Vienas iš tokių ypatumų – tai mokytojų kolektyvas. Mokytojai keičiasi: seni išeina, nauji ateina, tačiau ta keista, specifinė kolektyvo dvasia išlieka, mutuoja, įgauna įvairius pavidalus, bet pati esmė lieka ta pati. Retas kuris mokytojas nepasiduoda tai dvasiai – tik tas mokytojas, kuris yra asmenybė, kuris yra stiprus, kuris turi savo nuomonę ir nebėga paskui bandą. Bet argi ne toks turi būti mokytojas?
Mokytojų kolektyvo specifiškumą nulemia tas faktas, kad tai moteriškas kolektyvas. Nors ir vyrai apkalbinėja, skleidžia paskalas, tačiau mokytojų moterų yra didžioji dauguma, taigi kalbėsime apie moteris. Įdomu tai, kad, tarkim, buhalterių kolektyve taip pat vienos moterys, tačiau čia kur kas mažiau apkalbų, paskalų nešiojimo, gandų skleidimo, betikslio malimo liežuviu, pavydo, kišimosi į kolegų asmeninius reikalus, skundimo. Kodėl taip yra su tuo mokytojų kolektyvu, man kol kas neįminta mįslė. Jei skaitytojai žino ar turi kokių nors minčių, tegul man komentaruose atsako.
Nuo sovietinių laikų iki šių dienų išliko mokyklos direktorių manipuliavimas kolektyvu. Visa tai atrodo maždaug taip. Direktorė atskirai kalbasi su kiekviena mokytoja ir klausinėja apie kitas. Jai ypač rūpi, kaip gyvena jos pavaldinės už mokyklos ribų. Ypač domina tokie klausimai: gyvena susituokusi ar „susidėjusi“, kokia jos šeimos materialinė padėtis, kur galėtų būti silpnoji pavaldinės vieta ir ypač – ką ji kalba apie kitas mokytojas bei apie pačią direktorę. Su kiekviena pavaldine direktorė šnekasi suokalbiškai: „tu man pasakyk“, „čia tik tarp mūsų“, „aš niekam nesakysiu“, „jei man būsi gera, viską papasakosi, aš to nepamiršiu, kai dalinsiu kitų mokslo metų valandų skaičių“ ir t.t. Sovietmečiu, beje, taip pat, kaip ir dabar nuo direktorių priklausydavo, kiek pamokų (valandų) turės mokytojas.
Direktorės klausinėdavo ne tik apie kitas mokytojas, savo pavaldines, bet ir apie mokinius, jų tėvus. Kuo pikantiškesnį gandą mokytoja atnešdavo į direktorės kabinetą, tuo labiau „nusipelnydavo“. Tiek sovietiniais laikais, tiek ir iškart po jų, mokytojos tempdavo direktorėms kaimiškas dešras, kumpius – tos, kurios turėjo kaimus. Kurios kaimų neturėjo, tįsdavo konjakus-šampanus-brendžius-likerius. Kyšininkavimas klestėjo. Beje, jis nėra pasibaigęs ir dabar.
Direktorės savo kolektyvo nevertindavo pagal sugebėjimus, pagal patirtį. Anaiptol. Protingi žmogiškieji ištekliai joms kėlė pavojų; juk jie gali būti kliūtis tokių direktorių savavaliavimui. Mokytojos buvo įpratintos taip, kad dėl kiekvieno menkniekio bėga pas direktorę ir kelia erzelį: „tas ar anas vaikas neklauso, darykite ką nors, aš jam pasakiau taip, jis man atsakė anaip, paskundžiau auklėtojai, ji man pasakė tą ir aną, aš jai atsakiau taip ir šitaip va ir va kaip...“. erzelio netrūksta ir mokytojoms bendraujant tarpusavyje: „ar tu girdėjai, ką pasakė, kaip drįso sakyti, aš pasakiau anaip, man akis drasko ir, apskritai, tavo vaikas mano vaikui sudraskė striukę, kas susiųs ar tu žinai, kodėl nežiūrėjai, eisiu pas direktorę, aš viską pasakysiu, kodėl užėmei aktų salę, žiūrėk tavo vaikai laksto, kas leido ir t.t...“
Direktorių labai įprastas pomėgis buvo ir yra slapta klausytis už durų, kaip vyksta pamoka. O gal ką sužinos, dėl ko mokytojai galima būtų išsakyti priekaištus. Klasėje, ypač kai tylu, pagirsta už durų grindų girgžtelėjimas, pro rakto skylutę nebesimato šviesos – ji tampa juoda, nors priešais yra mokyklos koridoriaus langas. Ir staiga direktorė įsiveržia į vidų, ima mokinių klausinėti apie mokytoją, kuri veda pamoką; ar gerai sutaria, ar nėra problemų. Vaikams pasakius, kad viskas gerai, direktorė susiraukia ir sako: „Iš kur čia tokia tarpusavio meilė atsirado?“ ir trenkia durimis. Apskritai mokytojų kolektyve labai „madinga“ buvo trankyti duris. Čia kaip tam tikras atributas, kaip palinkėjimas „viso gero“.
