„V. Čepaitis. Mano teisminė šios dienos patirtis rodo, kad, esant dabartinei teisingumo būklei Lietuvoje, deputatų mandatų patikrinimą vertėtų patikėti ne teismui, o komisijai, kuri neturi bent jau juridinių teismo požymių, nors ir vykdo teismo funkcijas. Be to, rengiant įstatymą „Dėl kai kurių apribojimų užimti pareigas valstybinėje tarnyboje“ reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į prokuratūros ir teismų desovietizaciją.“1
Po teismo
Po kelių dienų, 1992 m. kovo 31-ąją, kreipiausi į Aukščiausiojo Teismo pirmininką Mindaugą Lošį, nurodydamas, kad „pats įstatymas leido teismui, formuluojant sprendimą, itin laisvai traktuoti „bendradarbiavimo“ su KGB sąvoką, remiantis vien formaliais požymiais. Toks neteisinis kaltės traktavimas pažeidžia žmogaus teises į lygią įstatymo apsaugą.“2 Pabrėžiau, kad teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, padarytomis, lyginant kopijas su kopijomis, kad nebuvo pakviesti liudytojai, kad neturėjau advokato, kad teisme dalyvavęs prokuroras Pumputis anksčiau buvo kaltintojas politinėse bylose prieš okupacinio režimo priešininkus. Prašiau, kad mano bylą išnagrinėtų civilinių bylų kolegija.
Visą savaitę posėdžiai parlamente nevyko. Balandžio 4 d. buvau pakviestas į Vilniaus universiteto rektoratą, kur „susirinko senoji Sąjūdžio Seimo taryba. Sėdėjau tarp Tomkaus ir Juozaičio, priešais – Petkevičius, Ozolas, Motieka, Prunskienė. Tarsi Jedinstvos mitinge kalbėta apie Landsbergį, kuris veda Lietuvą į pražūtį.“
Maždaug nuo garsiojo „Inteligentų laiško“, paskelbto praėjusią vasarą, daugelis Sąjūdžio Seimo tarybos narių visai kitaip įsivaizdavo kelią į nepriklausomybę. Radikali Aukščiausiosios Tarybos politika jiems buvo nepriimtina. Įdomu, kad jų požiūris nepasikeitė net dabar, kai ta politika jau lėmė šalies pripažinimą pasaulyje. Gal ir aš buvau pakviestas, kaip nukentėjęs nuo Lietuvos?
Į AT posėdžio balandžio 7-osios darbotvarkę iš anksto buvo įtrauktas nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato V. J. Čepaičio mandato patikrinimo“. Tiesa, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos naujasis pirmininkas Jurgis Jurgelis reikalavo pirmiau priimti įstatymą, pagal kurį tikrinami mandatai. Jo reikalavimas buvo atmestas. Nepadėjo ir mano žodžiai, pasakyti iš tribūnos, kad esu padavęs prašymą peržiūrėti bylą, todėl reikėtų palūkėti, ką atsakys Aukščiausiasis Teismas. Šį prašymą parlamentas irgi atmetė, tarsi atsakymas būtų buvęs iš anksto aiškus. Nutarta, kad Marijampolės rinkėjai dėl mano mandato apsispręs gegužės 9-ąją, kuri sovietų laikais buvo švenčiama kaip Pergalės diena.
O gal būsimas Aukščiausiojo Teismo sprendimas iš tikrųjų buvo žinomas? Jo pirmininko pavaduotojas A. Valiulis jau po parlamento posėdžio man pranešė, kad „skundas nėra tenkintinas“. Priežastis paprasta: „Teigimas, kad prokuroras S. Pumputis yra dalyvavęs kaltintoju politinėse VSK užsakymu rengtose bylose ir todėl, dalyvaudamas Jūsų byloje, pažeidė Jūsų, kaip suinteresuoto asmens, teises, yra nepagrįstas. Paaiškinu, kad CPK 18 straipsnis nenumato Jūsų nurodyto prokuroro nušalinimo pagrindo.“3 Taigi, kadangi tame LR Civilinio proceso kodekso straipsnyje nenurodyta, kad Lietuvos SSR politinių bylų prokurorams draudžiama dalyvauti Lietuvos Respublikos teismų administracinėse bylose, jie jose dalyvauja. Nėra pagrindo juos nušalinti.
Tiesa, Pumputis gal jau rengėsi kitai – baudžiamajai bylai. Teisėjo Šerkšno žodžių, kad ant jo stalo guli dvi bylos, viena administracinė, kita baudžiamoji, iš susijaudinimo tąsyk neišgirdau.
Balsavimas Marijampolėje
Slinko dienos, laukiau mandato patikrinimo. Vos mane nuteisus, Gajauskas AT posėdyje perskaitė komisijos išvadą, kad Jokūbas Minkevičius buvo kadrinis NKVD ir NKGB darbuotojas. Komisijos narys Jurgelis tuojau pat paaiškino, kad balsuojant susilaikęs, nes rinkėjams tas faktas buvo žinomas. Kažin, ar visiems, nes, pavyzdžiui, aš, Sąjūdžio Seimo taryboje sėdėjęs kartu su Minkevičium, apie jo praeitį nieko nežinojau, man jis buvo tiesiog žymus sovietinis filosofas, MA narys-korespondentas. Dešinieji deputatai vis piktinosi, kad komisija sutelkusi dėmesį tik į vieną atvejį. O dabar prašau – perduoda į teismą Minkevičiaus bylą. Ir ne tik jo. Tądien Gajauskas perskaitė dar vieną komisijos išvadą: „Kazimiera Danutė Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su KGB.“
Šįkart piktdžiugiškų straipsnių laikraščiuose nebuvo, greičiau visuotinis nepritarimas Komisijos išvadoms. Tokie garbūs žmonės!
Rengiausi balsavimui, nors nebuvau tikras, ar rinkėjų ateis tiek, kad likčiau parlamente. Aukščiausiosios Tarybos priimtame „Dekagėbizacijos įstatyme“ buvo straipsnis, kad deputato mandatas laikomas patvirtintu, jei už tai balsavo pusė visų rinkėjų, įtrauktų į sąrašus. Net 1990-ųjų vasarį, renkant deputatus, kurie žadėjo paskelbti Nepriklausomybę, už mane balsavo tik 58 proc. „sąrašinių“ rinkėjų. Kažin, ar iš viso tiek ateis.
