Homoseksualizmas egzistavo per visą žmonijos istoriją. Netradicinės orientacijos žmonės slėpdavo savo santykius, jie egzistavo tik tamsoje, už uždarytų durų. Tam tikrais istorijos periodais homoseksualūs santykiai buvo praktikuojami atvirai, tačiau dažniausiai homoseksualizmas buvo laikomas nenormaliu dalyku ir slepiamas. Homoseksualizmo klausimas visais istoriniais laikotarpiais buvo ginčų šaltinis.
Homoseksualizmo sąvoka apibrėžiama vieningai – tai seksualinis potraukis tos pačios lyties asmenims. Homoseksualumo terminas buvo sukurtas maždaug 1860 metais. Nuo to laiko homoseksualai vis labiau laikyti atskiru žmonių tipu, pasižyminčiu specifišku seksualiniu nenormalumu. Homoseksualumas tapo „medicininio“ diskurso dalimi, todėl jį imta aptarinėti kaip klinikinį, laikant veikiau psichikos sutrikimu ar iškrypimu negu religine „nuodėme“. Manyta, jog homoseksualai drauge su kitais „deviantais“, tokiais kaip pedofilai ir transvestitai, kenčia dėl biologinės patologijos, keliančios grėsmę visuomenės sveikatai.
Kennethas Plummeris savo klasikinėje studijoje išskyrė keturis homoseksualumo tipus, kurie reiškėsi moderniojoje Vakarų kultūroje.
Pirmiausia tai nenuolatinis homoseksualumas, kuris apibrėžiamas kaip trumpalaikis homoseksualių santykių tipas, kuris iš esmės nestruktūrizuoja viso asmens seksualinio gyvenimo. Tipiški pavyzdžiai – mokyklinės berniukų aistros ar grupinės masturbacijos, homoseksualios sueitys ten, kur nėra priešingos lyties, pavyzdžiui, kariuomenėje, kalėjime.
Turbūt visi matėme filmą „Kuprotas kalnas“. Šiame filme rodoma, kaip visiškai netikėtai homoseksualius santykius užmezga du vyrai vien dėl to, kad aplinkui nėra moterų. Čia antrasis homoseksualumo tipas – situacinė homoseksuali veikla, kuri yra susijusi su aplinkybėmis, kai homoseksualios sueitys vyksta reguliariai, tačiau netampa pagrindiniu asmens pasirinkimu. Kalėjimų, kareivinių ar panašioje aplinkoje, kurioje vyrams tenka gyventi be moterų, tokio pobūdžio homoseksualumas yra įprastas dalykas, laikomas heteroseksualios elgsenos pakaitu, o ne labiau pageidautina elgsena.
Trečiasis homoseksualumo tipas – personalizuotas homoseksualumas. Jis būdingas asmenims, kurie linkę būtent į homoseksualius santykius, bet yra atsiskyrę nuo grupių, kurios lengvai juos priimtų. Šiuo atveju homoseksualizmas reiškiasi kaip slapta veikla, dangstoma nuo visuomenės.
Na, ir ketvirtasis tipas – tai homoseksualizmas kaip gyvenimo būdas. Pastarasis tipas yra būdingas individams, kurie „atsiskleidė“, o ryšius su kitais panašių polinkių asmenimis pavertė esmine savo gyvenimo dalimi. Tokie žmonės paprastai priklauso gėjų subkultūroms, kuriose homoseksuali veikla integruota į savitą gyvenseną. Tokios bendruomenės dažnai sudaro galimybę imtis bendrų politinių veiksmų kovojant už homoseksualų teises bei interesus.
Statistika
Tačiau tikėtina ir tai, kad žmonių (ir vyrų, ir moterų), turinčių homoseksualios patirties ar bent jau pajutusių stiprų polinkį į homoseksualumą, yra kur kas daugiau negu tų, kurie atvirai gyvena homoseksualų gyvenimą. Apie tikėtiną homoseksualumo paplitimo mastą Vakarų kultūrose pirmą kartą sužinota paskelbus Kinsey’o tyrimą. Jo duomenimis, ne daugiau kaip pusė amerikiečių vyrų, vertinant pagal jų seksualinę veiklą bei polinkius po lytinės brandos, yra visiški heteroseksualai. Iš Kinsey’o imties 8 procentai informantų turėjo vien homoseksualius santykius trejetą metų ir daugiau. Dar 10 procentų beveik lygiomis praktikavo ir homoseksualius, ir heteroseksualius santykius. Labiausiai apstulbino nustatytas faktas, kad 37 proc. vyrų bent sykį buvo homoseksualiai santykiavę ir patyrę orgazmą. Dar 13 procentų jautė homoseksualius geidulius, bet jais nesivadovavo. Moterų homoseksualumo rodikliai, kuriuos pateikė Kinsey’o tyrimas, buvo mažesni. Tik apie 2 proc. moterų sudarė visiškos homoseksualės, 13 procentų sakė turėjusios patirties. Dar 15 proc. pripažino, kad jautė homoseksualius geidulius, bet juos atmetė.
