Lytinį švietimą atstodavo teminėms klasės valandėlės, kelios valandos per biologijos pamokas, mokyklos bendrosios praktikos slaugytojos (tuomet jas vadindavo medicinos seserimis, sesutėmis, seselėmis) vedama pamoka kartą per metus. Ir, aišku, įvairūs pagyvenusių pedagogių nešvankūs moralai, gėdinimai, bauginimai.
Dar buvo, vyresnėse klasėse per biologijos pamokas mokydavomės iš tokių vadovėlių kaip „Žmogus“ ir „Higiena“. „Žmoguje“ būdavo pateikta žmogaus anatomija ir fiziologija, taip pat aprašyta ir lytinė funkcija. Biologiją dėstė pagyvenusi mokytoja, vieniša moteris. Ji ganėtinai drovėdavosi kalbėti apie visiškai natūralius dalykus, juolab tik iš dalykinės pusės. Dažniausiai liepdavo mums patiems pasiskaityti ir vis kartodavo: „Vaikiukai, aš esu jums ne pavyzdžiukas, jūs kai užaugsite būtinai kurkite šeimas“. Nuo kažkokio paaiškinimo mokytoja diplomatiškai išsisukdavo sakydama, jog ji nieko negali pasakyti, nes ji juk „ne pavyzdžiukas“. Vadovėlyje „Higiena“ buvo šiek tiek kalbama apie lytinę kultūrą, bet tai buvo gal tik vienas puslapis iš viso vadovėlio.
Sykį minėtoji biologijos mokytoja pasakė, kad šią pamoką reikėtų pakalbėti apie lytinius iškrypimus – matyt, tokia tema tais metais programoje buvo. Čia vertėtų prisiminti, kad Sovietų Sąjungoje už homoseksualius santykius buvo taikoma baudžiamoji atsakomybė, beje, tik vyrams. Štai ką reglamentavo LTSR baudžiamojo kodekso 122 straipsnis „Vyro lytinis santykiavimas su vyru“:
Vyro lytinis santykiavimas su vyru – baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. Ta pati veika, padaryta pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus arba pasinaudojant nukentėjusiojo priklausoma padėtimi ar bejėgiškumu, taip pat padaryta nepilnamečio atžvilgiu,– baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų.
Taigi visiškai tikėtina, kad vidurinėje mokykloje buvo būtina supažindinti mokinius su šia „blogybe“. Mokytoja pasakė, kad sekančiai pamokai mes patys pasiruoštume apie tai, pasiskaitytume, parašytume rašinius. Sakė, kad viešai apie tai nekalbės dėl tos priežasties, kad vaikai nesidrovėtų, nors iš tiesų čia ji drovėjosi labiau pati, ne tiek vaikai. Mums ruoštis, aišku, reikėjo iš minėtų vadovėlių „Žmogus“ ir „Higiena“. Dar buvo išleista tokia knyga „Mergaitėms apie mergaites“ (autorė lenkė V. Kobilecka, lietuvių kalba knyga pasirodė 1981 m.), kurioje taip pat buvo gvildenami naujos gyvybės atsiradimo bei higienos klausimai. Šioje knygoje daugiausia buvo skiriama dėmesio higienos menstruacijų metu klausimais, buvo pabrėžiama, kad „reikia praustis, kad nesmirdėtum“. Taip pat buvo rašoma, kad kiekvienas žmogus turi turėti savo atskirą patalynę, kad žmogus, ypač mergaitė, turi būti švarus. Bandyta primityvokai paaiškinti apie merginų santykius su vaikinais, žodžiu, nieko gero.
Tačiau tuomet kaip tik buvo išleista aniems laikams kur kas geresnė knyga – latvių psichoterapeuto ir seksologo Janio Zalyčio knyga „Meilės vardu“ (1985 m.). Šią knygą turėjo beveik visos inteligentų šeimos, nes kiekvienos knygos pasirodymas būdavo įvykis, ne tiek daug jų lietuvių kalba būdavo išleidžiama, taigi beveik kiekvieną naujieną žmonės pirkdavo.
Šioje knygoje buvo aprašomos problemos, kurios gali iškilti šeimos lytiniame gyvenime, daug kalbama apie įvairias psichotraumas, patariama, kaip išsaugoti gerus santykius ir šeimą. Tai ir buvo tikrasis vadovėlis jaunimui, aišku, neoficialus, jo niekas mokyklose nereklamavo. Šioje knygoje viskas buvo išdėstyta labai detaliai – pateikta netgi lytinio akto schema, išaiškinta, kur ir kokios yra erogeninės zonos. Tiems gūdiems laikams tai buvo itin pažangus leidinys. Pats autorius Janis Zalytis lankėsi ne vieną kartą ir Lietuvoje, vadinamuosiuose kultūranamiuose skaitydavo paskaitas lytinio gyvenimo klausimais. Taip pat tėvams aiškindavo, kaip lytiškai ugdyti savo vaikus, nes, kaip jis pats žinojo, mokyklose nėra jokio normalaus lytinio švietimo.