Nuvykau į Marijampolę. Surengiau keletą susitikimų, kuriuose dalyvavo gana daug žmonių. Atsakiau į rinkėjų klausimus. Įsitikinau, kad jie skaito spaudą. Mane labai palaikė daugiametis politinis kalinys Anicetas Simutis – vis kartojo, kad pagal tą įstatymą, kuris apibėžia, kas laikoma sąmoningu bendradarbiavimu su KGB, jį taip pat reikėtų nuteisti, juk daugybę kartų buvo tardomas! Jaučiau Nepriklausomybės partijos Marijampolės skyriaus narių, šiaip visai nepažįstamų žmonių palaikymą. Išspausdinau porą straipsnių miesto laikraščiuose. Kalbėjau per vietinę televiziją. Mano padėjėja Kličienė surinko duomenis, kokiais klausimais dažniausiai kreipdavosi žmonės (dėl butų, dėl reabilitacijos, dėl žemės grąžinimo). Parengiau lapelį, kuriame nurodžiau, kad apie 80 proc. reikalų pavyko išspręsti. Surašiau, ką nuveikiau Sąjūdyje, Aukščiausiojoje Taryboje, komandiruotėse už Lietuvos ribų. Kažin, ar tas menkas lapelis galėjo padėti.
Kai Marijampolės Pietinėje apygardoje buvo surengtas mano „mandato patikrinimas“, jau žinota, kad po dviejų savaičių žmonėms vėl teks eiti prie balsadėžių – vyks referendumas dėl prezidento institucijos. Beje, tą sekmadienį, gegužės 9-ąją, paaiškėjo, kodėl Prunskienė, per diskusijas Aukščiausiojoje Taryboje dažnai pasisakydama apie agentus, vis pabrėždavo, kad „prisilytėjimas“ prie KGB nelygintinas su „veikiančiomis parlamente agentūromis“. Kaip tik balsavimo Marijampolėje dieną Lietuvos aidas (tada dienraščiai išeidavo ir sekmadieniais) išspausdino straipsnį apie KGB agentą „Kliugerį“. Be kita ko, ten perpasakota jo ataskaita apie pokalbius su buvusia premjere: „Prahoje pasivaikščiojimų metu Pr. papasakojo „K.“, kad Vilniuje pas ją buvo atėjęs KGB darbuotojas, kuris sieloje tikras lietuvis, patriotas, jis norėjo informuoti ją, kad Čepaitis – KGB agentas, vykdo komiteto nurodymus ir yra KGB rankose.“4
Tas straipsnis turbūt dar labiau sumažino rinkėjų aktyvumą. Į mano „mandato patikrinimą“ atėjo maždaug aštuntadalis – 2148 – iš 16 832 žmonių, įtrauktų į sąrašus. O balsuota maždaug apylygiai. Už tai, kad likčiau parlamente, pasisakė 1002, už tai, kad būčiau pašalintas, – 1037 rinkėjai. 107 biuleteniai pripažinti negaliojančiais.5
Dezinformacija
Straipsnyje „Voratinklis“ pateikta užuomina apie „sieloje tikrą lietuvį, patriotą“, realybėje kagėbistą, informavusį Prunskienę, kad aš esu KGB agentas, suteikė šiek tiek aiškumo, bent jau man. Visą laiką jaučiau – nors kalbama apie seną kelionę į Angliją, bet turima omenyje visai kas kita, matyt, esu laikomas „agentu“, veikiančiu Aukščiausiojoje Taryboje. Prunskienė iš tribūnos sakė: „Bet koks prisilytėjimas prie KGB ar komunistų partijos anuo metu yra ne tas pat, kas sąmoningas suokalbis dalyvaujant KGB agentūrų, įterptų į Sąjūdį ir nepriklausomos Lietuvos valdžios struktūras, veikloje.“6 Ją – ir turbūt ne tik ją – pavyko įtikinti, kad „Čepaitis – KGB agentas, vykdo komiteto nurodymus ir yra KGB rankose“.
Grįšiu į 1982-ųjų Londoną. Mano bičiulis Olegas per dešimtį gyvenimo Jungtinėje Karalystėje metų sukaupė nemažai sovietologijos knygų. Nustebau, kad jose rašoma ir apie tai, ką pats jau buvau apibendrinęs iš gyvenimo patirties ir atsitiktinių faktų. Maždaug 1960-aisiais perskaičiau romaną „Bronziniai vartai“ – lenkų rašytojas Tadeuszas Breza rašė, kaip įsivaizduoja Vatikaną paprasti žmonės, niekada ten nesilankę. Dingtelėjo mintis, kad panašią knygą reikėtų parašyti ir apie KGB – kas apie šią niūrią įstaigą žinoma eiliniam žmogui, tiesiogiai nesusidūrusiam su sovietų saugumu. Deja, apie idėją surinkti tokius laiko liudijimus turėjau neatsargumo papasakoti vienam iš geriausių savo draugų. Po savaitės kitas geriausias draugas paklausė, kaip sekasi rašyti knygą apie KGB. Iškart lioviausi, nes tai, ką žino trys žmonės, netrukus sužinos visi. Bet vis tiek buvo smalsu, kokia yra KGB struktūra, kokie metodai. Dabar Londone pasitaikė proga pasiskaityti apie slaptąją sovietų policiją.
Bandžiau išsiaiškinti, kaip veikia „ginkluota kompartijos ranka“. Vakaruose, gausėjant perbėgėlių iš SSRS, išleista daug knygų apie KGB ir kitas Varšuvos bloko šalių represines tarnybas. Po Kovo 11-osios tokių vertimų pradėjo rastis ir Lietuvoje. 1991-ųjų vasarą jau Vilniuje gavau knygą „Dezinformacija – karo ginklas“, išleistą Lenkijoje. Apie tai, kad KGB struktūroje yra skyrius „D“, skleidžiantis dezinformaciją, jau žinojau iš Olego bibliotekos. Vienoje instrukcijoje apie dezinformacijos rengimą nurodoma, kad ji sustiprinama, jei pasitelkiami tokie informacijos šaltiniai, kuriais visuomenė pasitiki, o tikroviški faktai gana saikingai atmiešiami norimu melu.
Šiuo požiūriu galima panagrinėti ir mano atvejį. Iš pradžių, 1990-aisiais, buvo platinama „kagėbistų-nepriklausomybininkų“ proklamacija, po metų jau atsirado ir kasetė, kurioje neįvardytas kagėbistas pareiškia, kad aš esu KGB agentas. Iš pradžių tas įrašas įpirštas dešiniosios pakraipos parlamentarei Birutei Nedzinskienei, tačiau tą prasimanymą demaskavo Antanas Terleckas. Tada imta ieškoti informacijos šaltinio, kuriuo pasitikėtų visuomenė. Jis buvo rastas – juk Respublika ir Mažoji Lietuva skelbėsi esantys Sąjūdžio leidiniai.
