Tikėjimas Dievu ir bažnyčios lankymas nebuvo uždraustas, tačiau labai smerkiamas. Visgi tiek mokytojai, tiek mokiniai sugebėdavo ir lankyti bažnyčią, ir švęsti religines šventes, ir dalyvauti įvairiuose bažnytiniuose ritualuose. Buvo vieša paslaptis, kad mokytojai lanko tas bažnyčias, kurios yra toliau nuo namų, nuo mokymo įstaigos, kurioje dirba. Aišku, tuo metu, kai siautėjo saugumiečiai, toks būdas likti nepastebėtam, neužfiksuotam buvo lygus nuliui Tačiau, jei mokiniams – eilinių tėvų vaikams ar eiliniams mokytojams dėl to niekas negrėsdavo, viršininkus dėl bažnyčios lankymo gerokai papurtydavo.

Štai viena itin darbšti mokytoja, partinė, be abejo, sparčiai kilo karjeros laiptais. Dar būdama jauna tapo mokyklos direktoriaus pavaduotoja, vėliau buvo paaukštinta pareigose, tapo viso švietimo skyriaus viršininke. Iš savo viengungiško mažo butelio persikėlė gyventi į valdžios suteiktą erdvų, ką tik pastatytą penkių kambarių butą, skirtą nomenklatūrininkams. Tie žmonės, kuriems valdžia ką nors suteikdavo daugiau nei eiliniams, būdavo tarsi po padidinamuoju stiklu – jie privalėjo už pasitikėjimą reikėjo rodyti itin didelį lojalumą esamai santvarkai, sovietų valdžiai, kitus mokyti ir šviesti „komunizmo dvasia“. Taip minėta švietimo skyriaus vedėja ir darė. Tačiau atsitiko taip, kad mirė jos mama. Laidoti be bažnyčios vedėja savo motinos, kuri visą gyvenimą buvo giliai tikinti, nedrįso, pagarba velionio norams buvo aukščiau partinių reikalų. Taigi tąkart ji sumanė pamaištauti ir pasielgti taip, kaip liepė širdis. Valdžia tokį jos maištą pavadino „antitarybine veikla“, vyko svarstymai, kalimai prie gėdos stulpo, buvo jai sakoma, kad nebegali būti pavyzdžiu nei mokytojams nei mokiniams. Dėl parodytos didžiulės atgailos, buvo suteikta „malonė“: nors ir skrido su trenksmu iš švietimo skyriaus vedėjos pareigų, nors ir neteko visų privilegijų, tačiau buvo po ilgų svarstymų leista jai toliau dirbti eiline mokytoja, nebuvo atimta teisė dirbti pedagoginį darbą. Ir tik todėl, kad ją vietinė valdžia labai užstojo, kad nebuvo kam dėstyti jos dalyko.

Savotiškas maištas, protesto forma buvo įvairių švenčių – tiek uždraustų, tiek tik šiaip netoleruotinų – šventimas. Pirmiausia, tai Kalėdos ir Velykos. Šioms šventėms būdavo ruošiamasi kiekvienoje šeimoje. Kai kuriose šeimose būdavo minima ir vasario 16-oji, bet ši šventė buvo griežtai uždrausta, tad tekdavo slapstytis. Viena mokinė buvo gimusi būtent vasario 16 d., tad tada vis sulaukdavo „svečių“, kurie klausdavo kas yra švenčiama. Atsakius, kad gimtadienį, privalėdavo tos mergaitės tėvai parodyti jos gimimo liudijimą. Ir taip „svečiai“ apsilankydavo kiekvienais metais. Kaip ateidavo, taip ir išeidavo, o vėliau, labiau įvakarojus, ateidavo savo vaikų iš gimtadienio parsivesti tėvai, bet neskubėdavo išeiti, susėsdavo prie stalo, valgydavo tortą, gerdavo „Sovietskoje šampanskoje igristoje“, atsirasdavo ir konjako butelis. Vaikai, pavalgę torto nueidavo į kitą kambarį, o pasilikę prie stalo tėvai tyliai šnabždėdami kėlė tostus už Vasario 16-ąją, už Lietuvą, svajodavo, kaip galbūt, Lietuva ir vėl bus laisva. Dar vėliau mamos su vaikais, kurie buvo atėję į klasės draugės gimtadienį, eidavo namo, o likę vyrai persikeldavo į virtuvę ir beveik iki paryčių sėdėdavo, kalbėdavo ir vis minėdavo Antaną Smetoną, laisvą Lietuvą.

