Tačiau šį kartą kviečiu pasvarstyti – ar tik tos temos, kurios susijusios su mirties grėsme, vertos ilgam įsitvirtinti pirmuose žiniasklaidos puslapiuose? Kas galėtų būti svarbiau už mirties grėsmę? Senovės išminties raštai ir kadaise žemę puošusi Vedų kultūra mirties nelaiko pačia didžiausia nelaime. Įvairiuose Vedų pamokymuose galima rasti informacijos apie tai, jog neteisingai nugyventas gyvenimas, sprendimai prieštaraujantys dorybės principams ir pasaulio darnai, bei pamintos vertybės yra laikoma daug didesnėmis nelaimėmis, nei mirtis. Kažkam tai skamba logiškai, o kažkam – utopiškai.
Šiame tekste pateiksiu savo pastebėjimus, kurie nebūtinai sutaps su kitų Vedų tyrėjų nuomone. Skaitytojus kviečiu susipažinti su vienu iš daugybės galimų požiūrių ir pagalvoti – ko galima išmokti, ką galima pritaikyti savo gyvenime. Šis tekstas neskirtas nuvertinti šiuolaikinės civilizacijos pasiekimus, o tik apsvarstyti: ką svarbaus galėjome pamiršti nuolat skubėdami į priekį? Šį kartą aptarsime 3 pastebėjimus – kas Vedose laikoma blogiau nei mirtis.
Pirmas: geriau žūti, nei atlikti ne savo pareigas
Šis pamokymas turi bene mažiausiai atspindžių mūsų laikų kultūroje. Galbūt einame netgi priešinga kryptimi? Tačiau Vedų tekstuose ir kultūroje yra apstu pamokymų ir pavyzdžių, teigiančių, jog kiekvienas turi savo unikalų pašaukimą ir pareigas, o jų nepaisymas gali baigtis blogiau nei mirtimi. Pastarąją mintį aiškiai įtvirtina šis posmas: „Daug geriau, nors ir nevykusiai, atlikti savo pareigas, negu puikiai – svetimas. Geriau pražūti atliekant savo pareigas, negu vykdyti svetimas, nes eiti kito keliu – pavojinga.“ (BG. 3.35)
Šį teiginį iliustruoja žymi Vedų istorija apie valdovų ir karių luomo atstovą Ardžuna, kuris turėjo susidurti su itin skaudžia dilema. Jis matė, kad artimieji ir giminaičiai pažeidžia įstatymus, laužo valdymo principus, žmogiškumo principus ir kenkia visuomenei. Visi bandymai juos perauklėti, perkalbėti ar stumtelėti į teisingumo pusę buvo bevaisiai. Vienintelė nenaudėlių pasiūlyta derybų priemonė buvo susirėmimas mūšyje. Ardžuna suprato, kad norint užtikrinti teisingumą, mūšis bus neišvengiamas, tačiau atsistojęs susirėmimo lauke ir pamatęs savo giminaičius, artimuosius ir netgi mokytojus priešininkų pusėje – jis sudvejojo. Ardžuna ėmė svarstyti – gal būtų geriau pasiduoti arba pabėgti iš karalystės ir apsigyventi oloje kaip atsiskyrėliui asketui, nei kovoti prieš artimuosius nusukusius nuo teisingumo kelio? Kitaip sakant – jis norėjo atsisakyti savo, kaip šalies gynėjo, pareigų ir pasukti kitu keliu.
Nors Vedų kultūroje tapimas asketu vertinamas kaip aukščiausia žmogaus tobulumo pakopa, tačiau kur problema? Dėl ko jis buvo sustabdytas? Nes viskam yra savo laikas, o įvykdyti apsiimtas pareigas yra prioritetas numeris vienas. Tuomet Ardžuna gavo pamokymus, kurie, vis dėl to privertė jį susimąstyti apie savo atsakomybę ir netgi tokioje, daug prieštaringų jausmų sukeliančioje situacijoje, išlikti teisingumo ir karalystės gynėjų pusėje.
Vedų kultūroje tvirtai tikima, jog kiekvienas žmogus į gyvenimą jau atsineša savo prigimtinį kelią, kryptį ir su tuo susijusias pareigas. Anot Vedų mokymų – nėra sunku jį nustatyti, o nustačius būtina tuo sekti visą likusį gyvenimą, nebandant tapti kažkuo kitu, net iškilus dideliems sunkumams. Visuomenė gyvuojanti tokios idėjos pagrindu atrodo paprasta, bet itin stabili. Kiekvienas gauna galimybes tapti „geriausia savo versija“, tobulu savo srities žinovu ar pavyzdžiu.
