Pirmiausia reikia paminėti tai, kad sovietų laikais profesija dažniausiai būdavo pasirenkama kartą visam gyvenimui. Įgijęs specialybę, būdavai paskiriamas dirbti į konkrečią vietovę. Ten privalėjai atidirbti kelerius metus, berods, trejus. Tačiau dauguma, gavę paskyrimą ir pradėję dirbti, sukurdavo šeimas ir likdavo gyventi toje vietovėje visam laikui. Išdirbti toje pačioje vietoje nuo paskyrimo iki pat senatvės pensijos buvo laikoma teigiamu pavyzdžiu. Tie, kas keisdavo darbovietes, būdavo pašiepiami, vadinami „skrajūnais“. Darbo pobūdžio ir darbovietės keitimas buvo vadinamas „mėtymusi“ ir smerkiamas. Į „skrajūną“, kuris „mėtosi“ buvo žiūrima įtariai, manoma, jog jam „kažkas negerai“.

Iš tiesų specialybės keitimas, darbo pobūdžio keitimas yra teigiamas dalykas, nes žmogus tobulėja, suranda tai, kas atitinka jo gebėjimus. Be to, pasitaiko taip, kad jaunas žmogus gali pasirinkti tokią sritį, kuri visiškai jam netinkama, ir tas netinkamumas paaiškėja tik pradėjus dirbti. Todėl sovietmečiu daugelis, pasirinkęs ne savo sritį kankindavosi. Taigi sovietmečiu profesinis orientavimas buvo itin atsakingas momentas, nes buvo sprendžiamas tavo likimas, tavo gyvenimas. Tai, ką pasirinksi, su tuo gyvensi visą gyvenimą. Į kurią sritį pateksi, iš jos pereiti į kitą nebus taip paprasta, o galbūt – išvis neįmanoma.

Profesinis orientavimas sovietinėje mokykloje buvo stereotipinis, rėmėsi įvairiais šablonais, klišėmis. Pavyzdžiui, jei mokinys yra labai gabus, jei jam sekasi visi dalykai ir „šviečiasi“ mokyklos baigimas „su medaliu“, jis, kaip taisyklė, buvo orientuojamas rinktis mediciną – tapti gydytoju. Ir niekas jo neklausė, ar gydymas yra jo pašaukimas, ar ši sritis jam prie širdies. Neklausiama, o gal jis bijo kraujo, o nuo preparuojamos varlės vaizdo išvis nualptų, jau nekalbant apie praktikas su numirėliais. „Priprasi“, – sakydavo. „Medalininkas“ galbūt norėtų tapti teisininku, mokytoju, žurnalistu ar prekybininku, tačiau jis vis tiek buvo orientuojamas taip, kad rinktųsi mediciną.

Asociatyvi nuotr.

Žinau vieną pavyzdį, kai mergina, kurios pažymiai buvo tik patys aukščiausi, norėjo studijuoti prekybos ekonomiką Vilniaus universitete. Mokykloje mokytojai jai ėmė „profesiškai orientuoti“, sakydami, jog prekyba yra tik negabių žmonių sritis, neva ji neprestižinė, ėmė aiškinti, kad tie, kurie baigia prekybos ekonomiką, dirba pardavėjais. Iš tiesų įgiję šią specialybę žmonės dirbdavo parduotuvių, kavinių, restoranų, viešbučių vadovais, ekonomistais, vadinamaisiais „prekių žinovais“. Jų atlyginimai būdavo kur kas didesni nei gydytojų ar mokytojų.