Bet štai knygoje „Socialinė seksualumo organizacija“ pateikti duomenys verčia suabejoti Kinsey’o studijoje nustatytais seksualumo skaičiais. Čia tyrimas nurodo tik 9 (o ne 37) procentus vyrų, kurie sakėsi homoseksualiai santykiavę ir patyrę orgazmą. Dabar tik 8 proc. vyrų teigė jautę homoseksualius geidulius (palyginus su pirmesniais 13 proc.) ir tik mažiau kaip 3 proc. nurodo, kad santykiavo su kitu vyru per vienerius metus iki šio tyrimo. Kita vertus, pastarojo tyrimo autoriai pripažino, kad dėl gėdos jausmo tiriamieji galėjo slėpti nuo tyrėjų savo homoseksualią elgseną. Taigi ir statistiniai duomenys kol kas dar neatskleidžia tikrosios homoseksualizmo padėties.
Alfredo Kinsey’o tyrimai 1948 metais ir vėlesni tyrimai suformavo šiuo metu gana paplitusią nuomonę, kad tam tikrą biseksualią ar homoseksualią orientaciją turintys asmenys visuomenėje sudaro labai didelę dalį žmonių – A. Kinsio teigimu, 37 proc. vyrų ir 13 proc. moterų dėl homoseksualių santykių yra patyrę orgazmą. Daugelis homoseksualų organizacijų platina spekuliatyvius duomenis, pagal kuriuos homoseksualių polinkių žmonių gali būti netgi daugiau nei pusė. Vėliau – jau XXI a. – Vakarų šalyse atliktų tyrimų duomenimis (skirtingais vertinimais), homoseksualūs vyrai gali sudaryti 1–17 proc., skaičiuojant ir biseksualius – iki 21 proc., homoseksualių ir biseksualių moterų skaičių nustatyti kebliau, manoma, kad jis gali siekti 18 proc.
Visiškai vienareikšmių duomenų nėra, nes daugumoje tyrimų naudojami gana skirtingi homoseksualumo apibrėžimai (pvz., vienais atvejais homoseksualu laikomas žmogus, patyręs orgazmą dėl homoseksualių santykių, kitais atvejais – bet kokių homoseksualių santykių turėjęs žmogus, trečiais – tik žmonės, kurie pripažįsta, kad tos pačios lyties asmenys juos traukia labiau nei priešingos ir pan.), dalis homoseksualų net ir demokratiškose šalyse nedrįsta pripažinti savo orientacijos, taip pat – dalis tyrimų yra daromi tiesiog tendencingai, siekiant įrodyti itin mažą ar itin didelę homoseksualių asmenų dalį visuomenėje.
Vyrų homoseksualumui paprastai skiriama daugiau dėmesio nei lesbizmui – moterų homoseksualiam tarpusavio prieraišumui ir veiklai. Lesbiečių grupės paprastai būna menkiau organizuotos negu vyrų gėjų subkultūros. Be to, daugelis lesbiečių aktyviai dalyvauja ne lesbiečių subkultūros organizacijose, tačiau feministiniame judėjime.
