Štai Lietuvoje XVI a. pasižymi tolerancija, XVII–XVIII a. tarsi pikta jėga nužengia į visuomenę: aktyvėja skundikai, teisinė sistemos mechanizmas išjudinamas su nepatinkamais asmenimis susidoroti. Kerėtojui buvo priskiriamas žmonių vidinis blogis ir žmogus taip palengvindavo sąžinės priekaištus. Inkvizicijos laužų metas – epocha, kai raganų teisinis persekiojimas buvo itin aktyvus visoje Europoje. Rietave, Oginskių dvaro archyvų dokumentuose, užfiksuota dramatiška raganų pasmerkimo sudeginti istorija.
Su vyresnėmis moteriškėmis buvo teisiama paauglė dvylikametė mergaitė. Kitose vietovėse ant laužo tokio amžiaus raganaitės nebuvo siunčiamos, jas viešai nuplakdavo ar palaikydavo prie gėdos stulpo. Deja, Rietavo žemė kieta molinga, kalkėtas kietas vanduo ugdė žmones, kurių širdys nesudrebėjo, matant išsigandusias, nevilties pilnas vaiko akis. Kitas atvejis, kai moterys rietaviškės kartu gėrė, vienai pasidarė bloga. Moterys paprašė burtų žinovės pagalbos. Toji bandė padėti, bet nesėkmingai. Raganautoja buvo paskųsta. Prie Mažeikių archeologai atkasė raganos kapą. Ji palaidota kniūbsčia, veidu į žemę. Praėjo apie 240 metų nuo beprasmiškų, žiaurių susidorojimų su kiek kitokiais žmonėmis, turėjo įtakos savanaudiški interesai.
Šatrijos piliakalnio legendos
Pasakojama, kad nuo seno ant kalvų rinkdavosi visos Žemaitijos raganos. Savo legendą turi ir Šatrijos piliakalnis. Jis yra Telšių rajone, Luokės seniūnijoje, prie Pašatrijos kaimo. Piliakalnis supiltas vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų (228,7 m). Nuo kalvos matyti ir kiti didesni kalnai – Medvėgalis, Girgždūtė, Moteraitis, Sprūdė, matosi Telšių katedros bokštai. Ant kalno pastatytas didelis medinis kryžius. Žmonės kalba, kad kažkada raganos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Kita legenda pasakoja, kad kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo.
Kur buvusios, kur nebuvusios čia pat atlėkė pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Pelės kaipmat išsilakstė, ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas. Taip pat pasakojama, kad seniai, labai seniai po mūsų kraštą vaikščiojo milžinai. Jie buvo labai dideli ir stiprūs. Kartą numirė vieno milžino motina. Sūnus labai gailėjosi jos ir graudžiai verkė. Nuo tų ašarų atsirado ežeras pagal Guivėnų mišką. Dabar tas ežeras Alkaežeriu vadinamas.
Tada milžinas nusimovė nuo rankos pirštinę, prisėmė į ją žemių ir, nunešęs ten, kur gulėjo jo motina, supylė didelį kapą. Tada ir atsirado Šatrijos kalnas. Papasakojo Albinas Stibikas iš Luokės, gimęs 1914 metais. Kasmet, trečiąjį liepos šeštadienį, senojo žemaičių tikėjimo tęsėjai susirenka ant Šatrijos švęsti Gabijos šventės.
Plateliuose – Raganos uosis
Platelių dvaro parko pasididžiavimas ir puošmena – Raganos uosis – storiausias Lietuvos uosis. Jo kamieno apimtis 1,3 aukštyje – 7,3 m, 2016 m. matavimo duomenimis kamieno apimtis – 7,41 m, aukštis – 32 m, amžius – daugiau kaip 200 metų. Gamtos paminklu Raganos uosis paskelbtas 1960 m. Apie šį unikalų medį yra keletas padavimų.
