Adolis yra vienišas senolis. Visiškai vienišas – taip galima būtų jį pavadinti, jei ne šalia jo įsitaisiusi ištikimiausia draugė ir pats jam artimiausias pasaulyje padaras – šunytė Mėta. Taip pat sena – kur kas senesnė už savo šeimininką, jeigu skaičiuosime pagal šunišką amžių ir įvertinsime pagal žmogišką, jai jau bus virš šimto, tikrai solidus amžius. Barzdytė žila, akytės jau ne ką bemato, kojytės nebe tokios greitos. Ir pamiegoti vis labiau norisi, ir ne visada išgirsta, kaip ateina svečiai. Nebepasitinka jų taip žvaliai, kaip anksčiau. Tačiau Mėta visada prižiūrėta: jai padarytas šuniukų manikiūras ir pedikiūras, atlikti visi skiepai, sveikata tikrinama kas pusmetį, kaip ir rekomenduoja gydytojai tiek žmonėms, tiek jų ištikimiems keturkojams draugams.
Kai Mėta pareina iš laukučio, pasivaikščiojusi su savo šeimininku, jai visada nuprausiamos kojytės, kruopščiai nušluostomos, atidžiai peržiūrimas kailiukas, ar nėra vabaliukų, t. y., erkučių. Adolis glosto Mėtos letenytes, galiausiai pabučiuoja į vieną priekinę ir meiliai sako: „Pati geriausia ir gražiausia letenytė pasaulyje“.
Sykį dėl erkučių jau teko išgyventi bėdą – Mėta buvo pasigavusi agresyvią erkę, turbūt kažkokią užkrėstą, infekuotą, parą gulėjo prijungta prie lašelinių, o šeimininkas budėjo ir ją glostė, švelniai kedeno kailiuką bei visaip guodė, ramino, slaugė. Tikino, kad viskas bus gerai, kad šunytė dar tikrai pasveiksianti ir ne vieną drugelį pievoje sugausianti ir ne vieną kurmį sumedžiosianti. Beje, įdomus faktas. Kai keturkojai žmonių draugai patenka pas veterinarijos gydytoją dėl vienokios ar kitokios bėdos, o kartais nebūtinai tik dėl bėdos, bet galbūt ir dėl paprasčiausių skiepų, jie tampa labai ramūs, sugeba ir eilėje palaukti be didelių kaprizų, nesivaidija su šalia esančiais gyvūnais. Neloja, nemiaukia, o kantriai laukia savo eilės. Ir veterinaro klauso, nes supranta, kad tai jų gelbėtojas.
Labai daug kas ims prieštarauti ir sakys, kad Adolis nėra jau toks vienišas. Mat jis turi dukrą, kuri jau seniausiai gyvena JAV ir retai beapsireiškia, bet visgi ji yra. Turi jis draugų, buvusių bendradarbių, bendražygių. Bet per karantiną nesusitiksi juk su jais, be to, su bet kuo susitinkant reikia ataskaitas kai kam duoti. Ko jau ko, bet ataskaitų davinėti Adolis nebuvo pratęs. Darbe jam visi ataskaitas duodavo. Kiti jam atsiskaitinėdavo, o ne jis kitiems. Tačiau išėjus užtarnauto poilsio, viskas apsivertė aukštyn kojom.