Istorija
Kokia gi yra homoseksualizmo prigimtis? Kaip ji traktuota įvairiais istoriniais laikotarpiais? Iki šiol nėra vieningos nuomonės, ar homoseksualizmas yra įgimtas, ar įgytas. Homoseksualizmas (potraukis ir meilė savo lyties atstovui) tarp žmonių nėra toks jau retas reiškinys, o tarp gyvulių jo nepasitaiko. Zigmundas Froidas homoseksualumą laikė liga: „Niekais virsta visos homoseksualistų pretenzijos į išskirtinumą, kai sužinome, kad kiekvienas neurotikas pasirodo turįs homoseksualinių polinkių ir kad gana daug simptomų išreiškia šią latentinę inversiją“ ar netgi iškrypimu: „Antra vertus, visų iškrypimų bendras bruožas yra tas, kad atsisakoma giminės pratęsimo tikslo. Seksualinę veiklą vadiname perversine kaip tik tada, kai atsižadama giminės pratęsimo ir kaip nepriklausomo tikslo siekiama patirti malonumą. Taigi suprantate, kad seksualinio gyvenimo lūžis ir posūkis yra jo pajungimas giminės pratęsimo tikslams. Viskas, kas vyksta iki šio posūkio, taip pat visa, kas jo išvengė, t.y. tarnauja vien malonumo siekiui, vadinama negarbingu „iškrypimo“ vardu ir niekinama.“
Šiuo metu nėra vieningos nuomonės dėl to, kas lemia konkretaus asmens homoseksualumą – egzistuoja genetinės, hormoninės kilmės, taip pat socialinės teorijos. Visuotinai sutariama tik dėl to, kad konkreti lytinė orientacija nusistovi ankstyvame asmens vystymosi etape ir negali būti valingai keičiama.
Nors, kaip buvo minėta, homoseksualizmo sąvoka paminėta tik XIX amžiuje, tačiau apie tai buvo kalbama jau antikos laikais. Prisiminkime „platoniškąją meilę“ arba poetę iš Lesbo salos Sapfo.
Platonas manė, jog anksčiau žmonės buvo trijų lyčių. Platonas sako, jog reikia atkreipti dėmesį į tai, kad susiskirstymas į tris lytis buvo pirmapradis žmonių giminės bruožas; dabartiniu metu esančios tik dvi lytys. Išnykusių androginų reliktas yra ne koks vidinis žmogaus androginiškumas, bet potraukis kitai lyčiai. Platonas paaiškina, kodėl lytys būtent trys: todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. Apie tą trečiąją lytį Platonas rašo, jog buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Jie netgi bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus: „Dzeusas tuomet nutarė: tuoj aš juos kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės jų skaičius. Vaikščios jie tiesiai dviem kojom.“ Taigi žmonės, anot Platono, yra perskelto androgino pusė, ji privalo rasti savo antrąją pusę, tada bus vėl galingi. O rasti antrąją pusę gali padėti tik meilė. Taip meilė Platono „Puotoje“ yra išaukštinama, jai priskiriama nežemiška galia. Taip pat pasvajojama ir apie naują gyvenimą, apie prisikėlimą. „Puotoje“ rašoma apie tai, jog prisikėlusių žmonių kūnai bus rutulio pavidalo. Rutulio pavidalas rodo pilnatvę, užbaigtumą. Toks, koks buvo anksčiau iki „Nesantaikos užpuolimo“. Tas rutulys neturėjo nei rankų, nei kojų, nei genitalijų. Jį atkuria ar jam prilygsta žmogus, pasiekęs dorybę filosofijos dėka. Sakoma, jog žmogus pirmapradį vientisumą prarado dėl savo arogancijos, tai buvę dievų bausmė. Patį padalijimą atliko Dzeusas ir Apolonas. Žmogui toliau lieka atviros dvi galimybės: dalytis toliau arba susijungti.
Kita vertus, „Puotoje“ minima, jog androginiškumas gali būti ir neigiamas. Smerkiamas „androgino“ vardas buvo skiriamas išlepusiems ir sumoteriškėjusiems vyrams. Ši reikšmė tokia, mano manymu, neigiama, jog prilygsta šiuolaikiniams necenzūriniams epitetams gėjams įvardinti. Taip pat „Puotoje“ sakoma, jog Empedoklis mini dviveidžius monstrus, atsiradus Meilei kovojant su Neapykanta. Tokių motyvų mišinį Aristofano kalboje galima aiškinti kaip empedokliško išminčiaus karikatūrą. Taigi apie „trečiąją lytį“ Platono „Puotoje“ yra kalbama dviprasmiškai. Viena vertus – tai tobulybė, kita vertus – atsiliepiama apie androginus kaip apie „dviveidžius monstrus“.
