Pirmoji nuomonė: santuoka – tai ūkinė-ekonominė sutartis. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar pinigai vaidina nemažą vaidmenį ir sudarant santuoką, ir santuokos tvirtumui. Pastaraisiais metais pastebėtas vienas įdomus reiškinys: pinigų perteklius ne stiprina šeimą, bet ją ardo.
Tačiau, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, dažniausiai paplitęs šeimos modelis – vedybos pagal išskaičiavimą, vedybos – kaip sandėris. Šiame susitarime istorijos bėgyje didelį vaidmenį vaidindavo žemių teritorijos, namai, pastatai, ūkis, netgi drabužiai ir brangenybės. Preke tapdavo ir patys prekybinės sutarties dalyviai: pavyzdžiui, viduramžiais kai kuriose frankų gentyse būdavo plačiai paplitęs nuotakos pirkimo-pardavimo paprotys. Tiesa, ne visada kuriant naują šeimą, mokėti turėdavo jaunosios tėvai. Dažniau pats jaunikis išsipirkdavo nuotaką. Neskubėkite smerkti. Vienas labai įdomus ir simpatiškas nuotakos išpirkimo paprotys egzistavo Babilonijoje 1700 m. prieš m. e. Pagal Chamurajaus įstatymus (pilietinės teisės) jaunikis mokėdavo už nuotaką. Tačiau tai tik simbolinis nuotakos išpirkimas. Iš tiesų jaunavedys mokėdavo už žemę ir kitą turtą, kuris po jungtuvių tapdavo naujos šeimos nuosavybe. Jei įvykdavo skyrybos dėl vyro iniciatyva, turtas, nors jį vyras ir buvo išpirkę bei santuokoje gimę vaikai atitekdavo moteriai pagal įstatymo numatytą tvarką. Štai jums ir senovė!
Kita vertus, finansinės-ūkinės sutartys sudarant santuoką turėdavo ir visai kitokį pobūdį. Ypač egzotišką pobūdį jos įgaudavo, jei būdavo grindžiamos politiniais interesais. Pavyzdžiui, Senovės Egipte, kad pasidalintų žemes ir valstybinius postus, santuoką sudarydavo ne tik pusbroliai ir pusseserės, bet ir tikri broliai ir seserys. Matriarchato periodu faraonai vesdavo net savo dukteris, kad išsaugotų sostą, dinastiją ir paveldėjimo teisę.
Šiandien santuokos iš išskaičiavimo jau prarado valstybinį pobūdį, tačiau vis dar populiarios. Nemažai tokių atvejų, kai tuokiamasi dėl gyvenamojo ploto, dėl pinigų.
Antroji nuomonė: santuoka – meilės tęsinys. Mes linkę romantizuoti savo protėvių ikivedybinius ir santuokinius santykius. Kaip rašo poetai, rašytojai, ypač didelis dėmesys meilei buvo skiriamas ankstyvaisiais viduramžiais. Tiesa, ši epocha tiesiog alsavo meile, romantizmu, bet visa tai nebūtinai turėdavo pasibaigti santuokos sudarymu. Priešingai, įkvėpti neįtikėtinų, bet nuostabių legendų apie meilę, riteriai į meilužes rinkdavosi kilmingas, būtinai išoriškai gražias, protingas ir… dažniausiai ištekėjusias moteris.
Būdavo ir taip, kad meilė apsiribodavo tik platonišku damos garbinimu, nekaltais susitikimais, bučiniais, kurie kaitindavo kraują, dovanėlių atminčiai dovanojimu, savo vyriško galantiškumo ir begalinės ištikimybės demonstravimu, serenadų dainavimu.
Tačiau dar neapsiriko niekas, šeimą kurdamas meilės pagrindu ir anksčiau, ir dabar. Galbūt, meilei praėjus iširdavo ir šeima, tačiau dėl meilės bet ką paaukotum. Gal jūs manot kitaip?
Trečioji nuomonė: santuoka – teisiškai įregistruoti poros santykiai, saugaus sekso garantas. Jei laikytumėmės atgyvenusios nuomonės, sakytume, kad tokia santuoka naudingesnė vyrui. Atseit, žmona vyrui – patogi meilužė, kuri privalo paklusti. Tačiau šiandien jau atgyveno nuomonė, kad „moteriai seksas nereikalingas“. Dar Aristotelis rašė, kad į žmonos pareigas įeina “…taip pat ir džiaugsmo teikimas“. Yra išlikę duomenų, kad tais laikais vyrai su Aristoteliu visiškai sutiko. Apie moterų nuomonę neužsimenama.
Vienintelis dalykas, kuris varydavo į neviltį, – tai nuolatinis nėštumas. Todėl vyrai būdavo priversti nuklysti į „kairę“, nes religija griežtai draudė santykiauti su moterimi, laukiančia vaiko.
