Propagandiniais tikslais per pamokas ir mokyklinius rengininius buvo itin aktyviai kritikuojami „supuvę Vakarai“. Dar ir dabar atsimenu, kaip buvo dėstoma, jog Vakarų pasaulio žmonių moralė neva tai supuvusi, buvo sekamos pasakos apie tai, kad Vakarų Europos ir JAV žmonės bijo išeiti iš namų, nes už ne taip pasakytą žodį ar ne tokį žvilgsnį tave gali nušauti, nes ten kiekvienas nešiojasi ginklus ir štai taip, vos panorėję, ima nebaudžiami šaudyti į kitus. „Supuvimu“ buvo laikomas savo materialinės gerovės puoselėjimas, atseit, o kodėl verslininkai visko neišdalina vargšams, ką uždirbo, ajajai kaip blogai. Buvo smerkiama roko muzika, nes ji yra Vakarų pasaulio dalis. Apskritai, buvo smerkiama viskas, kas buvo už geležinės uždangos ir laikoma blogiu. Kurioziškas variantas – netgi Coca-colos buteliukas ar džinsai buvo laikomi kažkokia kolasalia blogybe.
Sovietinėje mokykloje buvo aiškinama, kad Sovietų Sąjungoje, skirtingai nei kapitalistiniame pasaulyje, nėra socialinės nelygybės, kad visi lygūs. Visų pirma, tai netiesa, sovietmečiu taip pat buvo itin skurdžiai gyvenančių ir itin turtingų žmonių, kurie sau galėjo leisti beveik viską, netgi į tas pačias „supuvusias“ kapitalistines šalis važinėdavo. O antra, nenorėkime būti visi lygūs, suniveliuoti – čia tikroji nelaisvė ir yra. Tereikia prisiminti kaip tie ūkininkai, kurie turtingai gyveno, buvo išbuožinti ir ištremti į Sibirą. Na, bet tema dabar ne apie tai.
Sovietų laikais mokykla turėjo prisidėti prie mokinių rusinimo. Labai daug tikrų mokytojų puoselėjo lietuviškas tradicijas. Jie per pamokas labai daug laiko skyrė lietuvių liaudies tautosakai, papročiams, didingai LDK istorijai. Tie mokytojai kažkaip mokėjo viską gražiai apeiti ir išdėstyti taip, kad niekas prie jo negalėtų prikibti, jog varo antitarybinę propagandą. Bet buvo tokių sovietinių idėjinių pedagogų, kuriuos sovietinė ideologija buvo persmelkusi iki pat panagių. Šie aršiai kovojo už sovietines vertybes, skleidė propagandą apie tai, koks gėris yra Sovietų Sąjunga, kaip Lietuvai pasisekė, kad „didysis brolis priglaudė“ ir t.t.
Kadangi Sovietų Sąjungos valstybinė kalba buvo rusų, mokyklose ji buvo dėstoma sustiprintai. Čia nieko tokio, kad moko kalbos, bet svarbu kas kita. Normalus mokytojas visada pabrėždavo, kad rusų kalba tiesiog reikalinga. Tuo tarpu viena pedagogė (jūs pažįstate ją iš mano ankstesniųjų pasakojimų, čia ta pati, kuri sakė, kad „gali išimti savo kraujuojančią širdį ir padėti ant suolo“, ta pati, kuriai jaunesnioji mokytoja tapkutes nešiodavo, ta pati, apie kurią sakė, kad „su geležiniu karstu iš mokyklos išneš“) ėmė aiškinti, kad rusų kalba – tai mūsų gimtoji kalba. Tuomet aš jai paprieštaravau ir pasakiau, kad gimtoji yra lietuvių kalba, o ne rusų. Pedagogė, aišku, iškart pakriko, ėmėm blaškytis. Aš jai kirtau paprastu vaikišku argumentu: taigi, sakau, pažymių knygelėje pirmu numeriu yra „gimtoji kalba“ – lietuvių). Po to ji dar ne kartą su ašaromis ir pasitampymais visiems bandė įrodinėti, kad vis tiek rusų kalba yra gimtoji, nes „gimime Sovietų Sąjungoje“. Taigi niekas net nereikalaudavo rusų kalbos vadinti gimtąja, o perdėtai stropūs sovietinės ideologijos saugotojai pedagogai savo norui persistengdavo ir gerokai perlenkdavo lazdą.
Taip pat sovietinėje mokykloje buvo aktyviai propaguojamas ateizmas. Sovietijoje buvo brukama nauja religija – tikėjimas komunizmu ir „šviesiu rytojumi“, o pranašo vaidmenį atliko Leninas. Jam buvo statomi paminklai, prie kurių gėles dėdavo ir nusilenkdavo „tikintieji“. Lenino ikona kabėdavo kiekvienoje mokyklos klasėje, kiekviename kabinete. Galėjo kaboti dar ir Markso bei Engelso portretai, tačiau jie buvo nebūtini. Turbūt todėl, kad jie kilę iš Vokietijos, o ne iš Rusijos.
