Tokiais išgyvenimais apie 1665 m. Angliją užklupusį maro protrūkį dalinosi rašytojas Danielis Defo. Šią nelaimę jis nupasakojo 1722 m. išleistame „Maro metų dienoraštyje“ („The Journal of the Plague Year“). Galimai autorius buvo paveiktas itin didelio ir šiurpaus tragedijos masto, nes citata perteikia desperatišką bejėgiškumą ir paniką. Tačiau ar galėjo būti kitaip, kuomet Danielio akyse skausmuose bei kančiose, Juodoji mirtis nuvarė į kapus kone 20 proc. Anglijos gyventojų? Visgi savo novelę autorius rašė kaip perspėjimą, nes tais pačiais 1722 m. atgarsiai iš Marselio apie maro epidemiją vėl pasiekė Angliją. Jis siekė aprašyti jau anksčiau patirtus baisumus ir įspėti žmones kaip elgtis, ir ko reikėtų vengti pasklidus mirtinam užkratui.

Apie šią negailestingą ligą rašė ir Alžyre gimęs prancūzų filosofas bei rašytojas Alberas Kamiu. 1947 m. išleistame viename žymiausių jo kūrinių „Maras“, jis atskleidžia kaip Orano mieste epidemija, tarytum giltinė su dalgiu po ranka, vieną po kitos be gailesčio šienavo bejėges žmonių gyvybes. Kas tai per pandemija, kuri lyg paties Saurono prakeiksmas, vos tik pasirodęs periodiškai nuleisdavo žemiečių kraują?

Užkrečiamos ligos kuo puikiausiai egzistavo dar medžiotojų-rinkėjų laikais, tačiau kuomet prieš 10 000 m. pradėjo kurtis sėslios bendruomenės, atsirado puiki terpė plisti epidemijoms. Taip straipsnyje „Pandemijos pakeitusios istoriją“ („Pandemics That Changed History“) rašo History.com. Žmonės pradėjo kloti civilizacijos pamatus – statė miestus bei tiesė prekybos kelius su kitomis tautomis, tačiau dėl įvairių priežasčių neišvengė karinių konfliktų, kurių metu pasirodė pandemijų apraiškos.

Asociatyvi nuotr.

Anksčiausiai užfiksuotas toks protrūkis buvo Atėnuose, 430 m. pr. Kr., Peloponeso karo metu. Tuomet ginklus surėmę kovojo galingiausi Graikijos miestai-valstybės, Atėnai ir Sparta. Užkratas pasklido iš Libijos, o per Etiopiją ir Egiptą pasiekė Atėnus. Simptomai pasireiškė karščiavimu, troškuliu, kruvina gerkle ir liežuviu, bei paraudusia oda. Manoma, kad tai galėjo būti vidurių šiltinė, pasiglemžusi du trečdalius atėniečių gyvybių.

Kita gerai žinoma tokia nelaimė įvyko 165 m. Pasaulio istorijos puslapiuose ji pakrikštyta Antonino maro vardu (Antonine Plague). Tai galėjo būti susiję su ankstyvuoju raupų protrūkiu, kuris kaip manoma pirmiausia kirto Hunų gentims. Pastarosios užkratą pernešė į Germanų genčių teritoriją, o dėl nuolatinių kovų pasienio ruože raupai neaplenkė ir romėnų karių. Grįžtantys į Romą, infekuoti kariškiai bacilą paskleidė visoje imperijoje. Simptomai pasireiškė karščiavimu, gerklės skausmu ir viduriavimu. Jeigu auka išgyvendavo kiek ilgiau, kentėdavo ir nuo pūlingų opų nusėjusių visą kūną. Šis vadinamasis maro protrūkis tęsėsi apytikriai iki 180 m., kurio viena iš aukų kaip manoma, tapo garsusis Romos imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus.

Epideminių protrūkių istorijoje būta ir daugiau, tačiau bene baisiausias prakeiksmas į krantą išsilaipino Sicilijoje 1347 m., kuomet 12 laivų iš Juodosios jūros pasiekė Mesinos uostą. Rašo History.com. Deja laivams prisišvartavus, dauguma jūreivių jau buvo mirę. Likę gyvi buvo nusėti juodom dėmėm ir kraujingais pūliais, todėl vargiai panėšėjo į sveikus žmones.

