aA

Marios laisvo laiko. Pirmą kartą per ketverius metus. Tik džiaukis. Bet neturėjau kuo. Vis dar negalėjau atsipeikėti dėl to, kas nutiko. Įtemptą darbą pakeitė įtemptas galvojimas. Kiekvieną dieną laukdavau vakaro. O kiekvieną vakarą laukdavau ryto. Persekiojo mintis apie mane ištikusią neteisybę. Rusų laikais į užsienį buvo išvažiavę dešimtys dabartinės Aukščiausiosios Tarybos narių, visi privalėjo susitikinėti su sovietų saugumiečiais, tačiau mane vienintelį už tai pasmerkė, net priėmė keistą, nieko bendra su teise neturintį įstatymą, kuriuo remdamiesi pašalino iš parlamento. Kodėl būtent mane? Iš kur tokia neapykanta? Gal pernelyg garsiai reikalavau permainų? Be to, niekada neslėpiau, kad dėl visų Lietuvos nelaimių laikau kaltais komunistus. Įsivaizduoju, kaip energingai radikalaus šalies pertvarkymo priešininkai turėjo platinti žinią, kad žymiausias parlamento antikomunistas iš tikrųjų yra „KGB agentas“.