Taigi minėtajai merginai, galima sakyti, buvo uždrausta stoti į pasirinktą VU prekybos ekonomiką. Buvo pasakyta, kad parašys tokią charakteristiką, kad į prekybą ji tikrai neįstosianti. Buvo iškviesti netgi abiturientės tėvai. Pedagogai „profesinį orientavimą“ atliko ir su jais – praplovė smegenis. Tada ir tėvai savo dukrą ėmė remti prie sienos, kad ji nebūtų prekybininkė, o būtų gydytoja. Jaunuolei nieko kita nebeliko, kaip tik pasiduoti daromam spaudimui. Mokytis medicinos jai buvo be galo sunku. Visada būdama perfekcionistė, mokėsi tik geriausiais pažymiais ir čia, tačiau persitempė, susirgo depresija. Anais laikais tokios ligos niekas nediagnozuodavo ir negydydavo, tačiau matėsi, kaip žmogus prarado bet kokį gyvenimo džiaugsmą. Be to, gili depresija jai buvo diagnozuota jau vėliau. Visgi mokslus minėtoji mergina baigė su pagyrimu („su raudonu diplomu“ – taip tada sakydavo), buvo paskirta dirbti greitosios pagalbos gydytoja. Visgi darbas jai nebuvo mielas. Pareigas atlikdavo nepriekaištingai, tačiau jautė, jog „sėdi ne savo rogėse“. Pasikeitus laikams, ji pagaliau save surado: ėmė dirbti vadybininke vienoje farmacijos bendrovėje, studijavo ir įgijo vadybininkės specialybę. Tuomet jos gyvenimas nušvito visai kitomis spalvomis.

Kitas profesinio orientavimo sovietinėje mokykloje stereotipas – mokinių išrūšiavimas, kur jie turėtų stoti po mokyklos baigimo: į proftechninę mokyklą, technikumą ar aukštąją mokyklą. Proftechninės mokyklos – tai dabartinės profesinės mokyklos, kuriose mokoma amato. Į proftechnines mokyklas buvo galima stoti baigus 8 klases ir įgijus pagrindinį išsilavinimą. Tuomet mokslas proftechninėje mokykloje trukdavo trejus metus. Mokinys įgydavo amatą ir tuo pačiu vidurinį išsilavinimą. Būdavo galima stori ir baigus vidurinę mokyklą. Tuomet proftechninėje mokykloje būdavo įgyjamas tik amatas, ir mokslas trukdavo vienerius metus. Tų, kurie baigė proftechnines mokyklas, išsilavinimas būdavo vadinamas „viduriniu“.

Sovietinėje mokykloje nebuvo jokių psichologų, kad padėtų jaunuoliams pasirinkti tolimesnį savo kelią, pažinti save. Apskritai Sovietų Sąjungoje po Spalio revoliucijos psichologija, kaip toks dalykas, nebuvo populiari, ji buvo laikoma beveik pseudomokslu, tiriančiu sunkiai materialistiškai paaiškinamus reiškinius. Neigiamą požiūrį dar labiau stiprino klaidos profesinės atrankos srityje, kur dirbo daug tinkamai nepasirengusių, nekompetentingų asmenų.
E. Rouge

Rajonuose proftechninės mokyklos parengdavo labai daug karvių melžėjų. Taigi sovietinės mokyklos pedagogai prasčiau besimokančias merginas pravardžiuodavo „karvių melžėjomis“, o vaikinukus – „traktoristais“. Proftechnine mokykla („proftiechu“) mokytojai gąsdindavo neva motyvuodami mokinius geriau mokytis. Sakydavo, kad jei nesimokysi, būsi melžėja, santechnikas, kirpėja, pardavėja ar bandelių kepėja. Ypač mūsų klasės vadovei niekaip nuo burnos nenulipdavo tas „būsi bandelių kepėja“, nors pati bandelėmis ir maitindavosi daugiausia. Siųsdavo ir siųsdavo mokinius į bufetą bandelių nupirkti, o kitus įpareigodavo tirpios kavos jai išvirti. Čia ta pati klasės vadovė, kuriai su nervais buvo negerai ir kuri buvo itin prisiekusi tarybinė, apie ją jau rašiau ankstesniuose šio ciklo straipsniuose.

Technikumai – tai dabartinės kolegijos. Į juos mokytis dažniausiai priimdavo po vidurinės mokyklos, tačiau būdavo galima stoti ir po 8 klasių ir čia taip pat, kaip ir proftechninės mokyklos atveju, įgyti vidurinį ir „specialųjį vidurinį“ (suprask – turėsi ir specialybę) išsilavinimą. Tų, kurie baigdavo technikumą, išsilavinimas būdavo laikomas „specialiuoju viduriniu“. Vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, tų, kas baigdavo technikumus (kolegijas), išsilavinimas imtas vadinti „aukštesniuoju“. Kas dabar baigia kolegijas, išsilavinimas vadinamas „aukštuoju neuniversitetiniu“.