Anot vieno jų, senovėje raganos ir velniai klaidindavę žmones, norėdami iš jų atimti gėrybes. Buvęs vienas atsitikimas, kai kaimo moterėlę, beeinančią vėlų vakarą namo, raganos paklaidinusios. Moterėlė puldinėjusi po dvaro parką įsivaizduodama, kad čia esanti jai nepažįstama giria. Klaidžiojusi ji, kol pavargusi. Tada prisėdusi prie uosio pailsėti ir užsnūdusi. Tuo metu ragana griebusi iš jos duonos kepalą ir jau buvo jį bekandanti, kai užgiedojo gaidžiai… Užpykusi ragana trenkusi į medį duonos kepalą, kuris gumbu pavirtęs…
O medis žmonių pradėtas Raganos uosiu vadinti. Vieni pasakoja, kad velnias suglaudęs keturis uosius ir jie suaugę į vieną kamieną. Kiti tvirtina, kad moteris skarele aprišusi tris užburtus medžius, ant kurių nenutūpdavę paukščiai. Tie medžiai suaugo, išliko ir skarelės mazgo žymė. Kiti dar tvirtina, esą raganos šį uosį vis dar lankančios ir čia gūdžią naktį susirenkančios pasitarti. Po pasitarimo išskrendančios į Šatrijos kalną.
Apdovanoti galiomis
Kiekvienoje visuomenėje yra žmonių, kurie yra apdovanoti didesnėmis galiomis pažinti žmogų, pasaulį, vaistinguosius ir nuodinguosius augalus, per amžius sukauptą žmonijos patirtį. Ar bendruomenė būna dėkinga už pagalbą? Tiesą sakant, ne visada. Žmogaus sieloje slypi baimė viskam, kas nėra akivaizdu, atpažįstama fiziniais pojūčiais. Kiekvieno iš mūsų dvasia visada verda kaip emocijų katilas: čia pavydas, baimė susidurti su paslaptingų galių turinčia asmenybe, kuri gali būti galingesnė, stipresnė, pajungti savo valiai, pakenkti. Jei kažkas gali gydyti – įmanoma, kad turi ir galių susargdinti, pražudyti, paversti negyvosios gamtos daiktu.
Savo pavydą, neapykantą, agresiją žmonės dažnai personifikuoja. Štai ir turime kosmoso valdomą, galinčią nulėkti mėnulio perpjauti, magiškais veiksmais atimti karvių pieną, nužiūrėti mylimuosius ar vaikus, vogti ir valgyti vaikus. Tai ir krikščioniškosios ar kažkurios naujesnės pasaulėžiūros neapykanta senajai chtoninei metakultūrai. Neapykantos, pavydo, to, ką ryškiomis spalvomis tapo baimės akys – suasmeninimo vardas – ragana, kurią, anot pretenduojančio į teisuolius, reikia nutempti ant laužo, kol dar neįžvelgtos sielos tamsumos.
Nors žiaurių bausmių nebeturime, deja, bet iki šiol apdovanojame savo artimuosius spalvingu, įvairiu stresu, kuris virsta diabetu, hipertonija, insultu, depresija. To nesugebėdavo tos, kurias kartais visuomenė siųsdavo netgi ant laužo. Matyt nuskriaustų raganaičių apmaudas ir nuoskaudos buvo tokios stiprios, kad įsibrovė į sielas, ir blykčioja skaudžiais impulsais lyg žaltvykslėmis po bendruomenes. Raganos, raganiai, kerėtojai buvo garbinami ir teisiami, baudžiami skaudžia mirties bausme, teismo procesų metu būtina buvo kankinti. Jiems neatleidžiama net po mirties.
Medinė pasaka
Medinių figūrų pasaką seka ir senoji Juodkrantės kopa, kuri dar vadinama Raganų kalnu. Kopos takai apaugę šimtametėmis pušimis, o tautodailininkų vaizduotės vaisiai stūkso 42 metrų aukštyje. Raganų kalnas – mėgstama lietuvninkų Rasų ar Joninių šventės vieta XIX–XX amžiuje. Trumpiausia naktis būdavo nuo seno pasitinkama su laužais, iki pat saulei patekant ieškoma paparčio žiedo. Raganų kalną mėgo ne tik žmonės – sakoma, kad nuo neatmenamų laikų puotas čia keldavę velniai ir raganos. Net pati raganų deivė Ragė apsilankydavusi čia į metinių trumpųjų naktų sąskrydžius.
