Žmogus yra istorijos bėgyje susiformavusi būtybė. Iš kartos į kartą yra perduodamos įvairios tradicijos, papročiai, elgesio būdas. Taip pat yra genais perduodamos savybės, tokios kaip temperamentas, charakteris, įvairūs polinkiai – tiek geri, tiek blogi. Nacijai būdingą charakterį nulemia ir gamta. Pavyzdžiui, Lietuvoje palyginus saulės, dažnai lyja, šalta, apsiniaukę, todėl ir lietuviai pakankamai santūrūs, nepasižymi tokiu temperamentu, kaip pavyzdžiui, pietiečiai. Netgi tie lietuviai, kurie emigruoja, išvyksta gyventi į kitas šalis ir ten yra pragyvenę ne vienerius ir ne dvejus metus, savo nacionalinio charakterio nepraranda. Galbūt jie išmoksta kitą kalbą, įsilieja į kitą aplinką ir perima tenykštę kultūrą, savo nacionalinio lietuviško charakterio nepraranda. Netgi tie lietuviai, kurie yra gimę kitose šalyse, ir tie turi lietuvio nacionalinį charakterį.
Štai filosofas Antanas Maceina, sutikdamas su tuo, kad žmogus yra istorinė būtybė, teigė, kad jis ontologiškai niekaip negali atsikratyti savo tautiškumo. Nutautėjimas ir naujas įsitautinimas yra ilgas, labai ilgas procesas. Naujai įsitautinti tegalima perėjus kitos tautos istorijon, o tam reikia pamiršti savo kilmę ir savo tautos istoriją. Taigi normalioje, t. y. „įgimtoje“, tautinėje terpėje tautiškumas, kaip dvasinė asmenybės savybė, „įsitaiso“ pasąmonėje ir lemia tautos išskirtinumą.
Mūsų tauta pirmiausia pasižymi tuo, kad prioritetiniu dalyku laiko savo identiteto išsaugojimą. Tai lėmė greičiausiai tai, kad Lietuva viduramžiais buvo galinga užkariautojų valstybė, kurios teritorija siekė net Juodosios jūros pakrantes. Šį faktą labai mėgsta akcentuoti istorikai romantikai, o skeptikai mano, kad tai jau sena praeitis ir neverta to net prisiminti. Norėčiau tam paprieštarauti. Kokia dar sena praeitis? Ką visos žmonijos istorijos bėgyje reiškia tie keli šimtmečiai skiriantys mus nuo LDK laikų? Pačiam žmogui keli amžiai atrodo labai daug, nes jis tiek negyvena, tačiau per tokį laikotarpį nacionalinis charakteris išsitrinti dar negali. Lietuviai yra pakankamai karingi ir dabar. Mes puikiai sugebame pakovoti ne tik už savo valstybę, kai to reikėjo norint atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, bet ir patys už save, už savo šeimų gerovę. Aišku, nemažai yra ir tokių lietuvių, kurie lenkia nugaras, kartoja frazę „ką aš žinau“ ir laukia, ką valdžia jiems numes, kokias pašalpas duos. Yra ir tokių lietuvių. Būtent šios lietuvių dalies charakteriui įtakos turėjo baudžiavinis laikotarpis bei sovietinė okupacija.
Iš tiesų istorijos bėgyje mūsų valstybei teko nemenki išbandymai. Tai ne tik ta baudžiava, carinė ir vėliau sovietinė priespauda. Tai ir tokie dalykai kaip jungtinės valstybės sudarymas su Lenkija (Respublika, Žečpospolita, Abiejų tautų Respublika – įvairiai vadinama buvo), o vėliau šios Respublikos trys padalinimai, kurių rezultatas buvo Lietuvos tapimas Rusijos imperijos provincija. Lietuviams teko kovoti ne tik dėl savo valstybingumo, bet ir dėl rašto, kalbos, kultūros išsaugojimo. Pasaulinių karų metu Lietuva buvo trypiama, nes jos geografinė padėtis – tarp didžiųjų kariaujančių valstybių. Mūsų šalis buvo tarsi kryžkelėje. Vėlgi reikėjo atsilaikyti prieš didžiųjų valstybių politinius interesus, atkurti savo valstybingumą 1918 metais. Po kelių dešimtmečių Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tai ir vėl buvo didžiulis išbandymas lietuvių tautiniam identitetui. Lietuviai iš visų jėgų turėjo puoselėti lietuviškas tradicijas, saugoti savo kultūrą, kad nenutautėtų. Galbūt todėl po visų išbandymų Sąjūdžio laikais visi lietuviai buvo tokie vieningi ir ryžtingi, galbūt todėl jiems pavyko ir vėl atkurti nepriklausomybę.
Taigi, lietuviai itin ryžtingi ir susivieniję, kai būtina saugoti savo tapatybę. Nors šiuo metu lietuviai tapo kosmopolitais, nors Lietuva pasižymi didžiuliu emigrantų skaičiumi, nors daug lietuvių išsibarstę po visą pasaulį, kiekvienas iš mūsų didžiuojamės savo kilme, savo tautybe. Yra tokių lietuvių, kurie klyks-rėks, kad nemyli Lietuvos, kad Lietuva jiems nereikalinga. Tačiau pakalbėjus su tokiais rėksniais išsamiau, padiskutavus, paaiškėja, kad jie „deda skersą“ tikrai ne ant savo valstybės, ne ant Lietuvos, o ant nevykusios valdžios, kuri visus per ketverius metus jau užkniso juodai, kurios sprendimuose nėra jokios logikos. Nekalbu čia apie tuos absurdo žaidimus „smėlio dėžėje“, čia jau net kalbėti nėra ką. Kalbu apie visos kadencijos metu vykdytą politiką, jeigu taip galima sakyti, apie priimtų sprendimų visumą. Ar galėtumėte įvardinti bent vieną logišką sprendimą? Netgi tokį, kurį inicijavo opozicija? Bet vėlgi, kas tokią valdžią išrinko? Kam mielos tokios valdžioje esančios davatkos, draudėjai, baudėjai, užkardytojai? Kam nemiela liberali politika? Tiems patiems lietuviams. Tiems „nuolankiesiems“.