Ir aplamai, neaišku, kaip būtų susiklostęs sekso teisinis įforminimas, jeigu nuo jo neatsirastų vaikai.
Ketvirtoji nuomonė: santuoka – tai motinystės ir tėvystės saugumo garantas. Vienintelis daugiau ar mažiau patikimas būdas vyrui žinoti, kad vaikas tikrai jo, – turėti teisėtą žmoną ir neleisti jai nukrypti į šoną. Moteriai santuoka – būdas turėti vieną ir patikimą partnerį bei vaikų tėvą.
Šiandien yra dar vienas papildomas būdas – genų ekspertizė, kuri tiksliai nustato tėvystę. Tačiau šis būdas, žiūrint iš etikos pozicijų, atrodo, švelniai tariant nekaip.
Taip pat nereikia manyti, kad praėjusiais amžiais moterys nuo svetimų vyrų pastodavo vien iš pasileidimo(tiesa, atsitikdavo ir taip). Neretai tik taip jos galėdavo įrodyti, kad yra pilnavertės moterys, o vaikų iki tol neturėjo tik todėl, kad jų vyrai, o ne jos pačios negalėdavo jų turėti. To juk neprisipažins joks save gerbiantis vyras, ypač iš kilmingos giminės, o ypač karys. Nedaug kas pasikeitė ir šiomis dienomis. Ir dabar vyrai, negalintys turėti vaikų linkę kaltinti moteris.
Penktoji nuomonė: santuoka reikalinga tik laimei. Reikėtų prisiminti, kad buvo laikai, kai santuokinės laimės priešininkai įtikinėdavo, kad šeima kuriama visai ne todėl. Pavyzdžiui, Martynas Liuteris(įžymusis Reformacijos Vokietijoje XVI a. veikėjas) manė, kad vienintelis santuokos uždavinys – vaikų auginimas, o suaugusiųjų sutuoktinių laimė su šeimyniniais santykiais neturi nieko bendra. Bet kaip liūdna būtų gyventi, jei klausytume Liuterio!
Dar vienas „gudruolis“, tų laikų reformatas Žanas Kalvinas, buvo dar bekompromisiškesnis, nes tvirtino, kad „bendras vyro ir moters gyvenimas ne santuokoje prakeiktas Dievo“, o „santuoka duota tik tam, kad vaikų pradėti iš šventos dvasios neįmanoma“. Taigi, Kalvino nuomone, šeimyninei meilei, džiaugsmui vietos kaip ir nebelieka. Regis, vyro ir žmonos santykiai turėtų būti pakankamai šalti, turėti dalykinį pobūdį.
Nepaisant visų tų religinių paistalų žmonės ir seniau ir anksčiau gyvena kartu (arba tuokiasi) tam, kad galėtų džiaugtis vienas kitu, patirti laimę. Taigi, nebūkime viduramžių tamsuoliai ir nemeskime partnerio vien todėl, kad jis negali turėti vaikų, yra neturtingas ir t.t. ir pan.
Įdomu tai, kad Indijoje tuokiantis labai atsižvelgiama į horoskopus. Net ir vardai suteikiami pagal žvaigždes, nes kiekvienas horoskopas turi savo alfabetą. Derinant būsimų sutuoktinių horoskopus turi sutapti bent dvidešimt ar dvidešimt penki punktai, tuomet santuoka bus sėkminga: jei tik dešimt ar penkiolika, pamirškit tą žmogų... O jeigu sutampa daugiau nei privaloma, gali tuoktis užsimerkęs, bendras gyvenimas bus labai laimingas.
Šioje šalyje egzistuoja trijų tipų vedybos. Pirmasis – iš meilės. Bet ir šiuo atveju tėvai vis tiek tikrina horoskopus. Negana to, bando parinkti bent jau tam tikrą dieną, netgi konkrečią valandą, kuri jaunavedžiams bus sėkminga. Kai tėvai prieštarauja vedyboms, kartais jaunieji pabėga ir susituokia slaptai.
Antrasis vedybų tipas, kai partnerį, padedant horoskopams, suranda tėvai. Svarbu, kad žmogus būtų iš tos pačios bendruomenės ir pasiturintis. Tokios santuokos dažniausiai būna sėkmingos.
Trečiasis tipas – nors būna iš anksto tėvų suplanuotos vedybos, sužadėtiniai tiesiog natūraliai įsimyli vienas kitą. Indams geriau nesituokti su vakariečiais, kadangi labai skiriasi kultūrų tradicijos, vertybių sistema, gyvenimo būdas. Net užsienyje gyvenantys indai dažniausiai grįžta į tėvynę, kad susirastų sau porą. Taip pat labai svarbu, kad sutuoktinis būtų iš tavo bendruomenės. Tai dar labiau sustiprina santuoką, skyrybos tampa beveik neįmanomos, nes tavo problemas sprendžia daugybė žmonių.
