Galiausiai senovės rytų filosofija besidomintys žmonės pateikia dar vieną, visus variantus apjungiančią versiją: reinkarnacijos dėsnis. Vieniems tai skamba labai egzotiškai, kitiems – banaliai. Deja, dažnam, net ir labiau apsiskaičiusiam žmogui paprastai vis tik trūksta aiškios informacijos apie minėtas teorijas. Todėl skeptikus ir tikinčiuosius kviečiu įjungti analitinį mąstymą ir peržvelgti informaciją iš seniausių istorinių šaltinių, iš kurių pirmiausiai ir kilo šie pomirtinio gyvenimo perspektyvų įvardinimai, ir kuriuose jie nuodugniausiai aptariami. Šį kartą straipsnių ciklą „Kur veda Vedos“ pratęskime aptardami įdomesnes detales šiais klausimais: kaip aprašomas reinkarnacijos „mechanizmo“ veikimas, kokie aprašomi galimi variantai ir kokios yra paplitusios klaidingos interpretacijos nesutampančios su pirminiais šaltiniais. Šis straipsnis – ne tikėjimo tema. Kviečiu gilintis į istorinę medžiagą, o išvadas daryti patiems.
Statistika
Pasaulinių tyrimų duomenimis*, įvairiose vakarų šalyse nuo 10–ties iki 50–ties ir daugiau procentų populiacijos yra linkę tikėti į reinkarnaciją. Netgi tarp išpažįstančių krikščionybę priskaičiuojama apie 20–30 ir daugiau procentų tikinčių reinkarnacijos dėsniu. Tarp ateistų ir agnostikų skaičius vyrauja nuo 11 iki 18 procentų. Indijoje ir kitose rytų šalyse, kuriose pasaulėžiūra pagrįsta Vedų ar panašiais mokymais, tikėjimas į reinkarnaciją siekia arti 80–90 procentų populiacijos. Nors skaičiai pakankamai dideli netgi vakarų šalyse, tačiau viešai apie reinkarnaciją kalbama dar pakankamai retai, o jeigu kalbama – dažniausiai remiamasi spėlionėmis ir spekuliacijomis.
Šiuolaikinio mokslo ir Vedinių žinių susitikimas
Ankstesniame tekste („Mokslo pasiekimai reinkarnacijos tyrimų srityje“) apžvelgėme kokie yra vakarų mokslo atradimai tiriant reinkarnacijos fenomeno tikimybę. 1967–tais metais Virdžinijos medicinos mokslų universitete pradėti ir vis dar vykdomi tyrimai parodė nepaneigiamą reinkarnacijos dėsnio tikimybę. Psichiatrijos mokslininkų Ian Stivenson ir J. B. Tucker surinkta medžiaga susilaukė dėmesio iš įvairių visuomenės sluoksnių. Pačių mokslininkų teigimu – pasiekę tyrimo kulminaciją, jie privalėjo išlaikyti mokslinį nešališkumą, bei pripažinti turimų metodinių galimybių ribas. Po to tyrėjai ėmė raginti ir kitų sričių atstovus, bei specialistus gilintis į jau turimą medžiagą, bei tęsti tyrimą įvairesniais rakursais.
Senovės kultūrų ir Vedų tyrėjai atranda bendrą susitikimo tašką su minėtais moksliniais tyrimais. Dabar tampa vis akivaizdžiau, kad senovės išminčių mokymai ir šiuolaikiniai mokslininkų pastebėjimai – sutampa. Tiesa, visi anksčiau minėtų mokslininkų tyrimai narpliojo klausimą „kuo žmogus buvo praeitame gyvenime“, tačiau Vedose daugiausiai kalbama apie tai, kas žmogaus laukia ateityje, kokie jo veiksmai ar siekiai lems jo sekantį gyvenimą, bei kokios priežastys lėmė gimimą tokiu, koks žmogus yra dabar.