Taigi tikrasis vadovėlis ir buvo „Meilės vardu“. Iš jo apie lytines perversijas (taip anksčiau vadintas ir homoseksualizmas) biologijos pamokai ir pasiruošėme. Bet net ir tokioje pažangioje knygoje homoseksualizmas buvo piešiamas kaip iškrypimas. J. Zalytis mano, kad šis potraukis yra susijęs su protu ir priklauso nuo auklėjimo. Net tada, kai šis potraukis yra įgimtas, kai jį skatina netgi žmogaus išorė (moteris esti panaši į vyrą ir atvirkščiai), lytinis orientavimas gali pagelbėti. Anot J. Zalyčio, motyvacija paprasta – jeigu jau gali dezorientuoti sveiką žmogų, tai galima orientuoti ir tokią įgimtą patologiją.
J. Zalytis mano, kad dažniausiai homoseksualinę pakraipą įgyja berniukai hormonų audrų metu. Tuo metu paauglys nesusigaudo, kas su juo dedasi. Paauglys trokšta dar nepatirtos ir nepažįstamos iškrovos, tačiau nežino, kaip ją pasiekti. Nevaldomas, neorientuotas potraukis būna nepaprastai stiprus, nes lytiniai hormonai – tai organizmui naujos, neįprastos medžiagos. Todėl jų atoslūgio metu apima abstinencijos jausmas. J. Zalytis sako, kad „neorientuoto seksualinio potraukio apimtas berniukas gali labai greitai pakliūti į pederasto letenas, nes kaip tik tokių berniukų homoseksualistai ir ieško“ (Zalytis J. Meilės vardu. Kaunas: Šviesa, 1985. P. 82 – 83).
Taip pat, J. Zalyčio nuomone, homoseksualiniai polinkiai atsiranda tada, kai berniukai auga šeimose be vyrų, o mergaitės – šeimose be moterų. Kita vertus, J. Zalytis, kurio pažiūros šiuo metu yra jau pasenusios, visgi neatmeta homoseksualinių polinkių įgimtumo. Jis mano, jog būsimo homoseksualumą gali lemti nėščios moters (o prieš pradedant vaisių ir tėvo) rūkymas arba alkoholinių gėrimų vartojimas, hormonų gėrimas. Ar J. Zalytis dėl to teisus ar ne – negalima nei paneigti, nei patvirtinti, nes homoseksualumo prigimtis dar nėra visiškai ištyrinėta. Nereikia atmesti ir to fakto, kad J. Zalyčio knyga „Meilės vardu“ pasirodė Latvijoje sovietmečiu, kai reikėjo propagandos. Galbūt šiuo atveju J. Zalytis pasirinko antialkoholinę ir antinikotininę propagandą.
Iš šios knygos mes, mokiniai, ko gero pirmą kartą sužinojome, kas tai yra homoseksualistai. Tais laikais jie būdavo vadinami „pederastais“, tačiau šiuo žodžiu, kiek atsimenu, buvo vadinami ir ekshibicionistai, kurių prie mokyklos kartais pasirodydavo ir vis išlįsdavo iš krūmų nuošalioje mokyklos stadiono vietoje. Šiuo žodžiu buvo vadinamas ir mokyklos teritorijoje gerai žinomas Kukuliukas – vidutinio amžiaus nedidelio ūgio pilkas vyriškis. Pilkas veidas, pilkas lietpaltis. Jis sakydavo: „Mergaitės pupuliukai, ateikite, saldainių duosiu“. Kažkam tas žodis „pupuliukai“ pasigirdo kaip „kukuliukai“, dėl to jam ir buvo duota Kukuliuko pravardė. Kai šiam pilkajam vyriškiui pavykdavo pasikviesti mergaičių, jis iš tiesų iš savo portfelio (sovietmečiu vyrai nešiodavosi tokį sakvojažą) išsitraukdavo saldainių ir tykodavo mergaites apgraibyti, ypač ant krūtinės dygstančius „kukuliukus“, todėl vos tik šis vyriškis pasirodydavo, visos bėgdavo slėptis į mokyklos pastatą, stadione nelikdavo nei vienos. Taigi nors Kukuliukas lįsdavo ne prie berniukų, o prie mergaičių, vis tiek jį vadindavo pederastu. Galbūt šis žodis buvo painiojamas su pedofilo terminu, o gal dėl žinių trūkumo, elementaraus supratimo nebuvimo pederastais buvo vadinami visi, kurių lytinė elgsena neatitiko normos.
Mokykloje kalbėjome su mokytojais apie Kukuliuką. Pagyvenusios mokytojos mums paaiškino tik tiek, kad jis yra ligonis ir prigąsdino berniukus, kad jeigu jie masturbuosis, išdžius stuburo smegenys, džiūtis persimes į galvos smegenis, ir jie taps tokie pat pilki ir iškrypę kaip Kukuliukas. Na, o merginas gąsdindavo dėl kitų dalykų: kadangi nesantuokinis lytinis gyvenimas buvo piešiamas kaip kažkas tokio, kaip kažkoks baisus baubas, todėl buvo kaip apie didžiausią gėdą ir bėdą kalbama apie „mergą su vaiku“, apie benkartus kaip apie antrarūšius žmones.
Apie sovietinės mokyklos ir, beje, visos sovietinės visuomenės požiūrį į nesantuokinį seksą parašysiu kitoje šio ciklo dalyje, nes ši tema reikalauja atskiro išsamaus nagrinėjimo.