Kitas instrukcijos nurodymas – tikroviškus faktus atmiešti melu. Pirmasis bandymas su proklamacija ir antrasis, paremtas kagėbisto anonimo žodžiais, įrašytais į kasetę, žlugo. Tada KGB priminė mano kelionę į Londoną, nors jos aplinkybių niekada neslėpiau. Liko tik pridurti pramaną apie mano „agentystę“.
Prasimanymais visuomenė atakuojama nuo seno. Net akmens amžiuje genties vyresnieji skleisdavo gandus, kad kitos gentys tik ir laukia progos ją užpulti. Užtat, sakydavo jie, kuo greičiau patys užpulkime savo kaimynus. Išradus raštą, tapo galima daryti poveikį ne vien žodžiu, ne vien savo genčiai, bet ir plačiau. Dar prisimename, koks didžiulis buvo dezinformacijos, kurią SSRS pasitelkė 1991-aisiais, bandydama paklupdyti Lietuvą, mastas. Dabar tai dažnai vadinama fake news, išradome net lietuvišką terminą „melagienos“. Internetas ir socialiniai tinklai, pavertę pasaulį viena didele gentimi, suteikė neįtikėtiną galią paskaloms. Tiesa, prireikė daugybės laiko, kol supratome, kokią grėsmę kelia „netikros naujienos“.
1994-04-21 užsirašiau: „Vakare skambino Nedzinskienė ir klausė, ar dar turiu lenkišką knygą „Dezinformacija“, kurią buvo mačiusi ant mano stalo. Penkis kartus pabrėžė žodį dezinformacija.“
Vienas pagrindinių KGB ginklų – diskredituoti priešininkus, skleidžiant apie juos melą. Pokariu vienas iš populiariausių metodų buvo paskleisti gandą, kad kuris nors partizanas yra agentas. Tai dažnai baigdavosi jo žūtimi nuo bendražygių rankos. Tokia yra paskalų galia.
3. DESOVIETIZACIJA
Ar reikėjo Desovietizacijos įstatymo?
Sąjūdis dar prieš Kovo 11-ąją svarstė, koks įstatymas neleistų, kad Lietuvą, kai ji taps nepriklausoma, valdytų administratoriai, paskirti Maskvos, užtikrindamas, kad bus atsikratyta komunistinio aparato. Tačiau priimti tokį įstatymą, kai Lietuva tapo nepriklausoma tik de jure, o de facto ją vis dar valdė komunistai, buvo labai pavojinga. Kremlius į tokį žingsnį tikrai būtų atsakęs represijomis. Kilo sunki dilema – juk įstatymas vis tiek reikalingas. Tą suprato ir parlamento vadovybė. Be to, ar įmanoma taikyti kolektyvinę atsakomybę? Kaip elgtis, kad nebūtų pažeistos žmogaus teisės? Juk komunistai jas irgi turi. Parengti šio įstatymo projektą pavesta komisijai, kuri rūpinosi žmogaus teisėmis.
Sužinojome, kad panašus (Liustracijos) įstatymas jau priimtas Čekoslovakijoje. Komunistai ten siautėjo ypač brutaliai, tad parlamentas, išrinktas po 1989-ųjų „aksominės revoliucijos“, be ilgų diskusijų balsavo už visuomenės apsivalymą. Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisija užsakė čekoslovakų įstatymo vertimą. Kol jis buvo verčiamas, įvyko kardinalūs pokyčiai – 1991 m. rugpjūtį Maskvoje žlugus pučui, Lietuva jau ir de facto tapo nepriklausoma, todėl planuoti savo ateitį galėjo, nebijodama nei Kremliaus, nei vietinių komunistų. Taip tada manėme. Parengti Desovietizacijos įstatymo apmatus dabar buvo pavesta Teisinės sistemos komisijai. Tačiau rugsėjį pakeitė spalis, o projekto vis nebuvo, nors visuomenė reikalavo priimti įstatymą, apribojantį kolaborantų teises. Spalio pabaigoje įvyko Nepriklausomybės partijos suvažiavimas, kuris įpareigojo mane, kad tokį projektą pateikčiau Aukščiausiajai Tarybai. Delegatai pritarė, kad buvusiai komunistų nomenklatūrai 5 metus būtų draudžiama užimti vadovų postus (užsirašiau to balsavimo rezultatus: 91 / 74).
Teisinės sistemos komisija delsė rengti įstatymo projektą. Gal neskubėjo todėl, kad jai priklausė daug buvusių komunistų? Be to, jutau, kad virš manęs jau tvenkiasi tamsūs kompromato debesys – jei būsiu išmestas iš parlamento, Desovietizacijos įstatymas gal išvis nebus pateiktas. Dar nežinojau, kokie „kaltinimai“ bus pareikšti, bet įtariau, kad net į juokingiausius iš jų teks reaguoti visu rimtumu.
Spaudė laikas, tad projektą ėmiausi rašyti pats. Čekoslovakų priimtame įstatyme pagrindinis dėmesys skirtas slaptajai policijai. Bet Čekoslovakija de jure visada buvo valstybė, nors ir valdoma Maskvai paklusnių komunistų, be to, ČSSR saugumo sukurptų bylų niekas neišvežė svetur, nebent spėjo kai ką suklastoti. Lietuvoje viskas klostėsi kitaip. Taigi pagrindinis rengiamo įstatymo subjektas – okupacinių struktūrų valdininkai. Juk instrukcijas kagėbistams, ką sekti, kokių priemonių prieš ką imtis, duodavo LKP CK, o ne atvirkščiai. Juo labiau kad valdžios funkcionierių, priešingai negu kagėbistų, sąrašai į Rusiją neišvežti. Lietuvoje liustracija virto desovietizacija. Šį įstatymą reikėjo priimti kuo skubiau, nes valdžią savo rankose tvirtai tebelaikė komunistai. Tą žinojau, nes mūsų komisija kreipėsi į visas ministerijas, norėdama išsiaiškinti, ar po Kovo 11-osios jose įvyko kadrų kaita. Pasirodo, po senovei dirba ankstesni viršininkai, pakeista tik aukščiausioji – ministrų – grandis. Niekas nepajudėjo net po to, kai Maskvoje žlugo pučas. Greičiau atvirkščiai – senoji nomenklatūra jau atvirai rengėsi valdyti nepriklausomą Lietuvą.