Dažniausi nesusipratimai
Prieš gilinantis į Vedinius pavyzdžius, stabtelėkime prie klaidingų interpretacijų. Turbūt žymiausia spekuliacija apie reinkarnaciją yra manymas, jog reinkarnacija yra privalumas. Toks vertinimas veikiausiai kilo kontrakultūrose, arba tarp norinčių paprieštarauti dabartinės krikščionybės tiesoms, pateikiant egzotišką ir mažiau žinomą elementą. Tačiau originalūs mokymai teigia visai ką kitą. Vedose reinkarnacija tipiškai pristatoma kaip žmogaus nesėkmė pasiekti gyvenimo tikslą, iš likimo gaunant pakartotiną bandymą su naujais apsunkinimas.
Dar vienas dažnas nesusipratimas – tai manymas, jog reinkarnacija reiškia paties žmogaus asmenybės išnykimą ir tik kažkokios energijos ar sukauptos atminties perėjimą į kitus kūnus. Originaliuose aprašymuose pateikiama, kad tai, kas išeina iš kūno po mirties, ir yra pati asmenybė – siela, arba „grynoji sąmonė“, kuri vėliau gauna naują „apvalkalą“, kaip buvo iliustruota praeitame straipsnyje pateiktame vaizdingame posme: „Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.“ (Bhagavadgyta 2.22)
Dar viena maža detalė: kai kurie žmonės mano, kad reinkarnacija reiškia sielos iškeliavimą į jau esamą, išsivysčiusį žmogaus, gyvūno ar augalo kūną. Tai taip pat viena iš keistokų, bet pasitaikančių interpretacijų. Tačiau reinkarnacijos teorija kalba apie persikėlimą į naują kūną nuo pat jo užsimezgimo pradžios.
Paminėsiu paskutinę dažną spekuliaciją: kai kurie žmonės mano, jog reinkarnacijos tikimybės priėmimas reiškia šio gyvenimo nuvertinimą. Tačiau pirmieji mokymai teigia priešingus dalykus. Senieji Vedų mokymai neskatina žmogaus pamiršti esamą gyvenimą ar gyventi tik tam, kad kažką gauti po mirties. Ir jokiu būdu neskatinama gyventi bet kaip, reinkarnacija pasikliaunant kaip pretekstu su galimybę pasitaisyti ateityje. Tai būtų labai neteisingos interpretacijos. Vedos mokina priešingai – visą dėmesį, sąmoningumą, pareigingumą, dvasingumą ir dorybę sutelkti į dabartį, taip apsisaugant nuo nepataisomų klaidų, nes tik dabartyje yra įmanoma išskleisti savo pilną potencialą, realizuoti savo gyvenimo prasmę. Pasakojimai apie reinkarnaciją Vedose pateikiami tik tam, kad paaiškinti galimas teigiamų ir neigiamų siekių pasekmes, parodyti klystkelių spektrą ir pavojų, bei supažindinti su visatos dėsniais.
Reinkarnacijos bilietų kainos ir maršrutai
Dar daugiau spėlionių sukelianti reinkarnacijos potemė – tai klausimas „kuo gimsiu po mirties?“. Kas aš būsiu – vyras, moteris, šuo, katė, tigras, kiaulė ar augalas? Originaliuose Vedų tekstuose yra pateikiami gan skirtingi žmonių likimų pavyzdžiai. Spektras gan margas, tačiau apibendrinti nėra sunku, nes tai už mus padaro pačios Vedos. Viename žymiausių šios temos posmų kalbama šitaip: „Kokį būvį žmogus prisimena palikdamas dabartinį kūną, tokiame ir atsiduria kitą gyvenimą.“ (Bhagavadgyta 8.6).
Norite sudėtingiau? Dar vienas posmas šią mintį paaiškina kitu rakursu: „Garbinantys pusdievius gims tarp pusdievių, garbinantys protėvius eis pas protėvius, šmėklų ir dvasių garbintojai gims tarp šių būtybių, o tie, kurie garbina Mane – gyvens su Manimi.“ (Bhagavadgyta 9.25). Nesusidūrusiems su Vedų terminologija, gali prireikti minėto posmo paaiškinimų.
