Žodis škūra ar skūra yra tas pats, kas ir oda. Tiesiog odą ir skūrą daug kas tais laikais vadindavo škūra, be to, gražiai skamba. Taip ir sakydavo: „Senas komunistas išvertė škūrą“. Tai kaip kailinių gyvūnėlių kailio keitimas keičiantis sezonams, metų laikams, kaip gyvatės nėrimasis iš odos. Jei ožkos odą su visu kailiu vadiname ožkena, ėriuko – ėrena, o lapės – lapena, katės – katena, visgi žmogaus odos su visais gyvaplaukiais nepavadinsi „žmogena“, taigi labiausiai tinkamas pavadinimas čia yra škūra.
Keičiantis laikams, sovietinės mokyklos atstovai tiesiog akyse mainė savo škūras. Pedagogai komunistai, kurie itin buvo nuolankūs ir aktyviai lojalūs komunistinei santvarkai, sovietiniam režimui, o auklėdami ir mokydami jaunąją kartą itin nuoširdžiai diegė leninines idėjas, savo škūras išversdavo itin mikliai ir itin radikaliai. Labiausiai atsidavęs komunistas pedagogas virsdavo pačiu uoliausiu kataliku, atsidavusiu tikinčiuoju ir tautinės mokyklos idėjos puoselėtoju. Deja, tik idėjos, nes tokie išverstaskūriai tik idėjomis pasisvaidyti ir temokėjo. Manau, kad tautinės mokyklos koncepcija taip ir nebuvo įgyvendinta, nes mokyklose buvo pernelyg daug minėtų išverstaskūrių.
Kaip vizualiai atrodė tas škūrų keitimas? Pavyzdžiui, viena pedagogė, ta pati, kur dažnai minima beveik kiekviename mano šio ciklo straipsnyje, brežneviniais-černenkiniais-andropoviniais metais savo vadovaujamos klasės mokinius bei savo būrelio atstovus, aprengtus pionieriškomis uniformomis, per sueigas pastatydavo salės priekyje. Jie rankose turėdavo kaklaraiščius ir atlikdavo su jais įvairius judesius. Tai buvo kažkas tokio tarp nebylaus kino, performanso, žygio ir šokio. Čia ji taip buvo sugalvojusi, nežinau, ką turėjo omeny. Na, o pasikeitus laikams, tie performansai vykdavo toliau. Tik vietoj kaklaraiščių mokiniams į rankas buvo įduotos žvakutės ir katalikų kryžiai. Atrodė šis vaizdelis apgailėtinai ir kokčiai graudžiai. Nagi., niekas juk nevertė šitaip bravūriškai elgtis. Dėl to ji naudos jokios neturėjo. Nebent tai, kad tokius performansus kažkas yra pavadinęs jos „gulbės giesme“, dėl ko ji labai didžiavosi.
Apskritai, tie, kas sovietmečiu aktyviai šlovino Tarybų Sąjungą, Komunistų partiją ir Leniną bei „išpažino“ komunizmą, pasikeitus laikams staiga persimainė iš esmės, visos jų ideologijos, elgesys apsisuko 360 laipsnių. Ir tai įvyko visiškai neskausmingai, be jokių dvejonių, be pamąstymų, be kažkokio apsisprendimo laikotarpio. Tiesiog per vienas duris išėjo uolus komunistas, per kitas įėjo uolus katalikas. Štai viena sovietinės mokyklos pedagogė, kuri buvo itin atsidavusi komunistė, pionierių vadovė, kuri net išeidama iš mokyklos į miestą pėdindavo sau ryšėdama kaklaraiščiu, vėliau labai atsimainė. Tarp kitko, čia reikėtų paminėti tą pasididžiavimo kaklaraiščiu poetinį apdainavimą. Gerbiami skaitytojai, ar atsimenate tokį juokingą eilėraštį? Štai vienas posmas, viso eilėraščio neatsimenu:
Man nešalta,
Man visai nešalta,
Nors pašalę buvo dar iš ryto.
Aš einu
Atsilapojus paltą,
Kad visi kaklaraištį matytų.
