Pirma, kai kalbame apie rekonstruojamą istorinį (būtent toks yra Trakų Vokėje) parką, reikėtų prisiminti atskirus jo raidos etapus. Tai susiję tiek su bendromis tuometinėmis madomis, atneštomis užsieniečių, kurie projektavo parkus turtingoms rezidencijoms, tiek ir su asmeniniais savininkų sprendimais.
Trakų Vokės parkas vienaip atrodė XIX a. viduryje, kai Jonas Vitoldas Tiškevičius įkūrė šeimos rezidenciją, kitaip prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai savininku tapo grafo sūnus Jonas Juozapas, dar kitaip – tarpukariu. Pirmąjį etapą dokumentuoja XIX a. spauda, išsaugotas archyvas apie čia augintus krūmus ir gėles. Antrąjį primena Tiškevičių šeimos nuotraukos, korespondencija, atsiminimai. Apie trečiąjį daug sužinome iš šeimos fotografijų, Jono Mykolo Cieškovskio-Tiškevičiaus (Jono Juozapo sūnaus) laiškų, rašytų 1920–1939 m., yra nuotraukų, darytų iš aeroplano (1944).
Štai kodėl kiekvienąkart kyla klausimas, apie kurį konkrečiai laikotarpį kalbama, kai vartojamas terminas „rezidencijos parkas“.
Antra, suplanuotame ir įgyvendinamame buvusios magnatų rezidencijos rekonstrukcijos projekte kalbama apie parką, ir tai skamba išdidžiai. Tačiau ši tariama rekonstrukcija apima tik visai nedidelę Trakų Vokės parko dalį šalia buvusių rūmų. Taigi vadinkime daiktus jų tikraisiais vardais, neklaidindami užsienio investuotojų, juo labiau – Lietuvos piliečių ir Vokės gyventojų. Maža to, šiuo metu itin akcentuojamas skambus pavadinimas su prancūzišku akcentu Andrė parkas, neturi nieko bendra su realybe.
Rūmai ir parkai dažniausiai vadinami vietovės, kurioje yra, vardu arba jų savininko pavarde. Šiuo atveju ne tik prieškario dokumentuose, literatūroje, bet ir pokario bei dabartiniuose šaltiniuose figūruoja Vokės parkas, Tiškevičių parkas arba Tiškevičių parkas Vokėje ar Trakų Vokėje.
Juk, pavyzdžiui, parko Palangoje niekas nevadina Andrė parku, nors būtent jis suprojektavo šį parką prie Baltijos, puikiai atskleisdamas unikalų, natūraliai susiformavusį pajūrio kraštovaizdį, vietos augmeniją komponuodamas su atvežtine iš užsienio. Novatoriškus André sprendimus aprašė ir gausiai iliustravo prancūzų Revue Horticale (1906).
Beje, buvusių Tiškevičių rūmų Užutrakyje niekas nevadina Huso rūmais, nors Jozefas Husas (1846–1904) buvo šių rūmų architektas. Kitas dalykas, kad už ypatingus nuopelnus toks vardas galėtų būti suteiktas.
Nei Vokės dvarvietė, nei parkas niekada nebuvo Eduard’o François André (1840–1911) ar jo šeimos narių nuosavybė. Todėl pretenzingai ir nelogiškai skambėtų pavadinimas Andrė parkas, juo labiau Andrė rūmai.
Iš Prancūzijos kilęs šis garsus kraštovaizdžio architektas ir sodininkas buvo populiarus tarp turtingų aristokratų, madingai projektavo sodus ir parkus. Jam būdavo brangiai sumokama už darbą, taigi jokio altruizmo čia nereikėtų įžvelgti. Jis nieko nedarė iš idėjos ar dėl kokių nors socialinių tikslų. Užsakovai ypač vertino André kaip užsakymų vykdytoją. Tiškevičių pakviestas sodų planuotojas irgi įgyvendino konkrečius užsakymus. Laiškuose žmonai rašė, kad savo nuostabai yra „civilizuotame krašte, pas žmones, kurie klesti“.