Šiam kartui pateiksiu supaprastintą posme pateiktų teiginių palyginimą. Šiuolaikiniam žmogui „garbinimo“ terminą lengviausia suvokti pervadinant jį į kitą žodį, kaip „koncentracija“, „žavėjimasis“, „trauka“ ar panašiai. „Pusdievių garbinimas“ (arba „angelų“, „arkangelų“ – krikščioniškas termino atitikmuo), gali būti palygintas su gyvenimu dėl išaukštintų, bet materialių tikslų ir taip pat gyvenančių asmenybių iškėlimu virš visų kitų. Pavyzdžiui: filantropinė veikla, pagalba skurstantiems, pastangos dėl kitų materialaus gyvenimo palengvinimo ir panašiai. Pasak Vedų, jeigu tokie siekiai pastatomi į pirmą ir svarbiausią gyvenimo vietą, tuomet jie nuveda sielą į ilgas, bet ne amžinas atostogas materialiame „rojuje“, iš kur kažkada teks grįžti atgal ir tęsti savo tobulėjimo kelią.
Tuo tarpu minėtą „protėvių garbinimą“ galima prilyginti paprastesnių žemiškų vertybių pastatymui pirmoje savo gyvenimo vietoje (darbas, namai, turtai, materialūs santykiai…), kas po mirties grąžina sielą atgal į žmogišką pasaulį, toliau palaipsniui tęsti savo tobulėjimo kelią. Šmėklų ir dvasių garbinimą galima prilyginti gyvenimui dėl nedorų, žalingų malonumų. Tai gyvūno sąmonės lygis arba dar žemiau, kas nuveda sielą į labai paslaptingą, bet kupiną kančių ir baimių gyvenimą. O frazė „gyvens su Manimi“ – kalba apie žmones, kurie nebeturi jokių materialių tikslų ir savanaudiškų norų, todėl iškeliauja iš pasikartojančių gimimų ir mirčių rato, atgal namo pas Dievą į dvasinį pasaulį.
Kaip pastebėjote – čia nekalbama apie tai, kokio gyvūno ar augalo kūną žmogus gaus po mirties. Nors tokia tikimybė yra, bet Vedų požiūriu, tai būtų pati didžiausia nesėkmė, kurios neturėtų net svarstyti protingas žmogus. Lygiai kaip statant namą niekas neplanuoja jo sugriuvimo. Arba kaip mokantis dvyliktoje klasėje niekas nesvarsto galimybės vėl nukristi į pirmą ar antrą klasę. Šiuo atveju, gyvenimą žmogaus kūne Vedos palygintų su 12–ta mokyklos klase, kuri turėtų vesti į viso mokymosi kurso kulminaciją ir mokyklos baigimą, bet ne grįžimą į ankstesnes klases. Todėl Vedose dažniausiai kalbama apie galutinio tikslo pasiekimą per vieną gyvenimą, ar bent jau apie tolesnį palaipsninio tobulėjimo (mokymosi) maršrutą, jeigu neišdegs geriausias variantas.
Apibendrinant: Vedos teigia, kad siela keliaus paskui prisirišimus. Galimybės nėra svarbiausia, nes jos yra tik ankstesnių prisirišimų pasekmė. Daug svarbiau tai, kokie yra tavo esami ir būsimi prisirišimai, nes jie lems – koks būsi ir kur būsi ateityje. Prisirišimas – tai ir bilietas, ir maršrutas.
Pabaigai
Būtų galima aptarti dar daug detalių, tačiau šį kartą sustokime, o kilusiomis mintimis ar klausimais kviečiu pasidalinti komentaruose. Kitame tekste pakalbėsime apie itin egzotiškus pavyzdžius – žmonių istorijas iš senovės tekstų, kur aprašomos biografijos apimančios keletą gyvenimų. Kodėl kartais iškiliausios asmenybės po mirties krenta į gyvūnų pasaulį, o net itin nuodėmingi žmonės pasiekia aukščiausią tikslą?
* Tikėjimo į reinkarnaciją statistikos duomenys apibendrinti remiantis šiais šaltiniais: Pew tyrimų centras, americamagazine.org, Kornelio universiteto Roper tyrimų centras, tarptautinis viešosios nuomonės tyrimų centras YouGov, brin.ac.uk (Britų akademija), GESIS – Leibnico socialinių mokslų institutas, researchgate.net ir kiti.
