Mes turime daugybę žodžių tingumui apibūdinti: mieguistumas, apatija, neryžtingumas. Tačiau kiekvienu atveju žmogui yra būdinga tapati charakteristika: nenoras dirbti ar kitaip panaudoti energiją, nepaisant turimos galimybės tokius veiksmus atlikti. Asmuo taip pat gali veikti ne pagal paskirtį, užsiimti kita, įdomesne veikla, atidėliojant svarbius, mažiau malonumo teikiančius darbus. Daugeliu atvejų žmogus žino, kad turėtų elgtis priešingai, tačiau nepaisant gresiančių nepageidautinų padarinių, renkasi nesiimti veiksmų. Istoriniame kontekste požiūris į tokiais bruožais pasižymintį žmogų nebuvo palankus: graikai turėjo žodį „akrazija“, reiškiantį valios silpnumą. Krikščionybė taip pat smerkė tinginystę, kuriai buvo priskirta vieta tarp septynių didžiųjų nuodėmių. Toks įvaizdis puikiai iliustruoja ir šiandieninį tinginio paveikslą, tačiau tai mažai te padeda spręsti problemas, susijusias su šia būsena.
Be abejonės, ne visada užduoties atidėjimas reiškia tingėjimą ją atlikti, tai gali būti susiję ir su adekvačiomis priežastimis. Problema kyla tada, kai dėl atidėliojimo žmogus ima patirti nuostolius, pavyzdžiui dėl laiko stokos nukenčia darbo kokybė, ar vėluojant deklaruoti mokesčius, gaunama nuobauda. Toks atidėliojimas literatūroje dar vadinamas prokrastinacija, ją išgyvenantis žmogus supranta, kad darbus galiausiai atlikti turės, tačiau juos stengiasi atidėti kaip įmanoma vėlesniam laikui.
Buvimas rimties būsenoje, ramybės poreikis taip pat neturėtų būti tapatinamas su tinginyste. Kiekvienam žmogui reikia laiko susitelkti, nusiraminti bei pamąstyti. Gebėjimas nusiraminti yra svarbus, siekiant mažinti neigiamus streso padarinius, jis padeda racionaliau spręsti kilusias problemas. Malonumas „nieko nedaryti“ dažnai romantizuojamas, kai po ilgos darbo dienos ar savaitės, žmogus pagaliau gauna progą visiškai atsipalaiduoti. Garsios istorinės asmenybės, tokios kaip Lordas Melburnas, karalienės Viktorijos mėgiamas ministras pirmininkas, nenuvertino rimties laiko, išreikšdamas „meistriško neveiksnumo“ dorybes.
Vis dėlto, rimties būsena dienoje paprastai netrunka itin ilgai. Vadovaujantis atliktais tyrimais, mokslininkai teigia, kad daugeliui žmonių ilgalaikė rimties būsena nėra priimtina, žmonės paprastai jaučiasi laimingesni, užsiėmę veiklomis. („Neryžtingumas ir pagrįsto užimtumo poreikis“; Hsee su kolegomis; 2010m.) Gali būti, kad dėl šio vidinio variklio, kurstančio žmogų nuolat veikti, asmenims, nerodantiems tokių pastangų, klijuojama tinginio etiketė. Daugeliui puikiai žinomas posakis „skrajoja padebesiais“, turi tam tikrą neigiamą prasmę, taikomą žmones, kuriems būdinga užsisklęsti mintyse, dažnai svajoti.
Tinginystė, kaip ir daugelis kitų žmogiškųjų savybių, atkeliavo iš žmonijos lopšio. Mūsų protėviai, klajodami turėjo taupyti energiją, kad galėtų konkuruoti dėl išteklių, bėgti ar kovoti su plėšrūnais. O veltui iššvaistytos pastangos galėjo neigiamai įtakoti išgyvenimo galimybes. Toks gyvenimas nereikalavo ilgalaikio planavimo, o rezultatų nereikėjo ilgai laukti. Šiandien visuomenė susiduria su visai kitokia kasdienybe, pradedant nuo šaldytuvo, leidžiančio maisto racioną saugoti ir planuoti savaitėmis į priekį, baigiant investicijomis į verslą bei mokslą, kurių rezultatai patiriami tik po kelerių metų. Kitaip tariant, šiandien gerą rezultatą lemia ilgalaikė strateginė veikla. Ir vis tik, žmogaus instinktai negali taip greitai prisitaikyti. Nors instinktas gali būti užgožtas racionalaus mąstymo, neretai jis nevalingai dominuoja žmogaus mąstysenoje: energija neeikvojama abstraktiems projektams, kurių rezultatai yra neaiškūs bei atidėliotini. Daugeliu atvejų žmonės mano, kad ilgalaikis tikslas yra nevertas investicijos, arba nepasitiki grįžtamąja savo darbo verte. Kitaip tariant, asmuo tiesiog nėra motyvuotas atlikti tam tikras užduotis. Lemiamą įtaką šiame kontekste turi žmogaus savas įvaizdis. Pasitikintis savimi asmuo savo galimybes vertina palankiau, kartais net pervertindamas galimus rezultatus. Tokie žmonės yra labiau linkę įveikti tingumą ir imtis rizikingų veiksmų. Be abejonės, veiklesni, į ateitį orientuoti žmonės dažniau patiria sėkmę, tačiau problema atsiranda tada, kai nuo sėkmės viršūnės, apačioje matomi žmonės, laikomi tinginiais. Tinginystė tampa taip glaudžiai susijusi su skurdu ir nesėkme, kad neturtingas žmogus imamas laikyti tinginiu, nepaisant kaip sunkiai jis dirbtų.
Daugelis tingių žmonių nėra savaime tingūs. Jų būsena susijusi su negebėjimu atrasti dominančios, motyvuojančios veiklos, arba kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių jie negali įgyvendinti savo siekių. Dar blogiau tada, kai darbas, kuriuo žmogus apmoka savo sąskaitas, yra labai abstraktus: demotyvaciją lemia tai, kad asmuo negali suvokti savo darbo tikslo, darbas neturi produkto. Štai gydytojas gali pasidžiaugti pasveikusiu pacientu, statybininkas pastatytu namu, o didelės korporacijos finansų kontrolieriaus pavaduotojas negali būti tikras dėl savo darbo efekto.
Emocine žmogaus būsena galima pagrįsti ir pasireiškiantį motyvacijos lygį. Stiprūs išgyvenimai, įtakojantys tingumą, yra baimės ir beviltiškumo jausmas. Taip pat žmogus gali patirti sėkmės baimę, kuri pasireiškia dėl menko pasitikėjimo savimi, nuvertinant savo sėkmės galimybėmis. Analogiškai žmogus patiria ir nesėkmės baimę, tokiu atveju, vengdamas pradėti darbą, individas saugosi nuo galimos nesėkmingos patirties. Na o pats sudėtingiausias atvejis yra tuomet, kai nevilties ir bejėgiškumo jausmas yra toks stiprus, kad asmuo negali net pradėti galvoti apie galimus būdus, reikalingus keisti situacijai.
Be abejonės, ilgalaikė, užsitęsusi tinginystė neturi jokios teigiamos įtakos žmogaus gyvenimui, todėl ieškoti sprendimo yra svarbu. Šis sprendimas sunkiai pasiekiamas be esminio problemos suvokimo, gilinantis į individualias žmogaus patirtis, išgyvenimus, būdo savybes. Atskleidus problemą, užmaskuotą tinginio charakteristikoje, galimi lemtingi, ilgalaikiai pokyčiai žmogaus gyvenime.