Antras: geriau mirti, nei nusižengti savo paties įžadams
Pažadai, įžadai, priesaikos – mūsų laikais tapo itin mažai vertės turinčiais dalykais. Žmonės lengvai pažada ir lengvai atsiima ar sulaužo savo pažadus. Kiekvieną dieną pasaulyje yra duodami šimtai ir milijonai įžadų santuokai, politinei veiklai, profesiniams tikslams... Ir kiekvieną dieną milijonai tokių įžadų bei priesaikų yra sulaužoma. Skyrybos tapo visiškai natūraliu ir kasdieniu reiškiniu. O politikų ir vadovų pažadai tapo bene pasaulinės atrakcijos ir patyčių objektu. Jokiu būdu nenoriu pažeminti vadovų ar politikų profesijų, tačiau apžvelgiant temos aktualijas, galima pastebėti, kad pasitikėjimas jais yra kritęs pasauliniu mastu, ir ne tik tarp paprastų žmonių, bet ir tarp aukščiausių visuomenės sluoksnių. Žinomas mokslininkas, profesorius ir knygų autorius Michio Kaku savo kalbose minėtą situaciją iliustruoja anekdotu: „Kaip atskirti ar politikas meluoja? Paprastai: jeigu jo lūpos juda, reiškia jis meluoja“.
Kodėl pateikiu tokius pavyzdžius ir kaip tai susiję su Vedų mokymais? Senovės išminčiai labai gerai žinojo, jog priesaikos ir įžadai kuria pasitikėjimo pagrindą būtiną visuomenės funkcionavimui. Dėl šios priežasties pažadai niekada nebuvo laikomi žaisliuku ar pigiu triuku manipuliacijai be atsakomybės. Tokį požiūrį iliustruoja daugybė istorijų, pasakojimų ir praeityje gyvenusių žmonių biografijų užfiksuotų Vedų raštuose.
Vienas žymiausių moralaus, dorybingo ir išmintingo valdymo atstovų Vedų kultūros pabaigoje (maždaug prieš 5000 metų), buvo laikomas karalius Judhišthira. Kartais jis vadintas pačiu teisingumo įsikūnijimu. Mahabharatos epe yra išlikęs toks jo pamokymas: „garbingam žmogui geriau mirti nei sulaužyti savo duotą žodį“. Pažiūrėkime kaip šį pamokymą iliustruoja kitos Vedų istorijos.
Princo Ramos tėvas, vienai iš savo žmonų davė pažadą – ištęsėt bet kokius du jos norus, kada tik prireiks. Praėjus daugybei metų ir visiškai neplanuotai susiklosčius karalystės situacijai, žmona prisiminė karaliaus įžadus ir sukurstyta savo vaikystės auklės, pareikalavo karaliaus įgyvendinti 2 siaubingus norus, kuriuos, vien išgirdęs karalius pradėdavo alpti. Žmona pareikalavo perduoti sostą jos sūnui, nors buvo likusi tik viena diena iki Ramos karūnavimo, ko laukė visa karalystė. Taip pat žmona pareikalavo tą pačią dieną ištremti princą Ramą į miškus, už karalystės ribų, 14-os metų periodui, kad apsidrausti nuo galimo gyventojų sukilimo.
Karaliaus širdis stojo vien pagalvojus apie išsiskyrimą su mylimiausiu sūnumi Rama, tačiau nepaisant visko, jis tesėjo savo pažadą. Princas Rama taip pat priėmė tėvo pažadą kaip savo, ir pademonstravo nepriekaištingą ir visus iki šiol stebinantį žodžio tesėjimą. Problema buvo sukelta su tikslu suskaldyti karalystę ir perimti valdžią, tačiau, dėl tokių aukštų ir protu sunkiai suvokiamų principingumo normų, kurių laikėsi giminė, karalystė tik dar labiau susivienijo. Karaliaus širdis po kurio laiko išties sustojo. Jis ištesėjo pažadą ir neteko gyvybės. Tuo tarpu, neplanuotai karūnuotas kitas princas, vardu Bharata, sukrėstas šių įvykių ne tik nepasinaudojo galimybe ir netapo savavališku monarchu, bet priešingai – tapo didžiausiu savo ištremto brolio pasekėju, o galiausiai netgi pats paliko sostą ir karalystės valdymą, tam, kad galėtų nuošalyje laukti po 14-os metų grįžtančio brolio Ramos. Tokie karališkosios giminės poelgiai ir principai dar labiau sustiprino žmonių pasitikėjimą. Tūkstančiams metų šis pavyzdys įsitvirtino tarp įvairių visuomenės sluoksnių siekiančių dorybės. Visa istorija pasakojama epe pavadinimu Ramayana ir perpasakojama įvairiuose kituose tekstuose, filmuose, dainose.