Sovietmečiu tie, kas norėdavo anksčiau ištrūkti iš tėvų priežiūros, stodavo į technikumus po 8 klasių, ir būtinai pasirinkdavo tokį technikumą, kuris yra kitame mieste. Kaip taisyklė, ne vilniečiai pasirinkdavo mokytis Vilniuje, ypač meninės krypties technikumuose, o vilniečiai stodavo į technikumas, esančius Kaune.

Į „technikumus“ išrūšiuodavo tuos, kurie mokydavosi gerai ir net labai gerai, tačiau šimtaprocentinai neatitiko sovietinio jaunuolio (komjaunuolio) pavyzdžio. Į aukštąsias mokyklas „išrūšiuojami“ ir nukreipiami būdavo tik tie abiturientai, kurie ne tik mokydavosi gerais pažymiais, bet ir turėdavo nepriekaištingą elgesį bei gerą charakteristiką. Tam, kad tavo elgesys būtų įvertintas kaip „pavyzdingas“, o charakteristika būtų gera, reikėjo ne tik būti paklusniu ir nuolankiu, bet ir akivaizdžiai demonstruoti savo lojalumą sovietinei santvarkai, priklausyti sovietinėms mokinių organizacijoms. Taip pat aukštosios mokyklos durys buvo užvertos tiems, kieno tėvai buvo tremtiniai, politiniai kaliniai. Vėliau, režimui šylant ir stagnacijai yrant, į tai, kad tavo artimieji buvę tremtiniai, dėmesio buvo kreipiama mažiau.

Taigi sovietinės mokyklos pedagogai savo rankose turėjo galingą ginklą, kuriuo valdydavo mokinius. Tai jos didenybė CHARAKTERISTIKA. Parašys joje, kad tu netinkamas vienai ar kitai specialybei, netinkamas aukštajai mokyklai – ir basta, tu „niekur neįstosi“. Charakteristika ir žodžiai „niekur neįstosi“ buvo tarsi šantažo įrankis, priverčiantis mokinius ir jų tėvus elgtis vienaip ar kitaip. Kiek dėl geresnės charakteristikos pedagogams pakišų būdavo nešama! Kiek tekdavo perlipti per save ir atlikinėti tau nepriimtinus veiksmus, pavyzdžiui, stoti į komjaunimą, rašiniuose paliaupsinti sovietinę santvarką ar nepelnytai pagirti klasės vadovę. Kaip reikėdavo itin griežtai save kontroliuoti ir prieš sakant ar rašant kokį žodį, pamatuoti, ar jis atitinka sovietinius reikalavimus. Pavyzdžiui, per abitūros lietuvių kalbos egzaminą, viena iš pasirenkamų temų buvo „Laiškas motinai“. Vienas vaikinas, gabus literatūrai ir turintis puikią fantaziją, sukūrė tokį kūrinėlį: laišką motinai rašo sūnus iš kalėjimo, apgailestauja ką padaręs ir motinos atsiprašo už suteiktą skausmą. Mokykloje kilo skandalas. Tam vaikinui iš tiesų buvo parašyta prasta charakteristika, ir jis negalėjo stoti į aukštąją mokyklą. Prastą charakteristiką galėjai „užsidirbti“ ir itin paprastu būdu, pavyzdžiui, vienas mokinys buvo užėstas ir nuolat gąsdinamas bloga charakteristika už tai, kad per lietuvių kalbos pamoką su pateiktu kreipiniu „kary“, sugalvojo tokį sakinį: „Kary, kary, eik košės valgyti“. Klasės vadovė putojosi, riaumojo, sakė, kad čia išreikšta „nepagarba tarybiniams kariams“ ir, kaip taisyklė iki pat mokyklos baigimo vis prisimindavo tą sakinį ir gąsdindavo bloga charakteristika.