Jaunoji Tiškevičių karta XIX–XX a. sandūroje buvo puikiai išsilavinusi. Geros ne tik prancūzų kalbos žinios reiškė, kad bendrauta be tarpininkų. Kaip rodo André susirašinėjimas su šeima, prancūzas Palangoje jautėsi gerai, maloniai leido laiką su šeimininkais (be kita ko, žavėjosi jaunos grafienės grožiu). Grįžęs į tėvynę, apsikeitė su Tiškevičiene keliais laiškais, kurie rodo, kad šeimininkai liko patenkinti jo darbu, prašė patarimų, kaip prižiūrėti kai kuriuos augalus, dėkojo už atsiųstas sėklas (sodinukus).
Tačiau Vokės atvejis visiškai kitoks. André atvykti į Lietuvą pakvietė dažnai užsienyje lankydavęsis Vladislavas Tiškevičius (Lentvario savininkas). Iš darbų grafiko ir laiškų žmonai matyti, kad Vokėje architektas lankėsi tik du sykius (1898 m. vienas, 1899 m. kartu su sūnum), pabuvo vos keletą dienų. Su grafu Jonu Juozapu iš Vokės susitiko trumpai, nepasilikdamas net pernakvoti, mat skubėjo pas kitus klientus. Pripažinkime, kad per keliolika valandų net ir talentingiausias profesionalas 42 ha plote negalėtų įkurti nei dekoratyvinių erdvių priešais rūmų fasadą, nei daržo sodų už rezidencijos tvoros, juo labiau parko, suskirstyto į reprezentacines, poilsio, sporto, laisvalaikio ir pasivaikščiojimų zonas.
Vokėje parkas, įvairūs sodai buvo puoselėjami daugybę metų, gerokai prieš atvykstant André. Prancūzų sodininkas čia rado rimtą žaliųjų erdvių pagrindą, ankstesnių savininkų palikimą – dar iki Tiškevičių tai buvo Sapiegos ir Dambrauskai, bet didžiausi nuopelnai priklauso Jonui Vitoldui Tiškevičiui, kuris ypač puoselėjo parką, prižiūrėjo gėlynus. Tą patvirtina sąrašai, išsaugoti nuo 1864 m. Dvare buvo įdarbinti 3 sodininkai, dar daugiau pagalbininkų. Nėra pagrindo teigti, kad parkų ir sodų architektas, trumpam atvykęs iš Prancūzijos, buvo vienintelis originalaus Vokės parko kūrėjas. Greičiausiai jis pasiūlė naują takų tinklą ir pristatė savo sodininkystės koncepcijas, remdamasis jau esamu parku, pertvarkė kai kuriuos jo fragmentus, pritaikė novatoriškas sodininkystės tendencijas, pasodino pavienių egzotinių medžių ir augalų, patarė, kaip juos auginti.
Architektui užsakymų netrūko, nes ši specialybė anuomet buvo reta, o mada aplink rezidencijas kurti žaliąsias erdves dar tik radosi. Būtų keista, be to, kažin ar įmanoma (laiko ir erdvės atžvilgiu), įvykdžius užsakymą, palaikyti nuolatinį ryšį su visais užsakovais. Kiekvienas projektuotojas rėmėsi esama baze ir gairėmis, tačiau sodas ar parkas kaip nuolat kintantis gyvas organizmas, kuriam įtaką daro gamtos dėsniai, kaprizingi orai, jau nekalbant apie šeimininkės ar šeimininko užgaidas, turėjo būti be paliovos puoselėjamas: genimas, raunamas, sodinamas, papildomas savo nuožiūra ir padedant vietiniams sodininkams.
Tiškevičių parke, Trakų Vokėje, šalia vieno iš takų guli istorinis akmuo su užrašu: Jonas Tiškevičius parką ir sodą Vokėje įkūrė 1900 metais. (JAN TYSZKIEWICZ założył park i ogród w Wace w r. 1900). Šį paminklinį akmenį įsakė pastatyti tuometinis savininkas. Parkas, kurį dabar turime, įkurtas grafo Jono Juozapo iniciatyva, už jo pinigus ir daugiau ar mažiau pagal jo skonį, atsižvelgiant į šeimos – motinos, brolių ir seserų, žmonos ir vaikų – užgaidas, kokius medžius ir gėles sodinti.