Taigi kaip jau supratote, Adolis turi ir sutuoktinę (o kas gi dar be jos ataskaitų reikalautų?). Ji miega toje pačioje lovoje, kur ir Adolis su Mėta, tik kitame lovos krašte. Adolio sutuoktinė slapta nekenčia Mėtos, nes žino, kad Adoliui ji kur kas brangesnė nei ji – žmona, pati. Kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių Adolio sutuoktinė išvedžioja Mėtą, ją visaip tampo, vadina „žydo karve“, neleidžia apsiuostinėti aplink, sakydama: „Šunys čia prišmaižiojo, ką tu čia uostai, pakusa tu.“ Ir iš visų jėgų tempia pavadėlį, užspausdama kakliuką. Nenorėjo ši moteriškė jokio gyvūno namie, nes juk „lyšnas rūpestis“, be to ji sako, kad „šuo yra tik šuo“, jokiu būdu Mėtos nepripažįsta šeimos nariu. Tie šuns ir piktos moters santykiai labai gerai matomi iš šono. Viena į kitą net pažiūrėti nenori, skersakiuoja, žiūri iš padilbių. Mėta likusi su šia moterimi viena, yra kaip nesava. Vis eina ir atsigula prie durų – bene šeimininkas tuoj grįš. Šuns neužtenka tik pašerti, reikia jį mylėti, su juo bendrauti.
Kai sykį Mėta buvo trumpam palikta viena namie, palindo po suolu iš vienos pusės, bandė išlįsti iš kitos – siauresnės – pusės, jai nepavyko, vargšelė užstrigo. Parėjęs šeimininkas greitai išgelbėjo, mylavo savo ištikimą draugę, atsiprašinėjo ir sakė, kad daugiau niekada jos vienos nepaliks. Adolio sutuoktinė klykė-rėkė: „Ar nemanai, kad čia jau per daug? Ar nemanai, kad čia tik šuo?“
Netgi piktai už akių vadina Mėtą „Adolio meiluže“, dar pasijuokdama pabrėžia: „Adolio meilužė yra kalė“. Taip, tikrai brangesnė, nes Mėta nebumba, neloja ant šeimininko, neėda jo dieną naktį, nesišaipo iš jo, nesiskundžia juo pažįstamoms, nepletkavoja, neburnoja, nekalba nuolat pakeltu ir įsakmiu balsu, nieko nereikalauja, nedėsto savo moralų ir visokių keistų įsitikinimų bei požiūrių, nebent paniurna sau po nosyte ir grėsmingiau parodo balsą, kai nori ėsti arba prašo kartu išeiti į lauką. Būtent – ne Adolis išveda Mėtą, bet jie kartu eina pasivaikščioti. Taip sako Adolis, ir priduria, kad Mėta ne ėda, o valgo. Juokaudamas jis ragina Mėtą greičiau valgyti, kol dar jo sutuoktinė „nesuėdė“ maistelio. O jeigu žmona tyčiojasi, kam Adolis bučiuoja Mėtą į jos šlapią nosytę, jis atsako: „Jos burnytė kur kas švaresnė nei tavo snukis“.
Mėta savo šeimininko nereikalauja pripažinti, kad tik jos „poniatkės“ yra teisingos. Mėta juk neapkalba aplinkinių žmonių, nesprendžia, kas kaip ir su kuo turi gyventi, nekvaršina savo šeimininkui tokiomis kalbomis galvos ir nedaro gėdos prieš žmones. Mėta neuždraudžia Adoliui susitikti su draugais, nenurodo, su kuo jis gali eidamas į miestą susitikti, o o su kuo – ne. O jeigu sutuoktinė pakelia prieš Adolį balsą, Mėta, nepaisant jos garbaus amžiaus, čiumpa jai į koją. Ta koja jau randais nusėta. Bet Adolis dėl savo sutuoktinės kojos ant Mėtos nepyksta, sako, kad užgis ir pagiria: „Šaunuolė mano Metytė, šaunuolė – čia ne tas žodis, ir gražuolė, ir protinguolė“.
Žmogaus ir šuns tandemas yra besąlygiška draugystė, visiškas atsidavimas ir meilė. Žmogui šuo gali daug reikšti ir padėti. Jei kaime žmogus gali nueiti ar į kitą sodo, lauko pusę, prie ežero, prie upės, atsiriboti nuo visko, tai miesto žmogus, kai nebelieka, kur jam dėtis, gali pasiimti šunį ir išeiti su juo, išjungti telefoną, vaikščioti visą dieną, po to grįžti namo, abiems apsikabinti ir užmigti pamiršus visas depresijas.