Kiti Italijos miestai-valstybės, tokie kaip Venecija ir Genuja, taip pat turėjo prekybos uostus rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse ir buvo vieni turtingiausių to meto Europoje. Tačiau daugelis istorikų sutinka, kad būtent šiais prekybos keliais iš Eurazijos ir atkeliavo nematomas galvažudys įsisukęs į graužiko kailį. Taip savo straipsnyje „Juodoji mirtis“ („The Black Death“) rašo istorikė, viduramžių tyrinėtoja, George Mason universiteto profesorė ir svetainės Smarthistory.org autorė, Louisa Woodville. Anot profesorės, maro bakterija Yersinia pestis (1894 m. ją atrado prancūzų bakteriologas Alexandre Yersin, todėl ji ir vadinama jo vardu), Europą galėjo pasiekti iš Kinijos, per Kaspijos, o vėliau ir per Juodąją jūras. Tačiau yra ir kitokių tyrimų išvadų. Max Planck instituto komanda Vokietijoje, atlikusi žmonių palaikų DNR analizę, nustatė kitą maro kilmės kryptį. Buvo ištirti 34 aukų palaikai iš laidojimo vietų Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir Volgos regione Rusijoje. Jų teigimu, ši mirtina bakterija galėjo atkeliauti būtent iš Volgos regiono.

Asociatyvi nuotr.

Kad ir kaip būtų, vos tik ištrūkdavęs pasimaitinti šis nematomas siaubūnas prarydavo nesuskaičiuojamas galybes žmonių. Ole Jorgen Benedictow – norvegų istorikas, visą savo profesionalią mokslininko karjerą dirbęs Oslo universitete, pasaulyje puikiai žinomas maro tyrinėtojas teigia, kad Juodoji mirtis XIV a. pasiglemžė bent 50 mln. gyvybių. Trumpiau tariant – nurėžė 60 proc. Europos gyventojų populiacijos vos per šimtą metų. („The Black Death: The Greatest Catastrophe Ever“) Historytoday.com.

Tiesa, maras Juodąja mirtim buvo pavadintas tik po kelių šimtmečių, rašo norvegas. Greičiausiai vardas kilo iš lotynų kalbos žodžio – atra – juodas (siaubingas). Pasitelkdamas XIV a. gyvenusio italų metraštininko Agnolo di Tura rašytus laiškus, Ole J. Benedictow perteikia niūrią maro nualintų žmonių kasdienybę:

„Sienos mieste visur buvo iškasta gausybė gilių duobių, kuriose iki pat viršaus buvo sumesta krūvos lavonų. Kai kurie kūnai buvo per mažai užpilti žemėmis, todėl jie tapdavo valkataujančių šunų pietumis. Juos iškapstę gyvūnai draskydavo po visą miestą.“

Vos per kelis mėnesius Florencijoje nuo maro į kapus atgulė 60 proc. gyventojų. Sienoje mirtingumas buvo ne ką mažesnis. Metraštininkas Agnolo di Tura atskleidė ir savo paties tragiškus išgyvenimus: „Penkis savo vaikus palaidojau štai šiomis rankomis.“

Ši liga išplinta ten, kur yra didelė laukinių graužikų koncentracija. Tokia vieta gali būti vadinama maro rezervuaru. Nors manoma, kad pirminis natūralus bacilos rezervuaras yra vienaląsčiai dirvos organizmai, vadinamos maro lazdelės gyvena ir skirtingų žinduolių rūšių kraujyje. Dažniausiai tai būna graužikai – smiltpelės, voverės, pelės ir žiurkės. Ant jų gyvenančios blusos ir utėlės minta krauju ir taip įsiurbia maro bakterijas. Kuomet Yersinia pestis sunaikina graužikų populiaciją, sumažėjęs jų kiekis verčia blusas ieškoti kitų šiltakraujų šeimininkų, o žmogus dažnai tampa naujaisiais parazito namais. Tokiu būdu šie smulkūs, vos keletą milimetrų siekiantys padarėliai, sėja mirtį žmonėms.