„Puotoje“ kalbama ir apie sueitį. Aristofano mite išryškėja, kad pirmapradės erotikos negalima tapatinti su jos atžvilgiu antrine genitaline sueitimi. Apsikabinimas siekiant atkurti pirmykštę vienybę gailestingos dievybės pakeičiamas lytiniu aktu, suteikiančiu laikiną nusiraminimą. Tačiau ir po Dzeuso „pertvarkymo“ genitalinis seksualumas nesuteikia galutinio pasitenkinimo, jis pridengia pirminę erotiką – siekį atkurti prarastąją visišką vienybę. Žiūrint aristofano akimis, Alkibiadas apkabindamas Sokratą elgiasi kaip pirmapradės sferinės būtybės dalis, beviltiškai mėginanti suaugti su savo antrąja puse. Reikia pastebėti, kad ir Alkibiadas, ir Sokratas – vyrai. Taigi čia patvirtinamas dar vienas iš Platono atėjęs posakis: „Tikra meilė tik tarp vyrų“.
Tačiau Michelis Foucault, atmetęs galimybę kalbėti apie žmogaus prigimtį, o socialinio gyvenimo formas interpretuodamas kaip galios diskursus, pasiūlė kalbant apie senuosius laikus atsisakyti homoseksualumo sąvokos. Įtakingų Foucault sekėjų pastangomis šiuolaikinėse graikų ir apskritai senovės pasaulio studijose įsigalėjo pažiūra, kad senovės žmonės neklasifikavo seksualinio geismo arba elgsenos rūšių pagal asmenų, dalyvaujančių lytiniame akte, lyties tapatumą ar skirtingumą; greičiau jie lytinius aktus vertindavo pagal laipsnį, kuriuo šie aktai pažeisdavo arba atitikdavo elgesio normas, laikytas deramomis individualiems seksualiniams veikėjams dėl jų lyties, amžiaus ar socialinio statuso. Lytinė prefencija Foucault mokyklos faktiškai pripažįstama socialinės praktikos išvestine, o kai kurių tyrinėtojų – tiesiog neesminiu skonio diktuojamu pasirinkimu. Tas pasirinkimas prilyginamas tokiam paprastam pasirinkimui, kaip „gerti arbatą su pienu ar be jo“.
Platonas aiškiai nusako, kad galima mylėti abi lytis: „... jie (paprasti žmonės) myli moteris ne mažiau už berniukus; be to, myli labiau jų kūną nei sielą, galiausiai pasirenka kuo kvailesnį taikinį, siekdami vien atlikti veiksmą, nė kiek nesirūpindami, gražiai ar ne tai bus padaryta“.
Be to, Platonas skiria dvi Afrodites – liaudiškąją ir Dangiškąją. Liaudiškoji Afroditė, tarnaujanti paprastiems žmonėms, pasak Platono, turinti ir moteriškąjį, ir vyriškąjį pradą. Tuo tarpu Dangiškoji Afroditė moteriško prado neturinti, vien vyrišką (tad jos Erotas – meilė berniukams), be to, ji vyresnė ir su įžūlumu neturi nieko bendra. Todėl šio Eroto įkvėptieji linksta prie vyriškosios lyties, – ji vertina galingesnę ir protingesnę prigimtį. Ir tarp tų pačių berniukų mylėtojų galima atpažinti grynai šio eroto genamus žmones: jie myli tik protą įgyti pradedančius berniukus, o tai bemaž sutampa su pirmąja barzda. Mat nuo tokio amžiaus berniukus mylėti pradedantys žmonės neketina pasinaudoję vaiko žioplumu sprukti pas kitą.
Taigi, kaip matome, Afroditę, kurios pradas tik vyriškas, kuri neturi moteriškojo prado, Platonas vertina kur kas palankiau, vadina ją „Dangiškąja“. Taigi ir meilę berniukams (arba paiderastiją) Platonas vertina palankiau nei meilę tarp vyro ir moters.
Kita vertus, jis sako, kad negalima pasinaudoti berniuku ir jį mesti, ir kad tokius žmones „reikėtų sudrausmint“.
Platonas rašo, jog Spartoje galiojančios taisyklės leidžia pergalės siekiančiam įsimylėjėliui pelnyti pagyrimų krečiant pačias keisčiausias išdaigas, – bet kurio kito tikslo siekdamas ar bet kurį kitą norą tenkindamas šitaip elgtis išdrįsęs žmogus sulauktų baisiausių priekaištų. Bet įsimylėjėliui paprotys suteikia malonę – atleidžia nuo peikimo ir leidžia visa tai daryti, lyg dirbtų nuostabaus grožio darbą. Šioje valstybėje mylėti ir prielankumu atsakyti įsimylėjusiajam laikoma gražiausiu dalyku. Taigi Platonas kalba apie tai, kad meilėje galima viskas. Pritaikysiu posakį: „Kare ir meilėje galima viskas“.