Man atrodė, kad visą kaltę dėl komunistų režimo suversti KGB būtų primityvu ir nelogiška. Žinoma, niekas nepaneigs slaptosios policijos nusikaltimų. Bet ji, šiaip ar taip, buvo tik įrankis – baisus, nežmoniškas, tačiau vis tiek instrumentas, kurį valdžia naudojo, kad visuomenė jaustų nuolatinę baimę ir sklandžiai sovietizuotųsi. Ar galima smerkti kartuvių kilpą, nesmerkiant budelio? Reikėjo parengti įstatymą, kuris leistų Lietuvai atsikratyti ne vien kilpų, bet ir budelių. Taigi per porą dienų ir naktų parengiau projektą, pagal kurį desovietizacija reiškė, kad asmenys, kuriuos pasitelkdama Sovietų Sąjunga administravo LSSR, tam tikrą laiką negalėtų vadovauti Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms. Teko pradėti nuo pačios viršūnėlės, nuo LKP CK sekretorių, biuro narių, aparato darbuotojų, kompartijos rajonų ir miestų komitetų sekretorių, komjaunimo ir profsąjungų vadovų... Sovietinis valdymo tinklas buvo apraizgęs visą šalį. Net žvejybos laive kapitonas turėjo pirmąjį pavaduotoją, atsakingą už „politinį įgulos pasirengimą“. Didesnėse įmonėse, įstaigose buvo etatiniai prievaizdai – kompartijos sekretoriai. Žinoma, į Desovietizacijos įstatymo projektą įtraukiau ir KGB, kitų represinių bei žvalgybinių SSRS struktūrų darbuotojus, agentus, veikusius Lietuvoje.
Numatyta, kad tokie asmenys ne mažiau kaip 5 metus negalės užimti vadovaujamųjų pareigų Vyriausybėje, jos aparate, ministerijose, savivaldybėse, Valstybės kontrolės, Aplinkos apsaugos departamentuose, Aukščiausiajame Teisme, Generalinėje prokuratūroje, Valstybiniame arbitraže, Radijuje ir televizijoje, Lietuvos banke, geležinkelio ir kitose valstybinėse transporto bei ryšių įmonėse, valstybinėse mokslo, švietimo ir kultūros įstaigose, diplomatiniame korpuse. Įtraukiau keletą straipsnių, kurių nebuvo čekoslovakų įstatyme. Pavyzdžiui, siūliau sudaryti komisijas, kurios įvertintų padėtį konkrečiose srityse, peratestuotų vadovus, parengtų desovietizacijos programas. Negalima šio įstatymo taikyti mechaniškai – juk į Aukščiausiąją Tarybą žmonės išrinko bent keturis LKP CK sekretorius! Įstatymo nuostatas tektų taikyti net parlamento sekretoriui Liudvikui Sabučiui, nes jis buvo LSSR generalinis prokuroras. Todėl numatyta, kad, taikant šį įstatymą, „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas gali daryti išimtis asmenims, ypač nusipelniusiems atkuriant Lietuvos Respubliką, ir darbu prisidėjusiems prie nepriklausomybės įtvirtinimo.“7
Komisija šį įstatymo projektą svarstė mano „kagėbizacijos“ išvakarėse.
„1991-11-11. Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos posėdis. Svarstomas desovietizacijos įstatymas.
Medvedev. Kokį kiekį žmonių Lietuvoje tai palies? Stalinas išnaikino visus komunistų priešininkus ir jų vaikus. Kokios bus pasekmės?
Morkūnas. Gal šis įstatymas padėtų pakeisti konservatyvius žmones. Bet dalis visuomenės bus sužymėta ir prasidės antra konfrontacija.
Petrovas. Reikia priimti komplekse su visais kitais įstatymais (Dėl genocido Lietuvoje).
Balcevič. Nesu šalininkas tokių dalykų. Rusijoj reiktų pradėti nuo Jelcino. Čia neobolševizmas. Jarmolenko. Visuotinis reiškinys visoj Rytų Europoj. Pritarčiau įstatymui, bet reikia tobulinti. Apvalyti visuomenę nuo nomenklatūrinių liekanų būtina. Konsolidaciją galėjo pradėti LDDP, bet nepradėjo.
Petrovas. Nesutinku, partija negalėjo pati padaryti dekomunizacijos.“
Pirmieji žingsniai
Parlamento Juridinis skyrius, išnagrinėjęs Desovietizacijos įstatymo projektą, siūlomoms nuostatoms neprieštaravo, tad pavyko rasti jam vietos lapkričio 26-osios posėdžio darbotvarkėje. Apsidžiaugiau. Pasirodo, per anksti. Jau rytą, svarstant tos dienos darbus, reikalauta ne tik nušalinti mane nuo įstatymo pristatymo, bet ir atidėti patį svarstymą:
„J. Tamulis. Siūlau priimti protokolinį nutarimą dėl šios dienos darbotvarkės: pavesti Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijai paskirti kitą pranešėją, kuris pristatys Desovietizacijos įstatymą. Prašau balsuoti dabar pat dėl labai paprastos priežasties: komisija turi turėti laiko paskirti tą žmogų, o tas žmogus – pasirengti pristatymui, jeigu toks sprendimas bus priimtas.“8
Balsuojant dėl šio Liberalų frakcijos pasiūlymo, 60 deputatų pritarė, kad būtų pakeistas pranešėjas, bet įstatymą reikalavo svarstyti. Paprašiau, kad projektą pristatytų Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys teisininkas Zenonas Juknevičius iš Teisinės sistemos komisijos, kuri buvo sudariusi darbo grupę šiam įstatymui parengti.
Prasidėjo diskusija, trukusi kelias valandas. Ją transliavo Lietuvos radijo pirmoji programa.9
Nors kairieji (Donatas Morkūnas, Liudvikas Sabutis, Česlovas Juršėnas) įkalbinėjo atidėti Desovietizacijos įstatymą, deputatai Stasys Malkevičius, Saulius Pečeliūnas ir tą dieną pirmininkavęs Eugenijus Gentvilas siūlė pristatyti projektą, tad Juknevičius išėjo į tribūną.
„Z. Juknevičius. Šita problema labai aktuali. Ir ne vien Lietuvoje. Dokumento projekte minimas Čekijos ir Slovakijos jau priimtas Liustracijos įstatymas. Jūs turite Desovietizacijos įstatymo projektą, kuriame tik keturi straipsniai. Jeigu Aukščiausioji Taryba pritartų ir paskirtų datą pirmajam šito klausimo svarstymui, Teisinės sistemos komisija pateiktų iš esmės pataisytą, pakoreguotą projektą. Būtų aišku, kaip ir kokiems subjektams jis galėtų būti taikomas. Kai kas bandė motyvuoti, kad negalima šio įstatymo projekto pateikti, nes Juridinis skyrius priėmė jo atžvilgiu nepalankias išvadas. Bet išvadų autoriai iš esmės neteigia, kad toks įstatymas negalimas. Jie tik rašo, kad „tokių visuomeninių santykių teisinis reguliavimas yra visiškai naujas dalykas ir nėra analogų“. Noriu atkreipti gerbiamųjų deputatų dėmesį, kad daugybę klausimų sprendėme, neturėdami analogų, bet buvome priversti tai daryti. Daugiau jokių pastabų nepateikta, kalbama tik apie juridinės technikos tikslinimą. Tai galima pataisyti labai nesunkiai. Šiaip esminių neaiškumų nėra. Siūlau Aukščiausiajai Tarybai pritarti tokio įstatymo rengimui ir įpareigoti Teisinės sistemos komisiją, kad konkrečią dieną, sakykim, kitą savaitę, pateiktų projektą pirmajam svarstymui.“
Pasipylė klausimai.
