Ji patarė nueiti pas psichologą. Ir subarė, kad jis, civilizuotas žmogus, gyvenąs kaip tamsuolis be psichoterapijos, kuri esą lyg smegenų mankšta. Jonas nutarė užsukti pas psichologą. Mat, panelės žodžius patvirtino ir televizorius. Vieną rytą įsijungė televizorių ir kaip tik pataikė tuo metu, kai rodė rimtą gydytoją, kuris įtikinamai dėstė, jog, jei jauti nuotaikų svyravimus, nebematai pozityvo (keistas daktaro ištartas žodis, kalbant ne apie fotografavimą) – jau beldžiasi liga. Tuoj ekrane pasirodė moteriškė, visatos energijų žinovė, kurios žodžiai nerimo nesumažino. Toji kalbėjo apie negatyvą. Anot jos, jei žmogus, kur eina, ten aptinka negatyvą, tai vėžys ir dvasiniai sutrikimai lenktyniauja, kas pirmas pasičiups tokį bėdžių.
Jonas suprato, kad visame pasaulyje plinta tokie reiškiniai kaip vienalytės santuokos, pedofilija, nusikalstamumas ar bandymai gyventi mafijos principais. Kultūra verčiama įtikinėti, kad tai, kas šimtmečiais buvo laikoma, kaip nenatūralūs dalykai yra visuomenės raidos būtinybė. Jonas išjungė televizorių, bet graužatis ir baimė liko:
– Matau aš ir pozityvą, ir negatyvą, ir dėl to niekada vargo neturėjau. Va, kaimynų ištįsėlis Deimantukas iškrito iš aukšto medžio – tai vis linksmas, juokiasi daineles dainuoja. Nenorėčiau toks būti,– susimąstė Jonas, bet daktarai liepia kitaip manyti, – garsiai pagalvojo Jonas.
Sumanus žmogus buvo Jonas. Tačiau galvoje sukosi begalės klausimų. Jis svarstė, ar verta mylėti gamtą, o gal reikia kovoti su varnomis, teršiančiomis nesenai atrestauruotą Žemaičių dailės muziejaus pastatą?...Nutarė nespėlioti, nesinervinti, o nueiti pas tikrą ne televizorinį psichologą. Kabinete jis tikėjosi pamatyti žilagalvį išminčių, visų gyvenimo nesklandumų žinovą, bet už stalo sėdėjo jaunutė daili mergužėlė.
– Laba diena. Sėskitės. Jaučiate nerimą, baimę, liūdesį, kritiškai vertinate gyvenimą.
– Hm. Būna, – atsakė Jonas , laukdamas, kada paklaus apie jo džiaugsmus, geras nuotaikas, sėkmes, bet psichologė neklausė tik ėmė aiškinti:
– Ieškokite kaltės savo viduje.
Jonas išvertė savo vidų lyg švarko kišenę , iššniukštinėjo kiekvieną centimetrą, bet kaltės neaptiko. Nerimą jautė prieš egzaminą, baimę – parko atrakcionuose, liūdesį laidotuvėse, ar galėjo nekritiškai vertinti skalbimo mašinos remontininką, kuris begėdis, įkalbinėjo naują pakeisti sena iš jo firmos.
– Miela, sielų gydytoja, jei aš rasčiau kaltę, ar tapčiau laimingesnis?..
– Ne, jokiu būdu. Kur girdėta, kad kaltės jausmas neštų linksmybes.
– Tai kam jos ieškoti?
– Matote, kol jos ieškosite savo viduje neieškosite išorėje.
– Aš žmogus paprastas. Kam man medžioti pozityvus, raustis po savo vidų?..
– Atsisakote pagalbos? – Įrašysiu...
– Neskubėkite įrašyti. Aš tik norėjau paklausti, apie geriausią būdą tapti laimingu.
– Dvi tabletės per parą. Veikia dvylika valandų. Vėliau galės dozę padidinti.
– Taip, hm. .. Gal aš geriau ieškosiu kaltės?
– Tuoj patikrinsime jūsų vidinį balsą.
– Aš nenorėčiau nė pagalvoti apie balsus.. Dėl jų raganas degindavo.
– Štai trys kamuoliukai. Jie , atrodo, žali, o iš tiesų gali būti mėlyni. Paklauskite vidinio balso.
Deja, vidinis balsas, jis... jis šiuo metu tyli.
– Truputį palaukite ir dar kartą paklauskite. Jei dar tylės, susiraskite laikraštį, kuris paaiškins, kokią reikia spalvą matyti.
– Suprantu, kad šiais laikais galima sutikti begales žmonių, kurie iki gyvo kaulo yra įsupti kasdienybės. Tokie žmonės bando ją kuo ryškiau, įvairesnėmis spalvomis nuspalvinti. Vidini balse, tegu giltinė tuos kamuoliukus. Kaip tau, atrodo, jei užpilčiau psichologei dažų skardinę ant galvos?.. Tegu pati ieško tada savo kaltės ir graužia tabletes vieną po kitos.
– Vidinis balsas vos spėjo nuraminti įsiaudrinusį Joną. Dėkui Aukščiausiam, pokalbio su psichologe laikas baigėsi... Jonas prisiminė, kad panelės M. kabinete skaniai kvepia kava ir į jo sielą grįžo pozityvas.