Įdomu tai, kad iš senųjų direktorių tokią neigiamą patirtį perimdavo ir tos, kurios pretenduodavo tapti pavaduotojomis, o vėliau – direktorėmis. Viena mano pažįstama dirbo mokykloje, kuriai vadovavo ypatingai nukvakusi direktorė. Nukvakimas pasireiškė tuo, kad lakstydavo per pertraukas paskui fizinio lavinimo mokytoją ir lituanistę, neleisdavo jiems kalbėtis, per pertraukas išgerti arbatos ir pasišnekučiuoti. Kur jie bebūtų, besusitiktų, nuolat išdygdavo direktorė ir vieną iš jų pasikviesdavo. Mokyklos vadovė pasirodydavo netikėtai, iš pasalų ir visada sutrukdydavo porelės bendravimą. Sykį netgi mieste juos pasekė, kai šiedu nuėjo kartu į buvusį „Pieno centrą“ bandelių valgyti. Sukėlė visas mokytojas ant kojų, prašė šiuos du žmones stebėti, sekti, ar po darbo jie nesusitikinėja. Tiesiog susirgo direktorė; neliko jai kitų rūpesčių, tik „fizrukas“ ir lituanistė. Iš jos veido matėsi, kaip ji karščiuoja: žandai kaito ir akys nesveikai blizgėjo kaip labai aukštą temperatūrą turinčio žmogaus. Visa esmė buvo ta, kad „fizrukas“ buvo vedęs, o direktorei dingojosi, kad jie mezga romaną. Turbūt mokyklos vadovė priėmė tai asmeniškai, nes jos vyras faktiškai gyveno su kita moterimi. Bet kokią ji turėjo moralinę teisę kištis į kitų žmonių asmeninį gyvenimą? Šlykštu ir pagalvoti apie tokį savavaliavimą.
Šią istoriją, kaip jau minėjau, man paporino mano pažįstama, kuri, beje, ypatingai troško tapti mokyklos pavaduotoja, o paskui ir direktore. Tuomet mes tik smagiai pasijuokėm. Bet praėjo gal pusmetis, o gal mažiau, mano pažįstama ėmė pasakoti, kad jai vyras nėra autoritetas, kad jai niekada tėvai nebuvo ir nėra autoritetas, nors su jais santykiai puikūs. Pasakojo, kad ji tik savo jėgomis pasitiki. Ir tada patylėjusi pridūrė: „Bet yra vienas žmogus, kuris man autoritetas, kuriuo norėčiau sekti“. Toks atsakymas netgi suintrigavo. Gal kokią naują meilę susirado ar su kokiu nors itin protingu žmogumi susipažino – maždaug tokio atsakymo tikėjausi.
„Tas žmogus yra mano direktorė“, – visai natūraliai atsakė mano pažįstama. Pastebėjusi mano didžiulę nuostabą ir atvipusį „stalčių“, kaip toks žmogus, kuris kišasi į kitų gyvenimus (kad tokius parazitus velniai nujotų), gali būti autoritetas ir kaip išvis galima tokias personalijas gerbti, ramiai atsakė: „Ji kaip niekas kitas moka manipuliuoti žmonėmis ir aš norėčiau taip mokėti“.
Ta mano pažįstama vėliau tapo mokyklos pavaduotoja, su žmonėmis elgėsi neteisingai. Aplink save norėjo suburti tokį kolektyvą, kurio nariai bėgiotų su gandais pas ją į kabinetą, jai pataikautų. Tie žmonės, kurie taip nesielgdavo, greitai išskrisdavo iš darbo. Jos paklausiau: „Kaip tu taip gali?“ Ji kaip niekur nieko atsakė, kad „prie stulpo galima prisikabinti, tad prie žmogaus prikibti – vienas juokas“. Nežinau, kaip jai sekasi dabar, nes su tokiais personažais man nepakeliui, tačiau tikėtina, kad pakilo karjeros laiptais ir visgi tapo ta mokyklos direktore ir elgiasi toliau taip, kaip jos pirmtakė sovietinėje mokykloje.
Kadangi dabartinis seimas viską draudžia ir baudžia, galėtų uždrausti mokyklose tokias manipuliacijas, savivalę, intrigas. Turėtų draudimas vadovui kištis į privatų pavaldinio gyvenimą, būti įrašytas į tarnybinę instrukciją, o pažeidus šį reikalavimą – pernelyg nesigilinus ir nesiaiškinus griežtai bausti, pavyzdžiui, atleisti iš pareigų be teisės grįžti penkerius metus. Tada bobinėtis kaip kokiai ciociai Zitai mokyklų direktorėms nesinorėtų.