„E. Vilkas. Ar tokio stiliaus įstatymas neprieštaraus Žmogaus Teisių Deklaracijai, kurią esame jau pasirašę? Ten yra straipsnis, kad kiekvienas žmogus lygiomis teisėmis turi teisę gauti valstybinį darbą. Jeigu bus išvardyti žmonės, kurie tokios teisės neturi, manyčiau, atsiras akivaizdus prieštaravimas.
Z. Juknevičius. Jūsų minėtoje Deklaracijoje neradau nuostatos, kad kiekvienas turi teisę į vadovaujamąjį darbą. Čia kalbama būtent apie tuos, kurie yra vadovaujantys. Jiems teisės į valstybinę tarnybą niekas neatima. Buvo kaltinimų Čekijos ir Slovakijos parlamentui, priėmusiam tokį įstatymą. Bet, matyt, Lietuvos valstybė – ne antra ir ne trečia, kuri tokį įstatymą priima.
„J. Jurgelis. Gerbiamieji deputatai, projektas šios dienos darbotvarkėje atsirado per nesusipratimą, nes jį rengusi komisija svarstyti nesiūlo, bet projektas vis tiek pateiktas.
Z. Juknevičius. Gerbiamasis Jurgelis turėtų žinoti, kad kiekvienas deputatas turi iniciatyvos teisę. Šiuo atžvilgiu laikytasi Reglamento reikalavimų, gautos Juridinio skyriaus išvados. Teisingai pasielgėme, įtraukdami projekto pristatymą į darbotvarkę.
N. Medvedevas. Priimdami bet kurį įstatymą privalome prognozuoti jo pasekmes. Reikėtų pateikti duomenis, kokį Lietuvos žmonių kiekį šis įstatymas apims.
Z. Juknevičius. Čia nesunkiai galima suskaičiuoti – išvardykim pareigybes.
V. Jarmolenka. Komisijoje kalbėjome, kad desovietizacijos procesas bus panašus į denacifikacijos procesą Vokietijoje. Tai dabar aš norėčiau paklausti, ar koncepcija išlieka tokia pati?
Z. Juknevičius. Šitas procesas, nesvarbu, ar Lietuvoje, ar Čekijoje, ar Slovakijoje, yra vienas ir tas pats, žmoniška kalba tariant, tai apsivalymas.
M. Stakvilevičius. Kai daugelis ėjome į Sąjūdį, atsiklausę Sąjūdžio seimo ir tarybos, ėjome į partinį darbą ir ten įtraukėm ir kitus Sąjūdžio narius, taip pat seimo narius į partinius biurus ir t. t., kad mes galėtume kitoje srityje veikti už Lietuvos nepriklausomybę... O kaip dabar? Kiek šitiems žmonėms bus leidžiama džiūvėsių pasiimti?
Z. Juknevičius. Čia nekalbama apie džiūvėsius, nekalbama apie teisinę atsakomybę, pavyzdžiui, už trėmimus ir pan.
B. Genzelis. Aš labai kruopščiai kelis kartus perskaičiau šitą įstatymą. Ar jums nekyla tokia mintis, kad po šito Desovietizacijos įstatymo priedanga rengiamas Lietuvos fašizacijos įstatymas?
Z. Juknevičius. Ne, man jokiu būdu nekyla.
L. Šepetys. Kadangi čia kalbama apie dideles žmonių grupes ir jų teises, ar nemanote jūs, gerbiamas pranešėjau, kad paraleliai mums reikėtų Aukščiausiojoje Taryboje nutarti, kad būtų įkurtas Konstitucinis teismas, kuris galėtų kai ką gal ir pakeisti?
Z. Juknevičius. Aš manau, jeigu Lietuva turės prezidentą, ji turės ir Konstitucinį teismą.
R. Ozolas. Mano supratimu, įstatymo projektas aiškiai neparengtas, kad būtų galima svarstyti konstruktyviai.
J. Prapiestis. Teisinės sistemos komisija jau yra sudariusi įstatymo rengimo grupę, kurios projektėlį pateiks Prezidiumui. Tegul patvirtina. Po to, kai grupė jau bus paruošusi ir manys, kad šitą įstatymą galima pradėti rimtai svarstyti, Aukščiausioji Taryba įtrauks į darbotvarkę.
Pirmininkas. Įstatymo projektas yra parengtas ir pateiktas. Tai gal komisija šiuo atveju ne rengs, o tobulins įstatymą?
A. Taurantas. Aš manau, kad nėra prieštaros tarp deputato Prapiesčio ir gerbiamojo seniūno pasiūlymų. Tačiau tai neturėtų reikšti, kad atidedama dar mėnesiui.
