Nors socialinių tinklų yra ir daugiau, pavyzdžiui, Instagram, Produckt Hunt, Linkedln ar net tas pats lietuviškas Vinted, tačiau pats populiariausius, be abejo, yra Facebook. Beje, dauguma teigia, kad būtent šis socialinis tinklas atima daugiausia laiko, suteikia nedaug apčiuopiamos naudos, pavyzdžiui, gerų idėjų, patarimų, konstruktyvių pažinčių ir kt. Todėl šiame straipsnyje dažniausiai ir minėsiu būtent Facebook, „facebook-skepticizmą“ bei „facebook-skeptikus“, nors tai nereiškia, kad minėtoji skepticizmo rūšis negalioja kitiems tinklams.

Atsargieji

„Facebook-skeptikais“ dažniausiai tampa atsargūs žmonės. Jeigu jiems nereikia reklamuoti savo verslo, parduodamų prekių, teikiamų paslaugų, atsargieji „facebook-skeptikai“ pirmiausia paklaus savęs: o kam man to reikia? Ir iš tiesų – o kokia iš to nauda, jei neprekiauji, neverslauji ir neieškai pažinčių? Žinių, įdomių vaizdų, filmukų – pilnas internetas, tik spėk juos visus sužiūrėti. Su draugais nuotraukomis, įvairiomis žiniomis gali keisti elektroniniu paštu, kam visa tai viešai rodyti?

Atsargieji puikiai supranta, kad viešumas įpareigoja, nuo viešumo, ypač betikslio, yra pavargstama. Jie ne kartą girdėjo žymius žmones kalbant, kaip jiems patinka išvažiuoti į užsienį, kur jų niekas nepažįsta ir vaikštinėti sau anonimiškai minioje. Taigi privatumas yra didelė vertybė. Tu net nežinai, kas tavimi anapus ekrano domisi, kokius gandus rankioja. Na, gerai, ne tavimi, tai tavo draugais, artimaisiais tikrai kas nors susidomės, apkalbinės ir tokiu būdu vampyruos energiją, – taip mąsto atsargieji „facebook-skeptikai“.

Asociatyvi nuotr.

Yra ir tokių atsargiųjų, kuriems gal ir trūktų to dėmesio, tačiau prieš susikurdami savo paskyrą (su savo vardu, pavarde, gimimo data, dabartiniu ir buvusiais miestais, nuotrauka/-omis), nurodydami savo šeimos narius bei jų visus duomenis, gerai apmąsto: galbūt dabar man yra dzin ta mano ir mano artimųjų duomenų apsauga, bet nežinau, kas bus rytoj, kas mumis susidomės. Galų gale, kam kuriamas asmens duomenų įstatymai, jei patiems piliečiams tie jų duomenys yra nusišvilpti. Juk nevaikštome gatvėje ant savo nugaros ir pilvo prisiklijavę savo atšviesto paso ar kito dokumento. Tad kodėl taip elgiamės socialiniuose tinkluose? – klausia atsargusis. Jis juk puikiai supranta, kad socialiniai tinklai yra lobių klodai ne tik smalsiems žmonėms, policijai, potencialiems darbdaviams, bet ir vagims. Žodžiu, kai žmogus save išsiviešina, laimi visos pusės, bet tik ne pats žmogus. Nebent jis būtų koks nors aktorius ir iš savo asmens reklamos priklausytų jo uždarbis.

Atsargieji socialinių tinklų skeptikai „facebook-skepticizmo“ atsisako tuomet, kai jiems pasikeičia gyvenimiška situacija. Pavyzdžiui, socialinio tinklo prireikia kokiam nors tinklui įgyvendinti. Pavyzdžiui, žmogus „eina į rinkimus“, atidaro savo verslą ir tenka reklamuoti savo prekes ar paslaugas taip tikintis padidinti pardavimus ir t.t. Tačiau atsargusis net ir tapęs aktyviu (neaktyvus – tas, kuris susikūręs neatpažįstamą profilį ir tik žiūri kitus) Facebook vartotoju, elgiasi apdairiai ir atsargiai: save viešina tik tiek, kiek minėtam tikslui pasiekti, nepublikuoja visokių lėkštų sentencijų ar gyvūnėlių nuotraukų, juolab nesiviešina, kaip valgo, geria, miega, prausiasi ar sėdi ten, kur net ir karalius ir be žiūrovų ir be palydos nueina.