Sovietmetis, mokykla

Kalbant apie kitas šventes, šeimose būdavo švenčiamos visos religinės šventės 9aišku, būdavo išimčių, buvo ir labai stipriai užkalkėjusių komunistų ir „tarybinių žmonių“). Mokiniai į mokyklą atsinešdavo tiek kūčiukų, tiek margučių, vieni kitus sveikindavo ne tik su Naujaisiais metais, bet ir su Šv. Kalėdom. Netgi tokius sveikinimus Kalėdų proga mesdavome į naujametinį mokyklos „Zuikio paštą“. Jeigu kas nors iš mokyklos vadovybės pagaudavo, pamatydavo, būdavo svarstymas. Tačiau tokie atvirukai būdavo dedami į voką, ir niekas nematydavo. Todėl būdavo labai vaikiškai linksma. Čia lygiai kaip man buvo linksma vaikišką maištą skėlus: reikėjo mintinai sakyti Maironio eilėraštį apie Tėvynę. Jis vadovėlyje buvo patrumpintas, pakeistas, jame neliko posmo apie bažnyčių grožybę. Aš turėjau kažkokią seną knygą, tyčia pasakiau visą neišdarkytą eilėraštį. Taip pat labai smagu būdavo, kai užduodavo per rusų išmokti kokį nors eilėraštį pasirinktinai. Tada gerai peržiūri tėvų biblioteką, ir susirandi kokį nors užsienio autorių, išverstą į rusų kalbą (berods, tai buvo Šileris). Tada pedagogai, tie, kurie buvo didieji sovietikai, pasiusdavo, rėkdavo: „Tai negi nieko iš rusų autorių negalėjai išmokti? Ir iš kur čia tu atkapstei tokį niekalą? Sėsk, du“. Tada imi ginčytis, kad šis eilėraštis irgi yra geras, jame nėra nieko bloga. O pedagogė ir nesugeba paaiškinti, kuo gi šis eilėraštis blogas, ir kodėl negalima užsienio autorių deklamuoti. Niekaip nesugeba suvokti, kad egzistuoja ne vien tik sovietinė realybė, bet ir kita, kuri netgi nėra draudžiama.

Taip ir mokytojai, kurie buvo tikri, rasdavo būdų per pamokas pasakyti kur kas daugiau nei yra vadovėliuose, subtiliai paaiškinti kai kuriuos politinius dalykus. Kartais netgi tiesiai šviesiai pasakydavo: negaliu sakyti kitaip, nes į Sibirą išveš pas baltąsias meškas. Ir mes, mokiniai, kuo puikiausiai suprasdavome, ką mokytojas norėjo pasakyti. Taip pat mokytojai maištaudavo labai daug dėstydami Lietuvos istorijos. Šalia visuotinės istorijos – Senovės, Viduramžių, Naujųjų ir Naujausiųjų laikų – visada pasakojo, kas tuo metu vyko ir Lietuvoje, nors programa to nereikalaudavo ir atsakinėti pažymiui iš Lietuvos istorijos nereikėdavo. Dabar aš jau suprantu, kad mokytojai tokioms pamokoms pasiruošdavo iš A. Šapokos istorijos vadovėlio, kuris, beje, taip pat buvo uždraustas. Taip pat tikėtina, kad tie tikrieji, mokytojai įvairių žinių, kurias subtiliai perduodavo mokiniams žinių semdavosi ir iš „Amerikos balso“, kurį kartais pavykdavo trumposiomis radijo bangomis pagauti.

Sykį, antrą nepaklūsti, ir, žiūrėk, yra tikimybė kad bent kuriam laikui tave paliks ramybėje. Rimtų priemonių imtis dėl kuodo ar auskarų neišeina, o visokių barimų, graudenimų, aiškinimų tiesiog neklausai. Pernelyg eskaluoti bijo, nes ir kiti, pamatę, kad niekaip nepavyksta nubausti, irgi gali taip pat imti elgtis.
E. Rouge

Apskritai, domėjimasis vakarų šalimis ir Amerika, papildomas ir savarankiškas mokymasis užsienio kalbų, klausymasis vakarietiškos muzikos būdavo tam tikra maišto forma. Kalbų mokydavomės galvodami apie tai, kad vis tiek važinėsime po pasaulį, nebūsime amžinai po geležine uždanga. Šokiai su vakarietiška muzika, puošimasis, šukuosenos, papuošalai, vaikinams – ilgi plaukai, nutrinti džinsai buvo kuo tikriausias maištas. Kas turėdavo atsiųstų „iš už balos“ ar pirktų iš „spekuliantų“ firminių drabužių, avalynės, labai didžiuodavosi. Ne todėl, kad prieš kitus didžiuotųsi ir ne todėl, kad būtų buvę dideli puošeivos „skudurinės onutės“. Todėl, kad tokių drabužių vilkėjimas ir tokios avalynės avėjimas jau buvo savaime maišto forma, nereikėdavo nieko galvoti, ieškoti kokių nors saviraiškos būdų stengiantis išsiskirti iš tos pilkos masės.