Pirmininkas. Pavedam tobulinti įstatymo projektą. Valstybės atkūrimo ir konstitucijos, Teisinės sistemos, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijoms reikės parengti ir pristatyti savo išvadas per pirmąjį svarstymą. Sutariam? Nereikia balsuot? Nereikia.“
Tuo, ar bus pagaliau pradėta desovietizacija, domėjosi visa Lietuva. Vyko susirinkimai ir mitingai, daugelis dešiniųjų partijų įtraukė desovietizaciją į savo programas, apie jos būtinumą aštriai diskutavo spauda. Po pertraukos posėdyje buvo perskaityti tokie pareiškimai:
S. Malkevičius, kalbėdamas Jungtinės Sąjūdžio frakcijos vardu, pabrėžė: „Desovietizacijos procesas labai opus, nes apima buvusias vadovaujančias ir joms padėjusias struktūras, kurių daugelis vadovų šiuo metu yra Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Šis faktas [...] sudaro akivaizdžiai nepalankias sąlygas priimti Desovietizacijos įstatymą. Tai patvirtina ir kairiųjų spaudos sukelta psichozė dėl KGB informatorių, visai užmirštant pačius KGB darbuotojus ir tiesioginį KGB šeimininką – komunistų partiją. [...] Jungtinė Sąjūdžio frakcija kreipiasi į visus deputatus ir prašo nesiblaškyti, susikaupus, ramiai apsvarstyti įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato statuso įstatymo pakeitimo“ projektą kartu su Desovietizacijos įstatymo projektu. Tik po šių įstatymų priėmimo bei komisijos KGB veiklai tirti išvadų Aukščiausioji Taryba galės svarstyti personalijas.“
Partizanų, politinių kalinių, tremtinių bei laisvės kovotojų pareiškimą perskaitė A. Svarinskas:
„Visiems aišku, kad KGB buvo komunistų partijos represyvinis organas. Sovietų istorikas Medvedevas „Pravdos“ puslapiuose tvirtina, kad po spalio perversmo komunistų partija KGB rankomis nužudė 45 mln. žmonių. Šiuo metu kairiųjų spauda kelia didelį ažiotažą dėl įtariamo KGB informatoriaus. Neturime KGB agentų sąrašų, vargu ar kada nors visus agentus sužinosime. Problemą reikia spręsti iš esmės, atskleidžiant ne tik KGB, bet ir jo šeimininkės – komunistų partijos – nusikaltimus. Mes manome, kad komunistų partijos nomenklatūra neturi moralinės teisės svarstyti Desovietizacijos ir Deputatų statuso pakeitimo įstatymus. [...] Prašome nedelsiant sudaryti kompetentingą parlamentinę komisiją ištirti kaltinimams, kurie inkriminuojami deputatui V. Čepaičiui.“10
Desovietizacijos įstatymo projekto pirmąjį svarstymą Aukščiausioji Taryba nutarė surengti po savaitės, 1991-ųjų lapkričio pabaigoje.
Ucy „kagėbistą!“ (3)
Atmosfera kaito su kiekviena diena. Tuo įsitikinau, kai parlamentas vėl svarstė nutarimą dėl privilegijų panaikinimo, rengtą daugiau kaip metus. Į tribūną reikėjo eiti man, to nutarimo autoriui.
Viename dokumentiniame filme apie Aukščiausiąją Tarybą mačiau, kaip LKP CK sekretoriai, pasipiktinę, kad į tribūną eina „KGB agentas“, paliko salę. Visas kairysis flangas būriu nėrė pro duris. To filmo LTV seniai neberodo, tad nutariau pasklaidyti oficialias stenogramas, kaip jose aprašomas minėtas epizodas.11
1991-12-19. AT posėdis. „Pirmininkas. Kviečiu į tribūną deputatą V. Čepaitį pristatyti 7 darbotvarkės klausimą dėl išimtinių teisių ir lengvatų panaikinimo.
V. P. Plečkaitis. Jeigu gerbiamasis V. Čepaitis pristatinės įstatymą, Centro frakcija paliks posėdžių salę.
Pirmininkas. Atsižvelgiu į tai, ką pasakė Centro frakcija, bet joks įpareigojimas man nepateiktas, taigi tęsiu svarstymo procedūrą. Prašom, pone Čepaiti.
V. Čepaitis. Gerbiamieji deputatai, šitas klausimas svarstomas jau gana seniai, maždaug pusantrų metų, ir man labai liūdna, kad tokiu būdu yra protestuojama prieš bandymą įvesti tvarką dėl privilegijų ir lengvatų.
Pagrindinis nutarimo principas yra tas, kad jokios išimtinės teisės ir lengvatos Lietuvos Respublikoje nebūtų teikiamos ne įstatymo tvarka. Tai viskas, ką teikiame tam tikroms piliečių arba pareigūnų kategorijoms. Tačiau yra gana daug su tuo susijusių įstatymų, įvairių poįstatyminių aktų, tad jeigu šiandien vienu aktu viską iškart panaikintume, įstatymų leidyboje atsirastų tam tikra skylė, o kai kurios žmonių kategorijos, iš tikrųjų vertos išimtinių teisių ir privilegijų, staiga liktų be įstatyminės šitų teisių apsaugos.
Ar kas nors prieštarauja, kad būtų balsuojama iš karto už visą nutarimą „Dėl išimtinių teisių ir lengvatų“?
Balsų skaičiuotojas. Dabar nėra reikiamo balsų skaičiaus. Salėje tik 62 deputatai.
P. Varanauskas. Atsiprašau, galima labai lengvai susitarti, jeigu pasikeistų pranešėjas, kadangi čia nusistatyta prieš vieną asmenį. Komisijos pirmininko pavaduotojas, kiek žinau, laikosi tokios pačios pozicijos kaip ir dabartinis pranešėjas.
V. Čepaitis. Dėl reikalo svarbos mielai paprašyčiau poną Jurgelį, kad jis tęstų šito klausimo pristatymą.
Pirmininkas. Ar gerbiamasis Jurgelis sutinka toliau teikti nutarimą balsavimui? Taip. Prašom.
V. Čepaitis. Dėkoju ponui Jurgeliui.
Pirmininkas. Jeigu yra galimybė, kviečiu visus deputatus grįžti į salę. Šį projektą balsavimui teikia deputatas J. Jurgelis, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas. Gerbiamieji deputatai, iš balkonų, tribūnų ir iš kitur prašau rinktis į parterį.“
Man nusišalinus, kairieji grįžo, tačiau nutarimas dėl privilegijų viršininkams panaikinimo vis tiek nebuvo priimtas.
Ilgas bevaisis svarstymas
Nors Aukščiausioji Taryba po to, kai lapkritį buvo pristatytas Desovietizacijos įstatymo projektas, nusprendė svarstymą surengti po savaitės, vis nepavykdavo įtraukti jo į darbotvarkę. Buvo ir tokių nusistatymų:
„B. Genzelis. Aš siūlau išbraukti vadinamąjį desovietizacijos įstatymą, kad ateinančiai kadencijai nereiktų priimti „desąjūdizacijos“ įstatymų, kadangi mes gerai žinome, kad dabar Sąjūdis dar nėra apsivalęs nuo KGB agentų, daugelis veikėjų kompromituoja Sąjūdį. Kad mes neduotume preteksto naujai Tarybai ir nekiršintume toliau žmonių, aš siūlau visiškai šitą iš darbotvarkės išbraukti.“12
Desovietizacijos įstatymas vargais negalais pateko į darbotvarkę tik 1992-ųjų sausio pabaigoje. Teisinės sistemos komisija projektą pavadino kitaip: „Dėl kai kurių apribojimų užimti pareigas valstybinėje tarnyboje“, bet pataisė nedaug. Tiesa, išbraukė straipsnį, numatantį žinybose sudaryti desovietizavimo komisijas, pagrindinį dėmesį sutelkė į pareigybes, kurioms būtų taikomi apribojimai. Pranešėjas vėl buvo Juknevičius.13
„B. V. Rupeika. Aš, peržiūrėjęs šį projektą, ne itin įžiūrėjau, kuo jis skiriasi nuo deputato V. Čepaičio parengto projekto, kurį jūs anąkart pristatėte. Tad noriu paklausti, ar ir toliau dirbote kartu su Juozu, ar atskirai priėjote prie šios krypties, bendros visam įstatymo projektui? Tai politinės destabilizacijos kryptis.