Kuklieji

Tai „facebook-skeptikai“, kurių motyvai nesinaudoti socialiniais tinklais yra susiję su jų kuklumu, kuris, kaip žinia nėra jokia dorybė, o tik paprasčiausias savivertės nebuvimas bei savos nuomonės neturėjimas ir, labai dažnai, bevališkumas. Kuklieji baiminasi, ką kiti pasakys, kaip aplinkiniai įvertins. Todėl ir privengia išsiviešinti, jei tam nėra būtinybės. Na, štai, visgi radau kuklumo gerąją pusę, pasirodo, kuklumas gali žmogų apsaugoti nuo visokių nereikalingų ir beprasmiškų veiksmų, savo energijos taškymo betiksliam reikalui.

Asociatyvi nuotr.

Kuklieji „facebook-skepticizmą“ meta ir aktyviais socialinių tinklų dalyviais tampa tada, kai nori nuo kitų neatsilikti. Juk „visi“ turi Facebook, kaip čia aš atsiliksiu, – mintija kuklusis. Jie, be abejo, yra girdėję tokią klišė: „Facebook neturi tik nusikaltėliai ir tie, kurie turi ką slėpti“, – lyg kiekvienas iš mūsų neturėtume jokių paslapčių (tai gal tada gyvenkime namuose su stiklinėmis sienomis?). Kukliajam ėmus naudotis Facebook ir oficialiai išstojus iš socialinių tinklų skeptikų gretų, kurį laikas nepublikuoja savo nuotraukos. Ten būna tuščia vieta arba koks nors kurmiukas, peliukas, žiurkiukas, rupūžiukas, sliekiukas ar dar koks nors mielas padarėlis. Arba kokia nors gėlytė, pavyzdžiui, pievų ramunėlė ar rugiagėlė. Na, gal koks pienės pūkas, tik ginkdie ne rožė ar kita prabangi gėlė.

Vėliau kuklųjį ima baksnoti giminės, draugai, pažįstami, artimieji, kaimynai, bendradarbiai ir kolegos: kodėl nėra tavo nuotraukytės, juk visi įsideda, pasiryžk. Ir tada kuklusis pasiryžta. Ta proga nueina į kirpyklą, moterys pasidaro nepriekaištingą makiažą, iš visų pusių bando fotografuotis, pasidaryti tobulą asmenukę. Dešimt kartų klausia artimųjų, ar dabar gerai išėjo. Kuomet jau visiems įkyri ir visi ima sakyti, kad gerai, gerai, tik atstok, tuomet nuotrauką iškilmingai publikuoja savo Facebook profilyje ir su nekantrumu laukia reakcijų. Ir ne veltui, ilgai laukti nereikia. Pasipila štai tokio pobūdžio komentarai:

„Vajė, čia tu, oi, kokia gražuolė, nai nai nai“ (paskyros savininkė atsako: „Ačiūkas“).

„Vajė, čia tu, oi, koks gražuolis, vach vach vach“ (paskyros savininkas atsako: „Prasideda...“, o komentatorius atsako: „Soriukas, jau baigiau“).

„Oi kokia dama, bučiukas“ (paskyros savininkė atsako: „Ačiūkas, ką tu, tokia ir dama...“).

„Oi koks bičas, tikras fainuolis“ (paskyros savininkas atsako: „Seni, baik, aš ne koks čia fainūūūlka“ ir išsiima nuotrauką, kol jo pašnekovas dar neparašė: baigiauuuuu).