Apskritai, ateiti į mokyklą apsirengus ne uniforma, vaikinams su ilgais plaukais, o merginoms susivėlus tais laikais labai madingą kuodą – lizdą ant galvos, pasidažius, pasipuošus kokiu nors papuošalu, buvo didelis maištas. Juk žinojai, kad lieps kuodą išsiardyti, nagų laką ir grimą nusivalyti, o vaikinams plaukus gali kirpti prievarta, vis tiek taip eidavome, nesileisdavome tų kuodų ardyti ar plaukų kirpti. Sykį, antrą nepaklūsti, ir, žiūrėk, yra tikimybė kad bent kuriam laikui tave paliks ramybėje. Rimtų priemonių imtis dėl kuodo ar auskarų neišeina, o visokių barimų, graudenimų, aiškinimų tiesiog neklausai. Pernelyg eskaluoti bijo, nes ir kiti, pamatę, kad niekaip nepavyksta nubausti, irgi gali taip pat imti elgtis.

Sovietmetis, mokykla

Prisimenu ir gegužės mėnesiais vykusius paradus, kuriuose privalėdavo dalyvauti ir mokiniai. Vienas paradas vykdavo gegužės 1 d. darbo liaudies šventės proga, o kitas – gegužės 9-ąją, per kurią eisena nusitęsdavo net iki karių kapinių. Tokios sovietinės demonstracijos prasidėdavo nuo mokyklos, paskui nutįsdavo iki partkomų būstinių, kur ant tribūnų stovėdavo sustoję viso miesto sovietiniai valdininkai. dažnai įduodavo nešti tai vėliavą, tai balionus, tai gėles, tai portretus. Mes stengdavomės išvengti visokių nešulių ir „priekabų“, nes tie, kurie nieko nenešdavo, galėdavo pabėgti nusipirkti ledų. Suaugusieji irgi būriuodavosi miesto tarpuvartėse ir gerdavo ką atsinešę tiesiai iš butelių – juk šventė, kaip kitaip. Na, o mes tenkindavomės ledais. Apskritai pabėgti iš kokio nors renginio, valandėlių, sueigų būdavo tam tikra prieinama visiems maišto forma. Užuot klausęsis visokių kvailų kalbų, tu gali veikti tai, kas tau atrodo naudingiau ar maloniau. Na, bet grįžkime prie ledų. Taigi per vieną tokią gegužės demonstraciją ledų užsinorėjo visi, nes žiūrėjome vieni į kitus ir negalėjome atsistebėti, kodėl visų tokie raudoni veidai – kaista, raudonuoja lyg tikrai būtume tuo sovietizmu ar dar kažkokiu tai „-izmu“ užsikrėtę. Tada buvo 1986-ieji metai...

Vėjavaikiškai maištauti sau leisdavo ir mokytojai – bet tik tiek mokytojai, kurie buvo tikri, o ne sovietų varžtai. Mokytojas, kuris vieniems dėstė vokiečių, o kitiems anglų kalbą, per pamokas mokydavo dainuoti ir vokiškai, ir angliškai. O sykį, kai į antrą pamainą atėjo ganėtinai linksmas ir įraudęs, traukėme visi dainas net mokykla skambėjo. Tik supainiojo, kuri klasė, ar čia vokiečių, ar anglų kalbą reikia dėstyti. Bet surašė žodžius ant lentos, ir dainavome. O kažkada išmokome ir traukėme Amerikos himną mokyklos stadione. Niekam tada neužkliuvo, matyt niekas nesuprato, kas tai yra.

Neblogas vaizdelis buvo, kai beveik visi klasės mokiniai, išskyrus didžiausius pakalikus, klasės vadovei ketvirtadienį, „žuvies dienos“ metu išėjus namo pavalgyti, nusirišo kaklaraiščius, susikišo į kišenes arba kuprines. Tuos, kurie liko ryšėti kaklaraiščius pravardžiavo „varlėmis“, nes „pasirišę varlę“. Kitas pavyzdys: vyresnėse klasėse visi susigalvojo išsisegti komjaunimo ženkliukus ir prisipirko spaliuko ženkliukų. Aišku, už tokius dalykus svarstydavo.