Trečia, labai gerai, kad po daugelio metų nepriežiūros pagaliau susirūpinta apleistu parku, kuris metai po metų vis labiau išsigimsta. Tačiau ne tik tyrinėdama turimą medžiagą, bet ir matydama, kaip išpjaunami seni medžiai (visų pirma Tiškevičių ypač mylėtos liepos), kaip su šaknimis raunami krūmai ir net nukasama žemė, tarsi pasaulinių karų laikais, negaliu suprasti, nejaugi taip turėtų atrodyti parko atnaujinimas ir jo rekonstrukcija, kokią matome šiandien, kai viskas sulyginama su žeme? Išpjautos Raudonųjų vartų ir koplyčios alėjos. Baltųjų (Sapiegų) vartų alėja išliko, deja, vedant komunikacijas, dalies liepų šaknys smarkiai pažeistos. Laikas parodys, koks bus jų likimas.
Archyvinėse nuotraukose matyti Baltųjų (Sapiegų) vartų alėja, tako kraštai pažymėti akmeniniais stulpeliais, o sodai (dabartiniame projekte suplanuoti reprezentacinėje Raudonųjų vartų dalyje) buvo už dvarvietės tvoros. Žurnale Ogrodnik Polski (1903) rašoma, kad grafų ūkinis sodas buvo didelis, vien vaismedžių – 330 vienetų. Augintos ne tik avietės, juodieji ir raudonieji serbentai, agrastai, braškės, bet ir gėlės – gloksinijos ir begonijos su dideliais žiedynais, įvairių spalvų – baltos, geltonos, oranžinės, rožinės, raudonos. Gėlių daigais ir svogūnėliais prekiauta parduotuvėje „Flora“ prestižinėje Vilniaus vietoje, dabartiniame Gedimino prospekte.
Jeigu jau norima atkurti parką pagal kurią nors epochą, turėtų būti remiamasi tuo, kas yra išlikę, ir istoriniais šaltiniais. Tačiau Vokėje įgyvendinama visiškai kitokia koncepcija, joje juntama nuoroda į André epochos spausdintus darbus, tarp kurių yra ir jo paties monumentalus, plačiai žinomas kūrinys apie parko ir sodo naujoves (L’art des jardins. Traité général de l’acomposition des parcs et jardins. Paris. 1879). Tačiau šioje knygoje (ir ne tik joje) nėra nieko konkretaus pasakyta apie Tiškevičių parkus dabartinėje Lietuvoje, taip pat ir Vokėje.
Taigi Trakų Vokės parko rekonstrukcija atmeta istorinę koncepciją. Nukastos žemės plote (o juk tame sluoksnyje glūdi tos augmenijos, kuri buvo sėta, auginama, sėklų pavyzdžiai!) atsiras visiškai kas kita, net jeigu remiamasi André ir jo amžininkų XIX–XX a. diegtomis madomis. Taigi nesidangstykime tariamai atkuriantys Tiškevičių laikų autentiškumą ar istoriją ten, kur jos visiškai negerbiame. Turėkime drąsos atvirai pasakyti – kuriamas visiškai naujas parkas, neturintis nieko bendra su autentišku senuoju Vokės parku, nes nėra rekonstruojama nė viena iš Tiškevičių parko epochų.
Pabaigai norėčiau pabrėžti, kad naujojo parko kūrėjai net iš elementaraus mandagumo nepaklausė, kokia Vokės rūmų ir parko savininko vaikų – Izabelos Elżbietos Tyszkiewicz (g. 1932) ir Zygmunto Jano Ansgary’o (g. 1934), gyvenančių Anglijoje, nuomonė. Juk Vokė – jų vaikystės vieta, jie dar viską prisimena. Vokės dvarą, kur gyveno jų proseneliai, seneliai, tėvai, konfiskavo sovietų valdžia. Rūmai šiuo metu priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Tiškevičiai oficialiai niekada neatsisakė savo paveldo. Po karo jie daug kartų lankėsi Lietuvoje ir Vokėje, pastarąjį kartą svečiavosi rūmuose 2016 m.
Nesuprantama ir nemalonu, kad net nuotraukos, kurių originalai yra privačiuose Tiškevičių šeimos narių albumuose arba jų perduotos į archyvus, į bibliotekas, šiame projekte panaudotos, užsakius kopijas ar paėmus iš interneto, iš leidinių ir knygų apie Tiškevičių dvarus Lietuvoje, bet pateikiamos be nuorodų į autorystę, kada pirmą kartą paskelbta arba dar blogiau – ši medžiaga pateikiama kaip autorių nuosavybė: „iš asmeninio archyvo“.
Gerbiamieji, turėkime elementaraus padorumo!
Dr. Liliana Narkowicz yra istorikė,
Vokės Tiškevičių šeimos archyvarė