Daug kitų pavyzdžių Vedose byloja apie įžadų svarbą. Tačiau labiausiai akcentuojami aukščiausių visuomenės sluoksnių įžadai ir pažadai. Ne tik kaip etinė ir moralinė pareiga, bet ir kaip tiesioginė valdymo forma, t.y. rodant deramą elgesį savo pačio gyvenimo pavyzdžiu. Vedos mokina, kad jeigu vadovai visada laikysis savo duodamo žodžio, tuomet visi kiti visuomenės nariai natūraliai laikysis įstatymų, bus itin dorybingi, principingi ir saugantys aukštesnes vertybes.
Negarbė – blogiau nei mirtis
Įdomus ir unikalus akcentas pateikiamas antrame Bhagavadgytos skyriuje. Ten minima, jog negarbė yra baisesnė nei mirtis. Tai labai gerai iliustruoja XX a. istorija, kurią pasakoja vienas žinomiausių mūsų laikų Vedų filosofijos mokytojų, knygos „Kelionė namo“ autorius Radhanatha Svamis. Kaip labai netikėto ir garbingo pasiaukojimo pavyzdį jis pateikia sukrečiančius Edvardo Josepo O'Hare ir jo sūnaus žygius.
Edvardas Josepas O'Hare, pravarde Easy Eddie, buvo pagrindinis bene žymiausio visų laikų mafijos vado Al Caponės advokatas, išsukdavęs nusikaltėlį iš visų teismų. Atsidėkodamas, Al Kaponė savo pagalbininką nuo galvos iki kojų apipildavo pinigais. Easy Eddie turėjo ištisus kvartalus su įvairiomis vilomis, visą įmanomą prabangą ir ką tik galima įsivaizduoti, tačiau, jam vis dėl to pritrūko vieno dalyko...
Paaugus sūnui Edvardui Henrikui O'Hare, pravarde Bučas, tėtis ėmė pergyventi, kad negali perduoti savo sūnui gero pavyzdžio. Tokios mintys jį nuvedė prie daugiau nei rizikingo sprendimo: išduoti ir padėti policijai suimti garsųjį gangsterį Al Kaponę, kuriam pats dirbo. Easy Eddie puikiai suprato, kad po tokio ėjimo – jo pačio gyvenimas bus labai trumpas. Tačiau jis nusprendė stoti į garbės pusę. Gangsteris buvo sėkmingai suimtas, o jo buvęs advokatas Edvardas Josepas O'Hare netrukus rastas negyvas, sušaudytas viduryje baltos dienos iš didelio kalibro ginklų. Žmogaus neliko, tačiau liko garbės ir pasiaukojimo pavyzdys sūnui. Bučas, dėka tėvo sugebėjo tapti garsiu kariu ir vienu žymiausiu Antrojo pasaulinio karo JAV didvyriu, kurio vardu buvo pavadintas tarptautinis Čikagos oro uostas.
Ką tokio padarė jaunuolis? Jis taip pat parodė pasiaukojimo dėl kitų pavyzdį. Žuvusio Al Kaponės advokato sūnus, leitenantas Edwardas Henrikas O'Hare-Butchas pasižymėjo kaip JAV karinio jūrų laivyno aviatorius, kuris, 1942-ųjų metų vasario 20-tą dieną tapo pirmuoju karinių jūrų pajėgų „skraidančiu tūzu“, kai jis vienas puolė devynis bombonešius artėjančius prie JAV lėktuvnešio laivo. Nors Bučas turėjo labai ribotą amunicijos kiekį, bet sugebėjo numušti penkis priešo lėktuvus, o likusius priversti apsisukti. Nepaisant turėtos galimybės be rizikos pasprukti, jaunasis lakūnas pasirinko garbingai ginti savo šalį. Iki dabar išliko pasakojimai, jog Bučas taip pasielgė įkvėptas tėvo, kuris galėjo užsitikrinti saugią ir prabangią senatvę iki gyvenimo galo, bet atidavė gyvybę tam, kad susigrąžinti garbę ir perduoti vertybių suvokimą sūnui.
Galbūt tai nėra idealiausi pavyzdžiai ir jie nėra iš senovės Vedų laikų, tačiau jie gerai perteikia principą, kuriuo žmonės kadaise vadovaudavosi labai dažnai.
Pabaigai
Kiekvieną skaitytoją kviečiu pamąstyti – kas Jums atrodytų blogiau nei mirtis ir ką galėtumėte paaukoti, kad apginti ar įgyvendinti savo vertybes? Kylančiais klausimais ar mintimis prašau pasidalinti komentaruose.
