Vienas toks vokalinis instrumentinis ansamblis anais laikais per televiziją dainuodavo populiarią dainą „Gimiau pačiu laiku“. Išsišiepę dainuodavo. Mums turėjo būti linksma, mes turėjome šaukti pa-kar-tot. Vokalinio instrumentinio ansamblio narių veidai gerai patinę nuo ilgalaikių gastrolių. Jiems linksma. Jie dainavo šitą dainą nežmoniškai ilgai, gal dešimt metų. Kai vėl išgirstu šią dainą man silpna smegenyse iškart. Pačiu laiku. Ne, gimėme mes velniai žino kada. Dabar galime pasiguosti matę abi visuomenines sistemas, ir laisvai galime palyginti brandų socializmą su išvystytu kapitalizmu. Išbandę visus merdėjančio socializmo džiaugsmus ir aktyviai kūrę naujus visuomeninius santykius – tai yra pradėję nuo spekuliacijų turguje ir banditizmo – kapitalizme.
Pasiguosti.
Tik šis žodis apibūdina dabartinę mūsų 50+ amžiaus žmonių būseną ir mums tekusią dalią abiejose sistemose. Bet medalių mums ant krūtinių nekabins.
Mūsų gimusių pačiu laiku būsena labai bloga ir aš kaip tos 50+ amžiaus grupės atstovas jums paporinsiu kaip mes vargstame savo varganą egzistenciją.
Visų pirma kalti, nes gimėme valdant sovietams. Išaugęs deficito laikais, meistriškai stovėjęs eilėse ir rusiškai besikeikiantis dešimt kartų įdomiau nei angliškai. Šiais laikais niekam tokio personažo nereikia. Žmogus iš ano laiko dėl minėtų gebėjimų iškart netenka padoraus žmogaus įvaizdžio apie 50 procentų. Na ką galėjai išsiugdyti pažangaus anais laikais – nebent dantis. Graužti daktarišką dešrą su batonu. Šių laikų vaikai net nesuvokia kaip mes ten galėjome gyventi. Kai pasakoju savo dukroms – jos įtariai nužvelgia mane, paeina žingsnį į šoną ir joms kyla tik du klausimai: ar tėvas nemeluoja ir kaip žmonės leido taip iš savęs tyčiotis. Leido...Kas nesutiko su komunizmo dogmomis – tų pilni kapai. Iki šiol šaukiasi iš kapų po visą pasaulį Niurnbergo teismo komunizmui milijonai raudonojo teroro aukų.
Bet ką aš čia taip rūsčiai. Kai kurie išmanūs šiuolaikiniai žmonės žino, kad Sovietų sąjungoje nebuvo nė sekso. Buvo. Buvo! Ką aš galiu jums atskleisti apie jį šiame padoriame portale ir kai galimai skaitys tekstą mano žmona. Tai pasakysiu trumpai, vienu žodžiu ir apie esmę.
BUVO!
Jei apie malonumus, tai vienas geras malonumas tęsiasi visą gyvenimą. Gali lyginti. Tiesiog įsivaizduoji: niekas nepasikeitė ir kaip vyktų reikalai be pokyčių. Šiaurės Korėjos, Baltarusijos ir Turkmėnistano miksas. Štai tada pakerta kojas ne tik dėl kelio sąnario sumenkimo, bet ir dėl žiaurių vaizduotės galių. Nenorėčiau. Jau geriau šiaip taip įsitaisius apatiniame vidutinės klasės sluoksnyje Europos Sąjungoje. Su mažučiais reveransais aniems laikams.
Vienas durniausių sovietinių papročių tai galingas degtinės maukimas, kai vakarėlis baigiasi po kelis kartus kartojamomis frazėmis apie nieką ir knarkimu. Vis tik kapitalistai smagiau išmokė gerti – viskio per du pirštus stiklinėje ir vynas trečdalyje taurės. Taip girtaudamas dar gali protingai pašnekėti ir muštis nesinori. Na be kartais užeina toks iš pat sielos gelmių kylantis noras pasikviesti senų draugų iš XX amžiaus ir prisiliuobus degtinės sienomis lipti ir kad bloga po to dvi dienas. Tas prakeiktas 50+ amžiaus grupės dualizmas – gyventi kaip kapitalizme, bet kentėti pagirias socialistiškai.
Kokie dar dalykai mane kankina. Mes pasmerkti, kad neteisingas knygas skaitėme, kad Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ mus jaudino, kad ansamblis „Nerija“ su Stasiu Povilaičiu mums dainavo.. Bet tai tik žiedeliai. Mūsų kalčių yra kalnai – jau dabar mes pripažinti prigimtiniais rasistais. Pamenu 1993 ar 1994 metais viename Manheteno salos dangoraižio balkone prikibau prie vargšo inteligentiško juodaodžio ir vis klausinėjau – o tai kaip tau taip gyventi. Mes su juo visą vakarą maišėme viskį ir degtinę. Tai labai prisigėrėme pamenu. Bet tas niekšas man taip žmoniškai ir nepaaiškino. Mykė kažką, kad normaliai. Jam postkomunistiniai žmonės buvo įdomūs. JIs irgi kažką bandė išsiaiškinti. Sakiau – normaliai ir mes.
