Baisi liga užpuolusi pasaulį, atskyrė žmones karantine nuo bendruomenės, tėvų ir artimųjų. Ji gali bet kuriuo metu pasibelsti į kiekvieno iš mūsų namus. Tokiu metu ypatingai reikia dvasinės paramos, tikėjimą sustiprinančio žodžio. O kaip šventės tradicijas keičia karantinas?
Artėjant gražiai šventei, paprašėme savo mintimis pasidalinti Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos dėstytojo Andriejus Sabaliausko.
– Gavėnios pabaigoje matome daug saulės šviesos, džiugina pavasario žiedų atgimimas po žiemos. Tačiau kažkur ligoninės palatoje kenčia žmogus. Per pasaulį žengia baisi grėsmė nuo kurios apsaugoti gali tik Dievas. Kaip sulaukti Dievo malonės?
– Šių metų Šv. Velykų esmė – meilė per atstumą, kurią turime parodyti, linkėdami vieni kitiems sveikatos. Dabartinė meilės artimui raiška – nebelankyti tėvų, senelių, artimųjų, nerengti gausių Velykų pusryčių didelei šeimai, nesibūriuoti bendrose mišiose bažnyčioje. Svarbu – palaikyti atstumą, pagarbiai padėti vieni kitiems išbūti ramiai, nesiblaškant, nekontaktuojant vieniems su kitais, kad būtumėm sveiki ateičiai. Artėjančios Šv. Velykos – tai Dievo artumo patyrimas. Dievas yra arti žmogaus visose situacijose. Pandemijos akivaizdoje mes nesame išimtis. Visas pasaulis šiuo metu gyvena panašiai. Rekomenduočiau visiems gerbti tą laiką, kuris yra mums duotas, priimti visus išbandymus, susimąstyti, ar nesame per daug nutolę nuo tikrųjų krikščioniškų tiesų, permąstyti savo veiksmus, gal mes patys iki šiol kažką neteisingai darėme? O gal tai paskatinimas atidžiau žiūrėti į pasaulį – tikėjimo, vilties akimis. Svarbiausia, kad žmonės neišsigąstų pakitusios tikrovės.
– Kaip pasitikti artėjančias šventes, kurios šiemet neabejotinai bus kitokios?
– Dievo žodžio sklaida įvairiai pasiekiama. Dabar gausu leidinių, interneto portalų, žmonės komunikuoja socialiniais tinklais, pamaldos Velykų dieną bus transliuojamos per LRT. Didžiulė pagalba priartinti Dievo žodį į atokiausius mūsų krašto kampelius yra „Marijos radijas“. Kasdien skamba bažnyčių varpai, prašydami Dievo atitraukti nuo mūsų tą vadinamąją „koronę“. Bendra malda galime būti kartu, kreiptis į visus Šventuosius, Šv. Juozapą, Šv. Antaną bei Šv. Roką. Didįjį penktadienį Vyskupai kviečia visuomenę prisidėti prie bendrų maldų, kurių metu bus meldžiamasi intencijomis už sergančiuosius ir COVID-19 viruso aukas. Svarbu maldose paminėti ir gydytojus. Ligos protrūkis baigsis, pandemija bus nugalėta, pasitrauks. Apmąstymai, baimės, vidinis nerimas yra labai natūralus tokioje situacijoje, tačiau mes žinome, kad žmonijos istorijoje pandemija, ligų protrūkiai nutinka nebe pirmą kartą, patirtis pažįstama, tik primiršta. Būtent dabar žmoniją triuškina nematomas priešas, niekam nesuprantama jėga – paslaptinga liga. Jai nėra ribų, sienų ar valstybių.
Bejėgiškumo jausmas verčia naujai pažvelgti į pasaulį. Visa tai primena, jog mūsų kūnas, o tuo pačiu ir visas pasaulis yra tik laikinoji buveinė, mūsų norams nepavaldi, nuo žmogaus valios nepriklausoma. Žmogus nėra nei pasaulio, nei savo kūno valdovas, šeimininkas. Šioje situacijoje mes esame lyg nuomininkai. O su nuomojamais daiktais reikia elgtis pagarbiai, juk amžinybės akivaizdoje, viską reikės grąžinti Dievui. Atmindami laikinumo faktą, mokykimės pagarbos, bendradarbiavimo su Dievu, kas veda į amžinybę, teikia nuolatinį palaiminimą . Pandemijos akivaizdoje esame grėsme tikrovės pajautime, daug dalykų galime išmokti iš naujo, turime laiko apmąstyti savo gyvenimą. Yra daug neišnaudotų galimybių, bet reikia nepamiršti to, kad ir sunkiausiu momentu lieka žmonių vidinis sutelktumas. .Bet dabar mums reikia išorinės ramybės, vidinės darnos ir meilės artimiems.
– Kodėl žmogui siunčiami išbandymai?