Grįžtant prie minėtos pedagogės, reikėtų pasakyti, kad ji vėliau tapo katalikiškos pakraipos mokyklos vadove. Kokia ji buvo kaip direktorė, spręsti negaliu. Visgi, gilinantis į minėto klausimo esmę, gavau tokį atsakymą, kad pasikeitus laikams, vykstant atgimimui, ir žmogus gali atgimti, nusikratyti sovietinių pančių, išsiristi iš to spaudžiančio sovietinio lukšto ir praregėti. Nes vykstant tokiai brutaliai sovietizacijai, daugelis žmonių buvo bent jau šiek tiek rausvi. Tačiau tas, kuris buvo prisiekęs komunistas, idėjinis ir įtikėjęs, demonstravęs savo lojalumą komunistams ir Sovietų sąjungai, neturėtų toliau išvertęs škūrą lįsti į vadovaujamus postus, ir ne tik mokyklos vadovų, bet ir apskritai, tokiems žmonėms „valdžioje“ ne vieta. Niekas nesako, kad juos reikia išstumti iš visuomenės, diskriminuoti, tačiau jie patys turėtų susivokti, kad taip išsinėrę iš savo odos atrodo juokingai.
Tie pedagogai, kurie buvo prisiekę komunistai, kiekvieną sekmadienį bažnyčiose sėdėdavo pirmose eilėse. Kadangi prasidėjus Sąjūdžiui dažnai mišias transliuodavo per televiziją, tuos pedagogus matydavome nuolat. Tačiau tie mokytojai, kurie iš tiesų buvo tikintys, tokia parodomąja veikla neužsiimdavo. Jie, kaip ir anksčiau, nueidavo į bažnyčią tada, kai jiems tikrai to norėdavosi ir neturėdavo tikslo pasidemonstruoti, kokie jie dabar yra uoliai tikintys. Tikėjimui parodomųjų triukų ir piaro tikrai nereikia. Ir dar paradoksas: tie mokytojai, kurie niekada neliaupsino sovietinių idėjų ir sovietinių vadų, jie kažkodėl netapo tokiais uoliais tikinčiaisiais. Arba mes nežinojome, nes, kaip jau sakiau, tam, kad būti tikinčiuoju, nėra būti užsiimti demonstracine veikla.
Komentatoriai klykė-rėkė-bliovė-baubė apie tai, kaip sovietinėje mokykloje buvo viskas gerai, kaip išmokydavo, kaip būreliai veikdavo ir t.t. Taip, išmokydavo. Ir žinote kas? Tie tikrieji mokytojai, kurie buvo geri specialistai ir nebuvo komunistai, kurie daugiau ar mažiau slapta ar pusiau atvirai niekino visą komunistinį režimą. Komunistėliui parsidavėliui įlįsti bet kur mokytis ar dirbti buvo vienas juokas, gabumų čia nereikėjo didelių. Gabesni komunistai sulindo į šiltesnes vieteles nei mokykla. O štai nevykėliai ir nuėjo „mokytojauti“. Sovietmečiu kaip būdavo? Tas, kuris niekur neįstodavo, pedagoginis pasigailėdavo ir priimdavo. Tačiau pedagoginiuose studijuodavo ir gabūs žmonės, kuriems dėstė tikri eruditai.
Jei nesi komunistas, bet baigei aukštąją mokyklą, tu tikrai buvai gabus. O tokių mokytojų tikrai buvo. Jie sugebėdavo prisitaikyti prie sistemos, kažkaip išlaviruoti, bet niekada mokiniams į galvas nekimšo sovietinių idėjų. Priešingai – lyg netyčia, per aplinkui, atsargiai diegė lietuvybę, vakarietiškas vertybes. Galiu pateikti pavyzdį. Viena mokytoja pasakojo, kad pas mus prekyba, verslas yra vadinamas spekuliacija, žmonės yra baudžiami, tačiau Antano Smetonos laikais tai buvo tiesiog verslas, jokia čia spekuliacija. Visame likusiame pasaulyje egzistuoja laisva rinka. Taip mums aiškino tikra mokytoja. Ir tai sugebėdavo padaryti labai subtiliai, kad joks komunistas neprisiknistų ir nieko neišknistų. Tikrieji mokytojai mokėjo kalbėti tarp eilučių, o mes mokėjome skaityti tarp eilučių. Žinau netgi tokį mokytoją, kuris niekada nebuvo nei spaliuku, nei pionieriu, nei komjaunuoliu. Štai kokie žmonės iškovojo, kad mes išaugtume normaliais žmonėmis, o ne mankurtais.
Taigi viskas, kas buvo gero sovietinėje mokykloje, sukūrė tikrai ne tie išverstaskūriai pedagogai, o Mokytojai. Visoje sistemoje buvo žmonių, kurie visaip, kaip tik įmanydami priešinosi sovietizacijai. Na, o tie išverstaskūriai niekaip neprisidėjo prie mūsų lavinimo, mokymo, jie mus tik žalojo.