Tada jau saugokis, žmogau, raganų burtų: žmonės kalba, kas jos netik išgąsdinti ir paklaidinti, bet ir sausrą, liūtį ar krušą atsiųsti, saulę užtemdyti, žmogų akmeniu paversti galinčios... Ši vieta ypatinga – tai mistinio ir realaus pasaulio paribys, čia atgyja vaizduotė, atbunda kūrybinės galios. Nuo 1979 m. iš visos Lietuvos atvykdavę liaudies meistrai išdrožė plačiose apylinkėse šimtmečius gyvavusių legendų ir pasakų veikėjus ir „apgyvendino“ juos pasagos formos take. Dėka tokių nepaprastų „gyventojų“ Raganų kalnas atgijo. Čia gyvena gerieji įžymūs pasakų veikėjai – kaip milžinė Neringa, dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir jų sesutė Elenutė, žvejys Kastytis, ištikimai savo vyro laukianti pati.
Pačioje kalno viršūnėje – pasakos apie Neringą ir Naglį veikėjai. Einant toliau, nuo „Varlių lietaus“ takelis susiaurėja ir aptemsta – prasideda „velniava“: slibinai, pro pragaro vartus iš bedugnės išniręs žengia Liuciferis, raganos su velniais. Apačioje status skardis, žemyn baisu ir pažvelgti... Nusileidus nuo tako giedančio gaidžio skulptūra rodo, jog čia šmėklos išsilaksto ir visos velnystės baigiasi. Takas išplatėja ir prašviesėja.
Alko kalno tragedija
Aštuonis kilometrus nutolęs nuo Rietavo, miškingoje vietoje yra Alkos kaimas. Pietinėje kaimelio dalyje prie kelio Rietavas – Medingėnai stūkso Alko kalnas. Pats pavadinimas rodo, jog kalva galėjusi būti gamtatikių dievų garbinimo vieta. Nuo kalno viršūnės atsiveria nuostabus vaizdas: miškai, Alkupio ir Šventupio upių juostos, Rietavo, Medingėnų, Tverų, Plungės bažnyčių bokštai. Alko kalnas matė kelių epochų istorinius įvykius: nuo kalno viršūnės puikiai matėsi artėjančios kryžiuočių rikiuotės todėl čia būta ne tik šventovė, bet ir gynybos nuo priešų vieta. Kalno žemelėje ilsisi žuvę karžygiai, vėliau čia atsirado maro kapinaitės. XX amžiuje čia būta kapinių.
Atsisveikindavo artimieji su gyvenimo kelią nuėjusiu žmogum, palinkėdavo amžino atilsio, bet linkėjimai neišsipildė. Šventoje vietoje atsirado žvyro karjeras. Ant kalno technikos nepaliestose vietose pastebėtos retos pilkai žydinčios gėlytės. Alko gyventojas P. Vyšniauskas visą savo gyvenimą prižiūrėjo Alko kapinaites, savo tėvų pastatytą koplytėlę. Prieš mirtį jis pasiprašė, kad jį leistų palaidoti ten, kur jis praleisdavo daug laiko tvarkydamas, meldėsi ir svajojo. Jo noras buvo įvykdytas. Kunigaikščių Oginskių dvarų archyve minima, jog, ant Alko kalno įvyko žiauri drama. 1740 m. rugpjūčio 13 d. 6 valandą ryto Rietavo apylinkėse gyvenusios moterys apkaltintos raganavimu sudegintos ant laužo. Dokumentai mini Pelkienę, Dambrauskienę ir dar tris dvylikos, trylikos metų mergaites (Želvytė, D. Kelio pradžia. Žemaičių žemė, 1997, 4;5). Šiuolaikinėje visuomenėje mažiau fanatizmo, panikos proveržių. Tačiau žmonių, linkusių keliauti į raganų medžioklę, rastume.
Tai nesveikas reiškinys, stresą dėl staigių pokyčių patyrusios visuomenės negalia ir psichologinių asmenybių deformacijų raiška. Todėl kiekvienas žmogus turėtų jausti atsakomybę. Savitvarda, susivaldymas pavojingo masinio impulso metu rodo, kiek atspari siela blogiui. Cheminiai vaistai nesugrąžins sveikatos, prarastos ambicijų karuose. Kelias į sveiką bendruomenę, grįstas išmintimi.