Manau, kad reikėtų įžvelgti ir teigiamus duotybės aspektus, atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis užsienyje gyvenančių ar dirbančių lietuvių tik dabar, ligos akivaizdoje surado kelią namo. Tikintis žmogus yra – vidinių paieškų žmogus, jis nepanikuoja. Svarbu į gyvenimą žiūrėti tikėjimo, maldos akimis, mokytis naujų dalykų. Išbandymai duoda galimybę augti žmonėms, tvirtėti bendruomenei. Jie yra raktas į mūsų vidinę ramybę. Malda jungia pasaulio žmones, ji pasiekia visur, netgi atokiausius Lietuvos kampelius, tad dabar puikus laikas maldoje prašyti Dievo vidinės ramybės, gebėjimo nesijaudinti dėl to, ko patys negalime pakeisti, prašyti Dievo išminties, suvokimo ir jėgų keisti tai, ką esame pajėgūs pakeisti: savo kasdienybėje. Netgi būdami užsidarę namuose galime daug gražių dalykų padaryti – prisiminti seniai pamirštus pomėgius, apmąstyti savo laikinąjį žemišką gyvenimą, išmokti daug naujų dalykų, sukurti papildomai tai, ko iki šiol nekūrėme. Tai puikus metas grįžti prie savo šaknų, vertinti dalykus, kuriuos turime. Štai Telšių katedroje yra nuostabus Šv. Antano paveikslas, garsėjantis savo stebuklais, gydomąją galia.
Jis turi gausybę votų, padeda ištverti ligas, sunkumus. O štai man stiprybės suteikia sena, nežinomo autoriaus malda, dažnai kalbu su Dievu šiais žodžiais: „Dieve, duok man jėgų savo gyvenime pakeisti tai, ką galiu pakeisti, duok man stiprybės priimti tai, kas ne mano valioje pakeisti, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito“. Šie žodžiai verčia susimąstyti, kad žmogui suteikta galia, tik keistis pačiam. Visas gyvenimas, žmogaus likimas yra Dievo valioje. Žmogus nevaldo netgi savo kūno. Todėl reikėtų suvokti esminę tiesą, kad žmogus nėra pasaulio valdovas. Tad kviesčiau sujungti pasaulį į vieną pynę per bendras maldas, būti kartu per atstumą, bet vienoje dvasioje, nes malda neturi nei sienų, nei ribų.
– Ar kada pats esate patyręs stebuklą, susidūręs su anapusiniu pasauliu?
– Bendradarbiaudami su Dievu visą laiką esame palaiminti. Dangaus bendruomenė – visi šventieji – nuolat palaiko ryšį su mumis. Bažnyčia krikšto metu suteikia mums vardus, Šventieji, nešiojantys panašų vardą tampa mūsų globėjais, kurie stebi mūsų žemišką, laikinąjį gyvenimą iš dangaus, mus saugo angelai sargai. Malda – kreipimasis į juos gali mus užtarti prieš Dievą. Danguje ir Žemėje gausu dalykų, kurių žmogaus protas suvokti negali, tačiau vadinamoji dvasinė nuojauta yra. Esu daugybę kartų patyręs supratimą, kad žmogus – tai dvasinė būtybė. Kartais mus paliečia tam tikri protu nesuvokiami vidiniai virpesiai, jautrumas, noras palinkėti gėrio visiems pažįstamiems. Mes dažnai mąstome apie anapusinę tikrovę, priartėjame prie jos susidūrę su liga, sunkumais, išgyvendami savo ateities viziją. Ji tampa realia tuomet, kai žmogaus kūnas yra pasirengęs palikti dalį savo egzistencijos, o siela ruošiasi iškeliauti. Nuolat galvoju, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Lygiai, kaip ir žmogaus gyvenimas – baigiasi perėjimu iš vienos tikrovės, jis turi amžinybės nuojautą. Kartais danguje matome vaivorykštę, kuri yra Dievo sandoros su žmogumi ženklas. Anapusinė tikrovė yra reali, mes nujaučiame ją, bet protu suvokti negalime.
Turime prisiminti, kad mūsų ateities vizija yra neišvengiama. Ateis momentas, kuomet siela, paliks vieną savo egzistencijos dalį – kūną. Taigi žmogaus gyvenimas yra tik vykstantis perėjimas iš vienos tikrovės, į kitą. O jei kalbant paprastai, norėčiau paklausti, kuris iš mūsų puikiai pamena, kaip mes gyvenome iki ketverių metų, kaip kūdikiai jaučiasi motinos įsčiose, ką mato, ką išgyvena? Dauguma žmonių visus šiuos laikotarpius pamiršta, tačiau neabejoja, jog jie buvo. Visa tai iliustruoja, kad pasaulio negalima iki galo pažinti, perprasti, apibūdinti.
– Ko palinkėtumėte Šv. Velykų proga?
Svarbu suvokti esminę tiesą – gyvenimo laikinumą, prisimenant tai, kad žmonės nėra pasaulio valdovai, tad privalo elgtis pagarbiai su viskuo, kas jiems Dievo valia yra duodama. Linkėčiau visiems patirti gyvenimo džiaugsmą, vertinti dalykus, kuriuos turime, kasdien išmokti kažko nauja. Prašyti Dievo ištvermės, gebėjimo nesijaudinti dėl to, ko negalime pakeisti ir keisti tai, ką esame pajėgūs pakeisti. Gyventi prisikėlimo viltimi, nepasiduoti pasaulio dvasiai, kuri mus atitraukia nuo dvasinių vertybių. Svarbiausia, kad žmonės neišsigąstų pakitusios tikrovės, laikytųsi vidinio sutelktumo, nes viską lemia Dievo valia.
