Būdama Australijoje Gabrielė pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame jau būdama 17-os metų užrašė, jog pati geriausia kompanija sau yra ji pati. Grįžusi iš Australijos ji „tos savo vienatvės” ir nebepaleido – ji įgavo kitokias formas ir turinį.
Visą laidą žiūrėkite ČIA.
Arba klausykitės laidos ČIA.
Pasirinkite save
Kalbėdama „Kaip tapti laimingam?” laidoje G. Vilkickytė patikino, kad daugelis žmonių, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų, bijo būti vieni, nes populiarioji kultūra skatina mus pamiršti, kad kartais yra reikalinga, sveika ir gera pabūti vienam: „Kai kas sako, kad išprotėtų vieni, užsidarę kambaryje. O aš kartais skubu namo, tam, kad tiesiog pabūčiau. <...> Kodėl baisu? Gal bijai, kad tavo galvoje yra blogų minčių, arba atvirkščiai – kad joje nėra nieko, kad tu išvis nesudėlioji sakinio. Bet būna visokių etapų ir man pačiai. Kartais reikia patylėti ir paklausyti, kas ten kažkur giliai, mintis ar spalva užstrigo.
Ir buvimas vienai leidžia pristabdyti foninį triukšmą, bet tu pats irgi gali rinktis tą foninį triukšmą – gali juk įsijungti „Netflixą” ir jo neišjungti dvi valandas. Tas pats ir su keliavimu – gali keliauti viena, sakyti, kad tu nieko nebijai, bet tuo pačiu tu vien tik esi vakarėliuose ar neišlendi iš savo hostelio. Daug būdų yra numuilinti tą tikrąją vienatvę. <...> Labai nepopuliarus dabar yra nuobodulys, bet jis toks reikalingas.”
Gabrielė sako, kad daug kas telpa paprastame ir gan banaliame pasakyme „meilė sau”. Atlikėja tikina, kad jai dažnai būna, jog ji tiesiog ir draugams parašo, kad kur nors visgi tądien nebeateis, nes jaučia, jog jai reikia tiesiog „pabūt su savo galva” – ir tame savęs pasirinkime nėra nieko blogo.
Muzika padėjo kovojant su odos liga
„Turiu klasikinę istoriją, kai kažkas pasako, kad tu nesi vertas, o po to tau pasako, kad visgi esi vertas. Ir vat taip istorija pakeičia kryptį. Aš dainavau mergaičių chore, mūsų ten buvo daug merginų ir turėjome mes labai tokią stiprią vadovę, bet aš vis iš jos girdėdavau asmeninės kritikos ir ja tikėjau kurį laiką. Nieko nerašiau, nekūriau, bijodavau viena garsiau dainuoti. <...> Aš kurį laiką galvojau, kad būsiu širdies chirurgė.
<...> Bet paskui mano odos liga, kurią turiu, labai progresavo ir aš labai pradėjau sirgti, ir aš užsidariau į savotišką kiautą, tie žmonės, kurie turi kokią fizinę ligą, žino, kaip stipriai tai paveikia tavo vidų, tu nebenori nieko, net jei kas iš tikrųjų šalia prajuokina, tu kažkaip nebenori dėti net energijos į juokimąsi ir tampi tiesiog daržove. Mano kūnas buvo toks žaizdotas, kad aš beveik nebegalėjau vaikščioti, man mama batus užrišdavo, visa oda ragėta, sustingusi ir žaizdota, net tarp pirštų būdavo žaizdelės. Mano pirmoji daina net buvo parašyta iš trijų akordų, kurie yra šalia vienas kito, nes tarp pirštų buvo tiek žaizdų, kad aš negalėjau „bėgioti” po klaviatūrą.
Ir tuo metu muzika mane pradėjo traukti iš kažkokios, dar neapibrėžtos, duobės, aš nežinojau, kad man tikrai sunku. Maniau, kad kitiems sunkiau, čia tik odos liga, bet muzika parodė, kad aš gerokai daugiau turiu viduj ir viskas nėra tik materija, ir aš išgyvenu dalykus, kurių gal net dar nesuvokiu savo jauna galva. Pakeičiau mokyklą, ten atsirado bendruomenė, kuri manimi tikėjo, išėjau iš choro, iš tos toksiškos aplinkos ir galiausiai pradėjau kurti”, – apie savo muzikinio kelio pradžią pasakoja Gabrielė.
Skausmą reikia išgyventi švelniai
Dažnai esame pripratę, ar net pripratinti kitų, bėgti nuo sunkių etapų gyvenime ir nuo neigiamų emocijų. Visgi tokie etapai mūsų gyvenime gali būti labai naudingi – nuo jų vertėtų ne bėgti, bet kaip tik juos išgyventi ir pasisemti kažką vertingo ateičiai. Gabrielė sako, kad neigiamos emocijos labai reikalingos gyvenime ir priduria, kad gyvenimas nėra vien juoda ar balta.
„Iš sunkių patirčių norisi išeiti ne žaizdotam ar traumuotam, bet su pamokom, nes juk ką išmoksti, to ant pečių nebenešioji. Aš anksčiau buvau linkusi, kai išgyvenu skausmą, jį dvigubinti, buvau linkusi į destruktyvų elgesį, į užsisklendimą ir užsidarymą. Maistas irgi svarbus momentas – aš pradedu valgyti nesąmones, o su mano liga, tai labai rizikinga. O dabar, jeigu pajuntu, kad dėl kažko išgyvenu, skyrybos, pavyzdžiui, yra tikrai didelis sielvartas, tai aš pradedu su savim kalbėtis kaip su ką tik sunkų smūgį gavusiu žmogum, su kuriuo reikia bendrauti švelniai.
Reikia save į šiltą vonią paguldyti, reikia šiltą šviežią maistą valgyti, reikia žiūrėti gerą filmą kino teatre, reikia neskubėti, nereikia savęs muilinti kažkokiais tuščiai pokalbiais, ar greitais išėjimais. Mokausi skausmą priimti kaip pamoką – iš lėto ir be jokios rykštės, kad va, ir vėl tau nepasisekė, dabar kankinkis dar labiau, nes tu vertas šitos nesėkmės”, – tikina G. Vilkickytė.