Po maro nešiotojos įkandimo, užkratas patenka į limfmazgius, kurie stipriai išsprogę sudaro skausmingą buboną. Dažniausiai jie pasirodo kirkšnyje, šlaunyje, pažastyje ir net kaklo srityje. Po kelių dienų jie pasidengia kraujosruvomis ir dėl mirštančių audinių pajuoduoja, todėl buboninis maras vadinamas Juodąja mirtim. Inkubacinis laikotarpis trunka nuo 3 iki 5 dienų, kol infekcija visiškai išplinta. Per kitas 3–5 dienas, apytikriai 80 proc. susirgusiųjų krisdavo mirties patale. Dažniausiai epidemija kildavo kai tarp žmonių užsiveisdavo juodosios žiurkės, dar vadinamos naminėm arba laivų žiurkėm, nes nevengdavo apsistoti greta žmogaus. Įprastai užkrėsta žiurkių kolonija išstipdavo per 10–14 dienų, o pirmosios žmonių aukos amžinam atilsiui atguldavo vidutiniškai po 23 dienų.

Asociatyvi nuotr.

Lietuva irgi ne išimtis. Mūsų valstybė taip pat pateko į šio nematomo grobuonio nagus. Profesorius Alfredas Bumblauskas, savo studijoje „Senosios Lietuvos istorija. 1009–1795“ rašo, kad didžiausi badmečiai ir maro epidemijos kildavo dėl nuolatinių karų. Liūdniausi šios nelaimės padariniai Lietuvai smogė XVIII a. pradžioje, kuomet 1708–1711 m. švedų nusiaubtoje šalyje, kilo bene didžiausias badas ir maro protrūkis. Ypač skaudžios pasekmės buvo Žemaitijai, kuri palaidojo pusę savo gyventojų.

Vargiai popieriai klostėsi ir Vilniuje. 1710 m. į kampą epidemijos užspeisti gyventojai meldėsi bet kur ir bet kam, kam tik galėjo, kad tik išvarytų siaubingą prakeiksmą iš miesto, o tą kraupią ir bejėgę kasdienybę gerai atspindi ši citata: „O dabar lavonai voliojosi ant kiekvieno kampo, gatvėse, aikštėse, ant žalių vejų prie koplyčių, ant šventorių laiptų, prie fontanų, atsitiktinai susmukę keisčiausiomis pozomis ar suguldyti, tvarkingai išrikiuoti it rietimai ar malkos, su drabužiais ar marodierių jau išrengti; pajuodę, nusėti dėmėm, iškilę bubonais (...) jų pilni dardėjo maro sargų vežimai, juos, it giltinės nupjautą šieną, jie kabino už menčių ir šonkaulių ir krovė ilgais geležiniais kabliais; (...) gyvieji mieste kėlė netvarką dar didesnę nei mirusieji, jie buvo apimti nevilties; jie meldėsi, šaukė ir atgailavo, ir miniomis lakstė nuo vienos Švenčiausiosios Panelės pas kitą – vieną dieną prašyti užtarimo ir pasigailėjimo pas Aštriųjų vartų Dievo Motiną ar pas stebuklingąją Sapiegų Švenčiausiąją Mergelę, o dar kitąkart net už miesto sienų, pas Šventų Petro ir Povilo Maloningąją Dievo Motiną, laužančią Viešpaties rūstybės strėles, nuo Sopulingosios prie Maloningosios, nuo Škaplierinės pas Snieginę.“ (iš K. Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“, II dalis. Kauno istorijos metraštis).

Šiandien tokie gydymo metodai kaip maldos Dievo Motinai gali skaitytojui sukelti šypseną, tačiau reikia suprasti, jog tai buvo desperatiškas ir ko gero paskutinis dalykas, ką žmonės galėjo daryti užklupus tokiai tragedijai. Niekas tuomet nežinojo apie jokias bakterijas, ką jau kalbėti apie antibiotikus. Žmonės tik suprato, kad juos užklupo kažkoks nesuvokiamai baisus košmaras, tačiau nežinojo nei kaip jis prasidėjo, nei kada jis pasibaigs.