M. Stakvilevičius. Aš gerai prisimenu, kai vyko birželio mėnesį konferencija, tai Sąjūdžio žmonės tiesiog suieškojo prie Želvos ežero ŠPI dėstytoją Donatą Morkūną, tarp kitko, tremtinį, įkalbinėdami, kad jis eitų antruoju sekretorium. Tai dabar šis žmogus, atlikęs šitą darbą, taip pat ir tai, kad LKP visiškai atsiskirtų nuo SSKP ir taptų savarankiška partija, ar šitas žmogus jau dabar neturės teisės grįžti iš viso į pedagoginį darbą? Ar čia yra padori moralinė pusė šito viso įstatymo?
„L. Šepetys. Jūs labai teisingai sakote pirmojoje pastraipoje, kad Lietuvos žmogus negali patirti jokių apribojimų, kaip tiktai tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių deramą pripažinimą. Todėl jūs man pasakykit, ar kuo nors kenkia dabar Lietuvos pilietis, kuris jau nėra komunistinės organizacijos narys, nes antrojoje pastraipoje, kurią jūs kukliai praleidžiat, pasakyta, kad komunistinės organizacijos ne tik įkūnijo totalitarinį režimą, bet ir šiuo metu tebekelia pavojų.
Z. Juknevičius. Preambulėj pasakyta, kad Sovietų Sąjungos saugumo struktūros, komunistinės organizacijos ir šiuo metu tebekelia pavojų Lietuvos valstybei. Aš tuo įsitikinęs.“
Kairioji parlamento pusė gąsdino, kad šio įstatymo priėmimas supriešins žmones, tvirtino, kad jis prieštarauja pasaulyje pripažintoms teisės normoms ir bus blogai įvertintas Vakaruose, sukels nusivylimą Lietuvos teisine sistema, skatins įtarumą, sės baimę, atitrauks dėmesį nuo ekonominių ir socialinių problemų. Įrodinėjo, kad jaučiamas paviršutiniškas, supaprastintas požiūris į komunistų partiją ir buvusį režimą, nes buvę nomenklatūrininkai jau persiauklėjo. Esą parlamentas, jei priims šį įstatymą, išars tautoskyros griovį, nes atmetamas lietuviams būdingas krikščioniškas atlaidumas. Aiškino, kad tai būsiąs keršto triumfas ir eilinis Lietuvoje siautėjančios raganų medžioklės etapas. Atseit kolektyvinė atsakomybė gali būti vien moralinė, bet ne teisinė, todėl verčiau reikėtų priimti Santarvės deklaraciją.
Dar vienas parlamento posėdis, kuriame buvo tęsiamas Desovietizacijos įstatymo svarstymas, įvyko vasarį. Diskusijose pasisakė 31 deputatas. Dienoraštyje liko įrašai:
„1992-02-05. AT posėdis. Svarstomas Desovietizacijos įstatymo projektas.
Rupeika. Įstatymas palies milijoną žmonių. Iš kur ta pykčio genezė? Tie, kurie pirmieji kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, dabar gali būti KGB agentų paskelbti nusikaltėliais. Čepaitis bus jų teisėjas. Jurgelis. Reikia žvelgti platesniu aspektu. Įstatymas man nepriimtinas, nes tai sovietinės teisinės sąmonės reliktas. Desovietizacija – tai naujų struktūrų kūrimas pagal seną modelį.
Patackas. Tai kolektyvinė atsakomybė! Lietuviškai savimonei, kuri labiau gerbia asmenį, o ne formą, toks įstatymas nepriimtinas. Šepetys. Įstatymas įsirašo į įtarumo ir baimės koncepciją. Kas tas teisuolis, kuris nustatys parametrus? Varanauskas. Rolando Paulausko santarvės deklaraciją man siūlė Paleckis dar 1989 m. CK rūmuose. Kuzmickas. Siečiau su didesniu tikslu – teisinės valstybės atkūrimu. Turėtume pradėti nuo įstatymo dėl nusikaltimų žmoniškumui. Antraip Vakarai nesupras.
Pangonis. Varanauskas klausė, kas gi primetė Desovietizacijos įstatymą? Čepaitis. O kas jam pasufleravo, nežinau. Razma. Kas valdė valstybę? Kompartija ar KGB? Simutis. Atgimimo banga nešė norinčius ir nenorinčius. Nepavyko kai kuriems jos sutramdyti. Bučiavomės, sąmoningai užmiršę, kad esame skirtingose barikadų pusėse. Kas pašnibždėjo Čepaičiui? Aš pašnibždėjau.
Svarinskas. Spėjau perprasti AT klimatą. Niekas neatgailavo, užtat reikia įstatymo. Vokietija nesiunčia Honekerio į užsienį, o Lietuva siunčia Brazauską.
Landsbergis. Kai pamačiau, kaip vyksta svarstymas, nutariau įsiterpti. Diskutuojama, ar išvis reikia svarstyti. Kad svarstoma, nėra Simučio ar Čepaičio sugalvojimas. Turėjom tą pradėti anksčiau. Bet apsimesdavom, kad tai nėra svarbu ir nustumdavom įstatymą, kuris apibrėžia atsakomybę. Siūlyta, esą dėl Lietuvos gerovės, net su Burokevičium susitarti, rasti bendrus sprendimus, kad nebūtų konfrontacijos.
Pečeliūnas. Svarstymo objektas galėtų būti nebent kartelės aukštis. LDDP konferencijoje vyravo revanšizmas. Nesulaukėm atgailos, ir tai privertė mus kalbėti apie įstatymą.
Andriukaitis. Šio įstatymo kilmė taip pat turi būti diskusijų objektas. Koks bus Lietuvos veidas užsienyje? Reikia peratestuoti, o ne bausti. Įstatymui nepritariu.