Dar sykį mokiniai buvo sumąstę kabinete Lenino, Markso ir Engelso portretus pakabinti atvirkščiai – žemyn galvomis. Čia jau sovietinės mokyklos užkalkėjusiems idėjiniams pedagogams buvo viršūnė. Juk jų dievus apvertė, kaip kokie satanistai, kad kryžių apverčia atvirkščiai! Bet tie mokiniai, kurie tai padarė, buvo labai gerai pasiruošę, be to, jiems puikiai pavyko pasprukti. Nutaikė tokį momentą, kad niekas nematytų. Prisistūmė suolą ir pakabino atvirkščiai – portretai kabojo ant tokios virvutės ir ant garbės žodžio. Viena „ikona“ nukrito ir sudužo.

Apskritai, visa sovietinė tvarka tiek mokykloje, tiek plačioje visuomenėje laikėsi ne laisvu žmonių apsisprendimu, o baime. Totalitarinėje valstybėje bet kokį didesnį maištą iškart užgesintų – čia negaliojo žmogiškumo dėsniai.
E. Rouge

Oho, koks šaršalas buvo tada kilęs. Kaip visus kamantinėjo, kas taip padarė, ką matė, kur tos pertraukos metu, kaip įvyko „incidentas“ jie buvo, ką matė kieme, kas buvo kabinetuose ir t.t. Po to visi turėjo rašyti pasiaiškinimus, įskųsti, kas taip padarė arba patys prisipažinti. Deja, deja, ir šis metodas nepadėjo: niekas nieko nematė, niekas nieko negirdėjo, visi neigė, kad taip būtų padarę. Tačiau iš tiesų buvo kitaip – buvo mačiusiųjų. Viena mokytoja (ji buvo tikroji mokytoja, nepersisunkusi sovietine dvasia) pastebėjo „nenaudėlius“, bėgančius iš to kabineto, kuriame buvo apversti portretai, už koridoriaus posūkio jau pavymui ėjo to kabineto savininkė. Mokiniai paprašė mokytojos, kad leistų jos kabinete pasislėpti ir prisipažino, ką padarę. Taip mokytoja juos išgelbėjo, visi susitarė, ką sakyti, kad nekristų įtarimas. Štai kokių šaunių mokytojų pasitaikydavo netgi sovietinėje mokykloje.

Arba štai susitaria beveik visa klasė ir ateina be uniformų, o apsirengę taip, kaip jiems norisi. Pavyzdžiui, trys berniukai atėjo į pamokas apsirengę spalvingus megztukus: geltoną., žalią ir raudoną. Koridoriais visi trys kartu vaikščiojo. Bandė šių vaikinų išklausti, ką čia reiškia, bet jie apsimetė, kad nesupranta, o tarybinė klasės vadovė nenorėjo pernelyg daug aiškinti, kas tai yra, todėl visa besikratydama iš pykčio, purtydama savo kretančią barzdą, išvarė po vieną namo – kad tik visi kartu jie neitų; ir pridūrė: „Dar kartą pamatysiu šį maskaradą, perduosiu į vaikų kambarį“. Vaikų kambarys tais laikais buvo milicijos padalinys – nepilnamečiai turėjo atskirus milicininkus. O kai kurį nors mokinį veždavo iš mokyklos į vaikų kambarį, tai mašina su grotuotais langais privažiuodavo prie paradinių mokyklos durų. Pamenu, kaip vieną mokyklinį banditėlį išvežė į nepilnamečių koloniją. Visą mokyklą iš pamokų paleido, kad galėtų „pasigėrėti, kas bus, jei neklausysite“. Tą vaikį išvežė tiesiai iš pamokų, visiškai netikėtai, jis nespėjo nei daiktų pasiimti, striukė rūbinėje taip ir liko. Po to mokykloje šalia gąsdinimo bloga charakteristika prisidėjo gąsdinimas nepilnamečių kolonija.

Apskritai, visa sovietinė tvarka tiek mokykloje, tiek plačioje visuomenėje laikėsi ne laisvu žmonių apsisprendimu, o baime. Totalitarinėje valstybėje bet kokį didesnį maištą iškart užgesintų – čia negaliojo žmogiškumo dėsniai.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)