Apskritai sovietinėje mokykloje profesiškai orientuojant mokinius, nebūdavo kreipiamas dėmesys į jaunuolio gabumus, specifinius gebėjimus. Kur kas buvo svarbiau bendri pažymiai ir jau minėtoji charakteristika. Štai vienas mokinys, kuris dabar yra puikus treneris, nuo mažens buvo linkęs į sportą. Buvo labai disciplinuotas ir visiškai be jokių trenerių užsiimdavo sportine saviugda, treniruodavosi savarankiškai. Mokytojai vis pastebėdavo jį sportuojantį mokyklos stadione. Taip pats jis lankydavosi ir mokyklos sporto salėje, matydavo bėgiojantį. Pedagogai gan piktai jį pašiepdavo tokiais žodžiais: „Tu, ką čia vaidini? Sporto meistru rengiesi būti? Mokykis tiktai nelakstęs“. Šiam sportininkui mokslai sekėsi tikrai vidutiniškai, ypač jam paini buvo algebra ir geometrija. Taigi jis buvo „suorientuotas“ taip, kad Kūno kultūros institutas – tikrai ne jam. Išėjo žmogelis į sovietinę armiją, o grįžęs dar ilgai dirbo pagalbiniu darbininku. Kol galų gale, jau pasikeitus laikams, ir panaikinus tą bjaurų sovietinį šantažo įrankį – charakteristiką – ėmė studijuoti mėgiamą specialybę, o dabar, kaip jau minėjau, yra puikus treneris.

Asociatyvi nuotr.

Sovietinėje mokykloje nebuvo jokių psichologų, kad padėtų jaunuoliams pasirinkti tolimesnį savo kelią, pažinti save. Apskritai Sovietų Sąjungoje po Spalio revoliucijos psichologija, kaip toks dalykas, nebuvo populiari, ji buvo laikoma beveik pseudomokslu, tiriančiu sunkiai materialistiškai paaiškinamus reiškinius. Neigiamą požiūrį dar labiau stiprino klaidos profesinės atrankos srityje, kur dirbo daug tinkamai nepasirengusių, nekompetentingų asmenų. Psichologai buvo rengiami tik kai kurių universitetų filosofijos fakultetuose. Jokios psichologų draugijos ar sąjungos nebuvo. Lietuva privalėjo vadovautis Sąjungoje priimtomis normomis. Lietuvos psichotechnikos ir profesinio orientavimo draugijos veikla po karo nebuvo atgaivinta, ji nustojo egzistavusi. Psichologų rengimas Vilniaus universitete 1946 metais likviduotas. Psichologijos specialybę buvo galima įsigyti tik Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute kartu su lietuvių kalbos mokytojo specialybe. Dauguma šią specialybę baigusių ir dirbo lietuvių kalbos mokytojais. Buvo jaučiamas bendras nuosmukis, kaip ir kitur.

Juvencijus Lapė savo knygoje „Psichologų draugija ir jos įtaka psichologijos raidai Lietuvoje“ rašo, kad 1967 metais prie Mokyklų mokslinio tyrimo instituto buvo sudaryta Respublikinė tarpžinybinė profesinio orientavimo tarnyba. Miestuose ir rajonuose prie švietimo skyrių, kai kuriose gamyklose (Kauno radijo, Vilniaus radijo komponentų, Panevėžio „Ekrano“ ir kt.) pradėti steigti profesinio orientavimo kabinetai. Jų buvo įsteigta apie 50, kai kurių iš jų (pvz., Vilniaus, Kauno, Šilutės ir kt.) psichologų pagalba moksleiviams buvo labai vertinga. Tačiau kai kur tokių kabinetų veikla buvo orientuojama tik į 7 klases baigusių moksleivių nukreipimą toliau mokytis bendrojo lavinimo vidurinėje ar proftechninėje mokykloje. Neretai moksleivio ateitį lėmė jo tėvų pareigos rajone ar kolūkyje. Buvo ir kuriozinių atvejų, kai kabinete psichologu dirbo veterinarijos specialistas.

Taigi sovietinėje mokykloje buvo vykdomas ne profesinis orientavimas, o profesinis rūšiavimas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (4)