BBC savo straipsnyje „Juodoji mirtis“ („The Black Death“) rašo kokiomis priemonėmis su epidemija XIV a. kovojo medicina. Laimei žmonės suprato, kad oras kažkokiu būdu įtakoja ligos plitimą, todėl sergantieji buvo atskirti nuo sveikųjų, tačiau kartu paplito ir aromaterapija. Su savimi buvo patariama nešiotis saldžiai kvepiančių gėlių arba žolelių, taip pat jų reikėjo turėti ir namuose tikintis, kad švelnūs kvapai apsaugos žmones nuo užnuodyto oro. Gydytojai rekomenduodavo gerti actą ir net susmulkintus smaragdus. Brangūs akmenėliai buvo sutrinami, sumaišomi su skysčiu ir geriami kaip mikstūra. Skonis ko gero turėjo būti apgailėtinas, o naudos irgi ne itin daug.

Vienas populiaresnių sveikatingumo metodų viduramžių Europoje buvo gydymas šlapimu. Maro aukoms buvo rekomenduojama praustis juo kelis kartus per dieną, o taurelė šio eliksyro – dar geriau. Atsirasdavo ir tokių, kurie sergantiems šlapimą rinkdavo iš sveikųjų ir kartais net pardavinėdavo. Na ir galiausiai – religija. Ji buvo paskutinioji viltis. Kai kurie tikėjo, kad liga buvo Dievo bausmė. Kiti manė, jog taip Jis siuntė išbandymą žmonėms. Pasišventę katalikai tiesiog nusiplakdavo, nes jeigu pats Dievas šitaip baudžia, akivaizdu jog tai buvo vienintelis būdas išpirkti savo kaltes.

Asociatyvi nuotr.

Deja ir gydytojai tuomet nežinojo su kokiu siaubūnu susidūrė ir kaip su juo kovoti, o taikliausiai šį beviltiškumą vainikuoja XIV a. gyvenusio prancūzų rašytojo Jean Froissart žodžiai: „Gydytojams buvo privalomos trys kvalifikacijos: mokėti meluoti taip, kad niekas nesuostų; apsimesti nuoširdžiais; ir pakelti mirtį be jokio kaltės jausmo.“ (BBC citata).

Visgi maras nėra niekur pradingęs ir labai sėkmingai tempiasi aukas po velėna. Pasaulio Sveikatos Organizacija pažymi, kad nuo 2010 iki 2015 m. užfiksuoti 3248 susirgimo atvejai, iš kurių 584 baigėsi mirtimi. Didžiausi ligos endeminiai židiniai aptinkami Pietų Amerikoje – Peru, ir Afrikoje – Madagaskare bei Kongo Demokratinėje Respublikoje. Nuo 1990 m. net 96 proc. visų maro susirgimų registruojami Afrikoje.

Žvelgdami per istorinę prizmę galime tik džiaugtis, kad XXI a. tokias ligas kaip maras, racionaliai paaiškina mokslas bei medicina. Mums nebereikia melsti Jėzų Kristų atpirkimo, šauktis Perkūno ar griebtis dar galas žino kokių stabų. Ankstyva diagnozė ir neatidėliotinas gydymas antibiotikais gali išgelbėti ir gelbėja gyvybes nuo šio užkrato. Ir čia tikrai nesiekiu pašiepti mūsų protėvių ir jų metodų, kuriais jie mėgino apsisaugoti nuo šio žudiko. Jokiu būdu ne. Žmonės anuomet nebuvo kvaili. Tiesą sakant, jie buvo nepaprastai tvirti bei stiprūs ir gyveno daug sunkesnėmis sąlygomis. Jiems tiesiog trūko patirties ir tam tikrų žinių, kurias šiandien turime mes. Jų dėka. O žmonija, stodama akistaton su vis naujais iššūkiais ir kliūtimis, tarytum milžiniškas gyvas organizmas mokosi gyventi toliau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)