Žmogaus protas surėdytas taip, kad jis turi kažkuo tikėti, turi žinoti, kad už jį yra kažkas aukščiau, yra tas Kitas, į kurį gali kreiptis. Sovietų ideologai puikiai tai suprato. Jie žinojo, kad jeigu žmogus tikės Dievu, jis netikės komunizmu, komunistų partija ir Leninu, o tai tikrai neskatins jų fanatiško atsidavimo sovietų valdžiai ir ideologijai. Katalikų Bažnyčią komunistai suvokė kaip labai stiprų politinį priešą, kuris geba suburti žmones, juos suvienyti. Todėl buvo itin aktyviai sovietinėse mokyklose propaguojamas ateizmas. Leidžiamos įvairios ateistinės brošiūros, kuriame tikintys žmonės vadinami „tamsuoliais“, „atsilikusiais nuo gyvenimo“. Tikėjimas buvo vadinamas „prietarais“. Tokių brošiūrų prileista buvo labai daug, jos buvo ne tik mokyklų bibliotekose ir klasėse bei kabinetuose, bet mėtydavosi ir ant palangių koridoriuose, galima būdavo rasti „netyčia“ padėtų rūbinėse. Tokios brošiūrėlės vadinosi „Didžioji iliuzija“, „Netiesą sakote, kunige“, „Gyvenimas ar sutana“ ir pan.
Maždaug kartą per vienerius mokslo metus pradinių klasių mokytojai ir vyresniųjų klasių vadovai su mokiniais kalbėdavosi apie tikėjimą. Iš pradiniokų reikiamą informaciją apie visos šeimos santykį su tikėjimu buvo itin paprasta, nes šis amžiaus tarpsnis pasižymi tuo, kad vaikai sako tai, ką jie galvoja, nemoka meluoti. Taigi mokytoja kviečia paeiliui kiekvieną mokinį ir jo klausinėja tokių dalykų: ar tu tiki Dievu? Ar tavo tėvai tiki Dievu? Ar eini į bažnyčią? Kada paskutinį kartą buvai? Kada paskutinį kartą buvo tėvai? Ką manai apie kunigus? Vienas berniukas pasakė, kad jis ir pats užaugęs taps kunigu (beje, jis taip ir padarė). Tada buvo kviečiami jo tėvai į mokyklą, su šiuo vaiku buvo labai daug „ideologiškai dirbama“. Vyresnėse klasėse jis jau niekada neprasitardavo nei apie savo religines pažiūras, nei apie savo ketinimus tapti kunigu. Jis tik į pionierius ir į komjaunimą nestojo. Taigi ta propaganda iš tiesų nebuvo įtikinama. Gal, sakyčiau, kaip tik kėlė jaunų žmonių maištą, pasipriešinimą. Paklusdavo ir tikėdavo sovietų ideologija tik neturintys savo nuomonės arba žemesnio intelekto asmenys. Visi kiti, jeigu ir nekeldavo atviro maišto, tai tik tam kartui prisitaikydavo, kad neturėtų problemų.
Vyresniuosius mokinius iškamantinėti būdavo sunkiau, taip nepasistatyti ir neišklausinėsi kaip pradiniokų. Todėl per klasės valandėles ir per ateistinius LIK‘us, kur būdavo vedami įvairūs ateistinio pobūdžio pokalbiai, diskusijos, klasių vadovai stebėdavo ir netgi užsirašinėdavo – matyt, jiems tekdavo pateikti kokias nors ataskaitas. Tikrieji mokytojai, ne sovietiniai fanatikai, į tuos ateistinius reikalus nusispjaudavo – jiems tai visiškai nebuvo svarbu, labai matėsi iš jų elgesio ir kalbos per ateistinio pobūdžio renginius.
Tačiau tikrieji idėjiniai sovietiniai mokytojai šias pareigas atlikdavo uoliai – netgi prie bažnyčių budėdavo ir žiūrėdavo ar nepamatys kokio nors savo auklėtinio. O jeigu pamatydavo, tada rengdavo viešo skalpavimo posėdžius (apie pasistatymą ir skalpavimą bei kalimą prie gėdos stulpo jau rašiau 4-oje dalyje apie bausmes).
Visgi ta propaganda mokinių nepaveikė. Tikrasis ugdymas, mokymas laikėsi ant tikrųjų mokytojų, o ne ant sistemos pakalikų, pečių. Ant tų mokytojų, kurie sugebėjo apeiti sovietinį absurdą, nes „jeigu yra įstatymas, yra ir apstatymas“. Todėl ir išaugo karta, kuri stovėjo Baltijos kelyje, kuriai buvo svarbu, kad Lietuva būtų laisva.
Taip pat skaitykite:
