automobilių ar sintetinių pluoštų gamybai, kurios būtų galėjusios tiesiogiai pagerinti ir plataus vartojimo prekių gamybą, o kartu ir sumažinti pramoninę taršą, tačiau dauguma jų taip ir liko neįdiegtos.
Karinės pramonės plėtotė Varšuvos pakto valstybėse ir ginklavimosi varžybos su NATO pasiekė tokį mastą, kad reikėjo sėstis prie derybų stalo su JAV ir sutartimis riboti ginklų kiekį. Šalis eikvojo lėšas Kubos, Vietnamo reikmėms, Afganistano karui. Dar 9-o dešimt. viduryje SSRS padėjo 145 šalims, statė 888 įvairius objektus. Dauguma šių šalių buvo ir liko beviltiškai įsiskolinusios. Nekontroliuojamos lėšos buvo skiriamos ginklavimuisi. SSRS nualino grandiozinės statybos, pvz.: Baikalo-Amūro magistralės, nedavusios apskaičiuotos naudos. Dėl viso to lėtėjo ekonomikos augimo tempai. 9-o dešimt. pirmoje pusėje šalies ekonominės raidos tempai sustojo vietoje, o kai kurių pramonės šakų – net sulėtėjo. Tai reiškė, kad ekonomiką apėmė stagnacija.
Stagnacijos laikotarpiu buvo bandoma decentralizuoti ekonomiką – atsakomybę už planų vykdymą bei prekių realizavimą perduoti įmonėms, tačiau tai nedavė jokio ekonominio efekto. Nebuvo reformuojamas žemės ūkis. Ekonomika ėmė beviltiškai atsilikti nuo Vakarų šalių technologijų.
Gyvenimo lygis, palyginti su pokariu, vis dėlto šoktelėjo, tad uždaroje visuomenėje buvo kuriama regimybė, kad valstybė klesti. Tačiau, iš tiesų, visuomenė skendėjo korupcijos, alkoholizmo liūne. Partijos elitas, biurokratai, mokslininkai, sportininkai gyveno geresniuose butuose, pirkdavosi prekes specialiose parduotuvėse, gaudavo paskyras lengviesiems automobiliams įsigyti, jiems leisdavo išvažiuoti su turistinėmis grupėmis į kitas Varšuvos pakto valstybes, retsykiais ir į kapitalistines šalis, tačiau tokios kelionės buvo ribojamos dėl nuolatinių sėkmingų bandymų pasilikti. Inteligentiją griežtai kontroliavo represinis KGB, taip pat, kaip ir partinė nomenklatūra besinaudojęs privilegijomis.
Kad apsirūpintų kasdieniniam gyvenimui reikalingomis prekėmis sovietinis pilietis turėjo turėti pakankamai energijos bei sumanumo, plačių socialinių tinklų kūrimo ir jų nuolatinio puoselėjimo, kad turėtų „blatą“.
Deficitą lėmė planinės ekonomikos trūkumai, susiję su vartotojų poreikių neužtikrinimu organizuojant prekių gamybą ir jų paskirstymą, tačiau ši problema buvo sėkmingai sprendžiama atskirose visuomenės grupėse. Tokią galimybę turėjo išteklių skirstyme ir prekių gamyboje dalyvaujantys asmenys, nors geresnes galimybes taip pat galėdavo susikurti šešėlinėje ekonomikoje dalyvaujantys ir turimais ryšiais („blatas“) galintys pasinaudoti asmenys (pvz. spekuliantai).
Tuo pačiu metu dėl intensyvios urbanizacijos, didėjančio visuomenės išsimokslinimo ir Sovietų Sąjungon patenkančios informacijos apie Vakarų ekonominį klestėjimą, augo ir kokybiniai reikalavimai plataus vartojimo prekėms, keitėsi pačios kultūrinės ir socialinės vertybės. Sovietinių piliečių aktyvumas, formavęsis siekiant vartotojiškų tikslų, kuris, reikia pažymėti, nebuvo vienodai išplitęs po visą SSRS teritoriją, turėjo įtakos ir masiniam socialiniam judėjimui, nes tai nebūtų įvykę ir per tokį trumpą laiką visomis prasmėmis pasyvioje ir abejingoje visuomenėje. Tuo metu Sovietų Sąjungoje ir likusiame komunistiniame bloke egzistavo ir su oficialiuoju režimu atvirai nekonfliktavusi kolektyvinė opozicinė veikla. Šios dvi visuomenėje egzistavusios aktyvumo rūšys vėliau veikė ir masinę mobilizaciją.
Bendras, nors ribotas ir laikinas, ekonominio vystymosi pagerėjimas leido nedidelei nomenklatūros daliai susikurti prabangų gyvenimą. Kai kurie partijos sekretoriai, pavyzdžiui, Ukrainos, Kazachstano, Azerbaidžano, Maskvos ir Leningrado miestų, taip pat ir pats Brežnevas bei jo duktė Galina, žentas J. Čiurbanovas gyveno išskirtinėje prabangoje, kurios net nebuvo mėginama slėpti. Tokie ištekliai buvo prieinami tik nedaugeliui partinės nomenklatūros narių, tačiaujų veiksmai tarnavo pavyzdžiu, kurį noriai bei pagal turėtas galimybes imitavo ir siekė netgi žemesnio rango funkcionieriai. Geresnis gyvenimas įstojus į partiją tapo bendra visuomenine norma, tad neretai buvo stojama siekiant pragmatiškų, kasdienių tikslų, o klientelistiniai, korupciniai santykiai sparčiai plito ir sovietinėje visuomenėje. Tuo metu greta nomenklatūrai prieinamo, jeigu ne ištaigaus, tai bent jau ganėtinai patogaus, gyvenimo sovietinėje visuomenėje egzistavo skurdas, kuris, anot oficialios sovietinės sistemos, buvo tik kapitalistinės sistemos reiškinys ir kuris itin išryškėjo dėl Gorbačiovo ekonominių reformų. Tokia nelygybė komunizmą bekuriančioje valstybėje skatino visuomenės nusivylimą sistema, mažindama režimo legitimumą.
Po L. Brežnevo mirties Sovietų Sąjungą ištiko sunki ekonominė krizė. 1985 m. į valdžią atėjo jaunas, palyginti su ligtoliniais vadovais, Michailas Gorbačiovas. Jis gavo sunkų komunistinės sistemos palikimą.
Kai naujuoju SSKP generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas, šalies situaciją jis interpretavo kaip neišvengiamą būtinybę pradėti reformas. D. Pryce-Jonesas cituoja paties Gorbačiovo žodžius, kurie parodo šalies padėtį jam atėjus į valdžią: „Aš žinojau, kad manęs laukė didžiulė transformacijos užduotis. Buvo akivaizdu, kad šalis, įsitraukusi į alinančias ginklavimosi varžybas, baigė išnaudoti savo jėgas. Ekonominiai mechanizmai veikė vis prasčiau ir prasčiau. Gamybos rodikliai krito. Mokslinės ir techninės išvados buvo stabdomos ekonomikos, kurią visiškai kontroliavo biurokratija. Gyventojų pragyvenimo lygis aiškiai menko. Korupcija stiprėjo“.
Savo ruožtu Pabaltijo respublikose ekonominis nusivylimas ir nepasitenkinimas režimu skatino tautinės tapatybės išlaikymą, lyginant sąlyginę ekonominę gerovę tarpukariu su sovietine realybe.