Taip pat dera žinoti – penkiasdešimtmečiai vyrai tai ypatingi rafinuoti metoo veikėjai. Tie tai jau prisidirbę. Jų dar niekas neauklėjo kaip dabartinių šilkinių vyrų. Vėl negaliu rašyti, nes prisimenu, kad žmona ir vaikai skaitys. Tačiau rūsčiai smerkiu visus, kuriuos dera smerkti.
Per paradus nemojuojame vėliavytėmis Gedimino prospekte. Mes jau atmojavome vėliavytėmis per paradus anais laikais – leiskite mums nemojuoti. Mes savo mojavimus atmojavome per gegužės ir spalio demonstracijas. Jūs jau ten žygiuokite, bet be mūsų.
Taigi, klaidos ant klaidų, o ant tų klaidų nauji kalnai klaidų. Mes naiviai įsivaizdavome, kad dirbome, auginome vaikus, gyvenome kaip mokėjome. Ne, reikėtų iš naujo gyventi. Neteisingai gyvenome. Atgyventi atgal ir vėl iš naujo pradėti. Sutaisyti nepavyks, visa mūsų 50+ kartos gyvenimų sistema kiaurai perpuvusi.
Vos neapsiverkiau. Visur kur pažvelgsi – klaidos. Gimėme visai ne laiku. Tas prakeiktas vokalinis instrumentinis ansamblis mus apgavo. Dainavo melagienų tekstą. Dainelė turėtų būti dainuojama taip: aš gimiau labai nelaiku, man gėda, aš kaltas kaltas kaltas kaltas kaltas. Kalantis į smegenis kaltais priedainis būtų puikus, pagal visus estrados žanro kanonus.
Tiesą sakant kalti už tiek, kiek mes prisidirbome. Už visas tas Sąjūdžio laikų svajones – išeiname iš SSSR ir gyvename kaip Švedijoje. Darbo rinkoje jau gauname teisėtą atlygį už viso gyvenimo nuopelnus. Darbo rinkoje tokio amžiaus žmonių visiškai nereikia. Nebent pats primokėtum darbdaviui. Tai ne juokutis. Ir jei iki penkiasdešimties neužsiauginai storesnio ar plonesnio finansinių riebalų sluoksnio, tai ojojoj. Liūdna ir nepavydžiu. O tas pensijinis amžius lyg horizonto linija – eini, eini ir niekaip neprieini. Vis tolsta ir tolsta. Bet iš kitos pusės labai sėkmingai vyksta naujos pažangios idėjos – minimalizmo – nuoseklus įsisavinimas. Daug nereikalingų dalykų savaime atkrenta, nukrenta bei iškrenta, kai gyveni finansiškai vidutinį 50+ vyriškio ar moteriškės gyvenimą. Minimalizuojiesi visame kame. Išskyrus kūno linijas. Tos tai jau...
Beje, šitas juokelis apie horizontą yra mūsų – iš brandaus socializmo laikų. Horizonto linija tada buvo komunizmas.
Na bet ko aš čia skundžiuosi. Kitas gyvenimo etapas yra pensininko gyvenimas. Ten – visiškas dugnelis. Paskaičiavau kokio dydžio pensija manęs laukia ir toks dvasingas ledinis šiaurės vėjas viduje įsisuko. Ledas ir šaltis. Kaip iš garsiojo serialo: winter is coming. Na, bet bus lengviau palikti šią ašarų pakalnę ir persikelti į geresnį pasaulį, kai pasieksi pensininko dvasinę-materialinę konsistenciją vien nuo pensijos dydžio. Nors kalbininkai jau siūlo vartoti tikslesnius žodžius kalbant apie tą atlygį žmonėms už viso gyvenimo darbus. Pensijos mažis. Pritarčiau. Dydis tai apie IT specialistų atlyginimus kalbant tinkamas žodis. Apie pensijas – mažis.
O kaip jaunimas protauja. Pamenu kaip aš rungiausi su jaunu 18 metų genijumi televizijos žaidimo finale. Laimėjęs gauna 5000 euro, pralaimėjęs – 3000 euro. Tai jaunimo atstovas spausdavo mygtuką nė nežinodamas atsakymo. Jam labai reikia ir jis spaudžia mygtuką. Po to išlemena atsakymą arba ne, pakeliui galvodamas. O pavyzdžiui man jau kažkokie vidiniai stabdžiai. Nežinau – nespaudžiu mygtuko. Žmonės, giminės juk žiūri per televizorių į mane. Na bet ir trys tūkstančiai euro yra geri pinigai. Jauni juk galvoja – svarbu tikslas. Lipsime į tikslą per galvas. Visos priemonės tam tinka.
Ak, aš čia rodos senojo pasaulio jėzuitus pacitavau… Na, klasika nesensta.
Paskutinis lašas į pusamžio vyriškio kartybės taurę – moterys. Tos jaunos plevėsuojančios ilgomis kojomis po gatves visiškai nežiūri į tavo pusę. Tu jas matai, o jos – ne. Tu lyg tuščia vieta. Nematomas žmogus. Tai būtų dar vienas akmenėlis į sveikatos sistemos daržą. Kodėl nesutvarkius jaunoms moterims akių?
Baigiant, kaip visada, esminis sakinys: mes – 50 plius karta – dar gyvensime, mes dar pasiimsime savo pinigus iš Sodros ir jūsų pinigus dar paimsime iš Sodros. Mes dar prišnekėsime taip, kaip mums atrodo ir kol gyvi – gyvensime. Taip lengvai mūsų nepaguldysite! Mes iš brandaus socializmo! Gimę pačiu laiku.