Kiti galimi variantai: „pagaliau ryžaisi, šaunuolė/-is“, „labukas, čia tikrai tu?“ ir taip toliau ir taip toliau. Net ir suaugę bei vyresni žmonės, kurie šiaip gyvenime yra kuklūs, kuomet yra priverčiami mesti „facebook-skepticizmą“ staiga suvaikėja, ima kalbėti paauglių slengu (gimšiukas – suprask, gimtadienis; bučiukas, labukas, ačiūkas ir t.t.). kažkodėl susitikę tie žmonės gatvėje pasisveikina normaliai. Sugeba paklausti kito žmogaus be vaipymosi, kaip jis gyvena.

„Ekologai“ ir „ekonomai“

Kaip realiame gyvenime egzistuoja ekologija ir ekonomija, taip neatsilieka ir virtualusis pasaulis. Taip sakant, kaip danguje, taip ir ant žemės. Tik čia atvirkščiai – kaip ant žemės, taip ir danguje, nes realųjį pasaulį visgi reikėtų laikyti žeme, o virtualųjį dangumi – su visais informaciniais debesimis (debesais – taip skambėtų „facebookine“ kalba). Taigi „facebook-skeptikai“ „ekologai“ mano, kad jų mintis užteršia visas Facebook ar kito socialinio tinklo šlamštas, o „ekonomai“ yra įsitikinę, kad socialiniai tinklai suryja laiką, todėl jais naudotis atsisako.

Aktyviai socialinių tinklų vartotojais jie taps tik tada, kai suvoks, kad socialinis tinklas tėra tik įrankis, įnagis, vaizdžiai tariant, ir juo reikia mokėti naudotis, kad būtų naudingas, o ne žalingas. Lygiai taip, kaip ir peilis. Be jo neįsivaizduojame savo buities, tačiau nepatikimose rankose jis gali virsti šaltuoju ginklu ir pridaryti daug bėdos.

Asociatyvi nuotr.

Darbštieji

Tokie „facebook-skeptikai“ paprastai yra veiklūs, tad gali būti, kad jie visgi Facebook paskyrą turi, bet ja bent jau aktyviai nesinaudoja. Galbūt net ir slaptažodį pamiršę. Darbštieji gali būti pasinėrę į savo darbus, hobi, užsiėmimus. Klystate, kad darbštusis būtinai kopiantis karjeros laiptais žmogus (toks asmuo paprastai vartoja socialinius tinklus, bet tai tikrai nėra taisyklė, pavyzdžiui, itin užimta profesionalas, kuriam nebūtina reklamuotis, Facebook laikys tuštybe). Tai gali būti ir užimta namų šeimininkė, ir menininkas, ir keliautojas. Jam tiesiog gaila švaistyti savo brangų laiką „skrolinant“ po Facebook ir skaitant bereikšmius įrašus, žiūrint į kasdien keliamas nuotraukas. Gal pirmą kartą ir smagu pamatyti nuotraukoje seniai matytą žmogų, tačiau kasdien žiūrėti tikrai tėra beprasmis laiko gaišimas.

Darbštieji „facebook-skeptikai“, kaip ir atsargieji, socialinių tinklų vartotojais tampa tik tada, kai jiems to prireikia savo tikslams pasiekti. Jie tada mikliai prisimins savo slaptažodį ar susikurs paskyrą. Tik vargu ar su jumis bendraus. Greičiausiai užsiims tik reklama, dalykinių pranešimų publikavimu. Arba jeigu darbštusis yra privatus detektyvas, tada jis turės ne vieną paskyrą, bet jis nebus aktyvus vartotojas, t. y., savęs nedemonstruos. Apskritai, žmonės, kurie dirba su konfidencialia informacija (arba yra kitų priežasčių), Facebook ir kituose socialiniuose tinkluose nesiviešina patys, tačiau tai dar nereiškia, kad jų ten nėra.

Todėl kitas mano straipsnis bus apie tuos nematomus socialinių tinklų vartotojus bei duosiu keletą patarimų, kaip atpažinti fake anketą facebooke. Ne veltui šis socialinis tinklas yra vadinamas Fakebooku. Vadinamojo „feiko“ čia apstu.

Taigi laukite tęsinio.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)