Vis dėlto Aristofano kalba liudija, kad graikai aiškiai skyrė stabilią seksualinę orientaciją nuo fakultatyviosios paiderastijos ir žinojo esant ne tik galimumą rinktis fiziologinio pasitenkinimo būdą, bet ir įgimtą potraukį kitai arba tai pačiai lyčiai. Kritiškas iš esmės ideologinio pobūdžio Foucault teiginių persvarstymas veda prie išvados, kad graikų homoseksualumas atrodo labai artimas mūsų kategorijai fundamentaliais būdais.
Požiūris į homoseksualumą keitėsi civilizacijos vystymosi etapuose ir šiuo metu yra nevienodas skirtingose visuomenėse, kai kuriose šalyse homoseksualumas baudžiamas įstatymu (pavyzdžiui, kai kuriose Rytų šalyse), tuo tarpu kitur, pavyzdžiui, Vakarų civilizacijose, visiškai toleruojamas. Negana to, kai kuriose visuomenėse, pavyzdžiui, senovės Graikijoje, homoseksualumas netgi buvo propaguojamas kaip teigiamas, skatintinas reiškinys. Tuo tarpu musulmoniškose šalyse net ir dabar už homoseksualius santykius žmonės gali susilaukti mirties bausmės.
Neretai požiūrį į homoseksualumą veikė religinės doktrinos. Visos judaistinės kilmės religijos (islamas, pats judaizmas ir krikščionybė) iš esmės smerkė homoseksualumą kaip nuodėmę. Tam tikrais istorijos etapais homoseksualumas tapdavo neapykantos objektu visuomenėse, sprendžiančiose politines arba socialines problemas. Tokiu pavyzdžiu gali būti nacių vykdytas masinis homoseksualių asmenų naikinimas arba baudžiamasis persekiojimas sovietinėse totalitarinėse visuomenėse.
Iki pat XVIII amžiaus beveik nebuvo homoseksualiojo asmens sampratos. Sodomiją smerkė bažnyčios autoritetai ir įstatymai; Anglijoje ir keliose kitose Europos šalyse už ją bausta myriop. Bet sodomija nebuvo apibrėžiama grynai kaip homoseksualinis nusižengimas. Ją taikė vyrų bei moterų, ir vyrų bei gyvūnų, ir vyrų tarpusavio santykiams. Tačiau kai 1860 metais buvo apibrėžtas homoseksualumo terminas, homoseksualus imta smerkti vis labiau.
Mirties bausmė už „nenatūralias sueitis“ JAV buvo uždrausta paskelbus nepriklausomybę, o Europos šalys tą patį padarė XVIII amžiaus pabaigoje ir XIX amžiaus pradžioje. Kita vertus, dar prieš kelis dešimtmečius iš esmės visose Vakarų Europos šalyse homoseksualumas buvo laikomas nusikalstama veikla. Ypač požiūrį į homoseksualus pablogino AIDS epidemija, kilusi XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje. Viena vertus, ji naikino gėjų populiaciją, nes daug asmenų buvo infekuoti ir mirė, kita vertus, ji sustiprino gėjų bendruomenę ir pavertė homoseksualumą atvirai svarstomu viešu dalyku.
Šiandien homoseksualumas jau nebelaikomas liga ir nebėra išskirtinai siejamas su kokia nors psichikos sutrikimo forma. Homoseksualistams nebetaikomi jokie apribojimai profesinio užimtumo srityje. Homoseksualus gina lygios žmogaus teisės. Tačiau dar yra homofobiškų lietuvių. Homofobija reiškia homoseksualių individų baimę ir jiems jaučiamą panieką. Sąvoka heteroseksizmas – artima rasizmui ir seksizmui – apibūdina procesą, kai neheteroseksualūs žmonės rūšiuojami pagal seksualinę orientaciją ir dėl jos diskriminuojami. Lietuvių homofobiškumą, mano nuomone, labiausiai išduoda neigiami, dažnai anoniminiai, komentarai internete