Beinortas. Gaila, kad bandoma išplauti ribą. Svarstoma apie KGB sąmoningumo lygį, bet neduodamas nusikaltimų įvertinimas. Ar įstatymo tobulintojai nebus gavę partinio užsakymo jį sušukuoti, funkcionierius atskiriant nuo kagėbistų? Hofertienė perskaito įvertinimą žmogaus teisių požiūriu. Siūlo pradėti santarvės savaitę – per televiziją visą laiką, išskyrus žinias, kompartija turėtų atgailauti. Kreipiasi į LDDP, kad šią savaitę paskelbtų pirmą atgailos pareiškimą.
Andriukaitis. Kai kurių deputatų pasisakymai daro įspūdį, kad buvusiesiems labai norisi likti valdžioje. Žmonės klausia, kiek pareigūnų pasodinta už tai, kad išvogė Lietuvą.
Sabutis. Ar kiekvienas absurdas gali turėti teisinį įvalkalą? Kas iš mūsų bus arbitras? Tas pats asmuo gali būti ir liudytojas, ir kaltinamasis, ir kaltintojas. Įstatymas negali veikti atgal. Jasukaitytė cituoja Greimą. Aiškina, kad šis įstatymas sugalvotas pridengti KGB agentūrai parlamente. Kun. Svarinskui liepia neatstumti Burokevičiaus sielos.
Paliūnas. Mes ne originalūs. KGB rūmuose buvo rastos papkės su užrašu „Beriozovas“, „Brazauskas“. Sakalas. Ar kolektyvinė, ar asmeninė atsakomybė? Reikalaujate įtraukti teisėjus, prokurorus, ideologus, o kodėl? Neteisinga! Siūlau, kad LDDP pati atiduotų savo kagėbistus teismui. Milčius. Dideliam šamui reikia daug dumblo. Brazausko imidžui reikia daug melo.
Šličytė. Įstatymo esmė yra politinė nuostata, kurios tikslas – atsikratyti okupacijos pasekmių. Kodėl LDDP nepasitraukia bent pusmečiui? Nes nori išlaikyti senas struktūras. Liaučius siūlo kreiptis į JT metodinės paramos.
Paleckis. Palaikau kolegos Paulausko mintį, kad reikia abiem pusėms daryti nuolaidas. Pakeisti visą valdžią bandyta 1917 m. Rusijoj ir 1940 m. Lietuvoj.
Antanavičius. Kreipiuosi į katalikus. Tėve mūsų, kuris esi danguje, atleisk mūsų kaltininkams. Savo giminių vardu atleidžiu buvusiems, esamiems ir būsimiems KP nariams. Pirmiausia išspręskim KGB klausimą, o tada galėsim spręsti visus kitus. 1989 m. rugpjūčio gale Sąjūdžio Taryba susirinko Arkikatedros požemiuose. Ozolo ir Laurinkaus kalbos buvo nufilmuotos požemyje. Ir yra „Juozo“ pranešimas: „Očiščeno.“
Tiesą sakant, net pats nepatikėjau šiuo įrašu dienoraštyje. Gal suklydau? Atsiverčiau AT stenogramą. Ne, man nepasivaideno – ilga ir paini Kazimiero Antanavičiaus kalba iš tikrųjų prasideda nuo maldos, o baigiasi kaltinimais man, esą slapta filmavau Sąjūdžio Seimo tarybos posėdį Arkikatedros požemiuose.
Gerai prisimenu tą vasaros dieną. Paprastai Sąjūdžio Seimo tarybos posėdžiai vykdavo vakarais būstinėje priešais Arkikatedrą, tačiau tai, apie ką kalbėdavome, jau iš ryto būdavo žinoma LKP CK. Aš, atsakingas už tų posėdžių organizavimą, nutariau rasti vietą, kurioje tikrai nebus pasiklausymo aparatūros. Arkikatedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas mielai sutiko tokiam reikalui duoti raktą nuo požemių. Seimo tarybos nariams apie neįprastą posėdžio vietą dėl viso pikto pasakiau tik tada, kai visi jau buvo susirinkę, ir nužygiavome į Arkikatedrą. Išskyrus Landsbergį, kuris tuo metu davė interviu kažkokiems TV žurnalistams. Jis nusileido į požemius, į naują posėdžio vietą, kartu su jais. Žurnalistus tuojau pat išprašėme, bet jie spėjo nufilmuoti keletą kadrų, kuriuos vėliau išvydome Nevzorovo filme „Mūsiškiai “ (Naši), apdainuojančiame didvyrišką KGB kovą su visais tais, kurie bandė sugriauti SSRS. Pamatęs filmą su tais kadrais apie „sąmokslininkus“, posėdžiaujančius požemyje, tik nusijuokiau, bet išgirdęs Antanavičiaus žodžius, viską apverčiančius aukštyn kojom, pašiurpau. Todėl užsirašiau: „Bus bandoma sukompromituoti mano veiklą Sąjūdyje, ir gana greitai, atrodo.“
Desovietizacijos įstatymo projektui buvo pritarta. Prieš jį išdrįso balsuoti tik aštuoniolika deputatų, gal todėl, kad viską vėl transliavo pirmoji Lietuvos radijo programa. Tai buvo antrasis svarstymas. Desovietizacijos įstatymą priimti skubesne tvarka niekas nepareikalavo. Taigi trečiasis svarstymas, po kurio paprastai balsuojama, taip ir neįvyko. 1992-ųjų rudenį išrinktame Seime dominavo komunistai. Jie prie šio įstatymo, suprantama, nebegrįžo. Lietuva išvengė desovietizacijos, pasirinkusi kitą kelią, negu, pavyzdžiui, Estija, kuri priėmė panašų įstatymą. Dabar, po tų karštų dienų praslinkus beveik trisdešimčiai metų, kartais pagalvoju, kad jeigu tada būtume atsikratę slogios praeities, reformos būtų judėjusios greičiau. Šalies istorija galėjo pasisukti kitaip.
Tęsinys kitame numeryje
1 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 53. Vilnius. 1995, p. 163.
2 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui M. Lošiui. 1992-03-31. Autoriaus asmeninis archyvas.
3 Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas. 1992. 04. 09. Nr. 9-3-4-216. Autoriaus asmeninis archyvas.
4 Voratinklis. „Kliugeris“ (7.1). Lietuvos aidas. 1992-05-09.
5 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 57. Vilnius. 1995, p. 15.
6 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 46. Vilnius. 1995, p. 263.
7 Lietuvos Respublikos Desovietizacijos įstatymas. Kultūros barai. 2011, nr. 10, p. 65–66.
8 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. 1995, p. 165.
9 Ten pat, p. 219–238.
10 Ten pat, p. 237–238.
11 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 47. Vilnius. 1995, p. 261–264.
12 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 48. Vilnius. 1995, p. 215.
13 Ši diskusija atspindėta: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 45. Vilnius. 1995, p. 223–238.