Patys lietuviai, pati valstybė nėra vienalytė. Yra lietuvių, laisvų asmenybių. Laisvų savo protu, savo dvasia. Ryžtingų ir karingų lietuvių, kurie drąsiai priims iššūkius ir su jais susidoros, nors tai tėra tik asmeniniai ir nedideli iššūkiai. Yra lietuvių prisitaikėlių, bailių. Kaip jau minėjau, tai lėmė istorija. Vienalytės tautos negali būti. Būtent tiems prisitaikėliams labai reikia herojaus. Nuo to herojaus, tautos vedlio gali priklausyti tolimesnis tų „prisitaikėlių“ tolimesnis gyvenimas, jų pasirinkimas, jų santykis su valstybe. Kaip jau rašiau savo straipsnių cikle apie sovietinę mokyklą, yra tokių lietuvių, kuriems nesvarbu kam paklusti – svarbu paklusti. Čia dėl to baudžiavinio „geno“, kuris, deja, yra įrašytas ir dar neištrintas iš lietuvio kodo. Tokiems mūsų tautiečiams nesvarbu kokie laikai, svarbu – paklusti. Savo skūras labai greit sugebėjo pakeisti. Tokia jau ta žmogaus psichologija. Kai kurie negali be autoriteto, be herojaus. Prezidentu pasirinko taip pat tą, kurio įvaizdis labiausiai atitiko būti herojumi. Visokios ciocios Zitos ir jų ciocinai aikčiojo: „Koks aukštas, koks gražus“. Prezidentas „nuolankiesiems“ lietuviams tarsi to herojaus simbolis, fetišas.
Visa tai galima paaiškinti, pasiremiant sociologu Algimantu Valantiejumi. Šis sociologas manė, jog iš psichologinės pusės žiūrint, visiško pertrūkio tarp archajiškos Lietuvos ir moderniosios Lietuvos postuluojama priežastis gali būti ir individualaus herojaus išaukštinimas. Lietuviai paprastai yra itin kritiški savo valdžiai, keikia aukštus šalies pareigūnus, piktinasi įstatymais, nepritaria Vyriausybės politikai, tačiau myli savo šalį, savo miestus, Lietuvos gamtą, puoselėja lietuviškas tradicijas, dievina lietuvišką maistą, nevengia pasigirti, kad būtent Lietuvoje pačios gražiausios pasaulio moterys (juk pasaulinio grožio konkursuose ne kartą laimėjo lietuvės). Esant tikram herojui, kuriuo žmonės pasitikės, jis gali iš tiesų labai teigiama linkme pakreipti tuos lietuvius, kurie yra viskuo nusivylę, tuos, kurie sudaro tą lietuvių dalį, kurie yra ne „karingieji“, o „nuolankieji“.
Turbūt pastebėjote, kad tuos „nuolankiuosius“ lietuvius vadinu davatkomis? Paprastai davatka yra suprantama kaip „Dievą mylinti mergelė“ ir jas sieja su uoliomis krikščionių bažnyčių lankytojomis. To neturėjau omeny. Davatka man, pirmiausia, yra kraštutinai konservatyvių pažiūrų asmuo, nesvarbu ar tai „bernelis“ ar „mergelė“ ir koks jų tikėjimas. Juolab, kad lietuviai iš tiesų nėra jau tokie uolūs katalikai, bent jau palyginus su lenkais ar meksikiečiais. Gintaras Beresnevičius turi aiškų požiūrį į lietuvių katalikus. Istorikas rašo, jog daugiau kaip pusė lietuvių laiko save katalikais, bet žinoma tiesa ir tai, kad tie, kurie mano esą katalikai, ramiai nevaikšto į bažnyčią, neina išpažinties, nepripažįsta krūvos dogmų, naudojasi prezervatyvais, nepripažįsta sielos nemirtingumo ar tiki reinkarnacija, netiki nekaltuoju prasidėjimu ir Jėzaus prisikėlimu etc. Priskaičiuojant save prie katalikų dažnai pasitenkinama krikšto faktu – esu krikštytas, lietuvis, per Kūčias valgau silkę, per Velykas marginu kiaušinius, taigi laikausi katalikiškų papročių, vadinasi, esu katalikas.
Kulinarija nulemia religinę savimonę. Taip mano Gintaras Beresnevičius. Taigi galima išskirti dar vieną lietuvių nacionalinį bruožą – tai dėmesys kulinarijai. Nieko nuostabaus. Gyvename tokiame krašte, kuris vasarą uždera visokiausių augalų, tačiau greitai tai nunyksta. Kad išsaugotum, reikia konservuoti, džiovinti, rauginti ir t.t. Lietuvos kulinarinio paveldo nuvertinti tikrai nereikėtų.
Tai tik nedidelė dalis lietuviško nacionalinio charakterio bruožų. Visus Jus su Mindaugo Karūnavimo diena.
