Turbūt šiandien sunku įsivaizduoti kūno kultūros pamokas. Tuomet ši disciplina vadinosi fizinis lavinimas. Kiekvienas mokinys turėdavo „ilgą“ ir „trumpą“ aprangą, sportbačius. „Trumpa“ apranga fizinio lavinimo pamokose būdavo naudojama po „Žygio ir aprangos konkurso“, kuomet kiekviena klasė apsirūpindavo skirtingos spalvos marškinėliais. Kelnaitės buvo visų vienodos – juodos. Kadangi tais laikais piešinių ant marškinėlių nebūdavo, juos pagal užsakymą išpurkšdavo. Perkant vienodą sportinę aprangą, būdavo renkami pinigai iš vaikų tėvų, ir, gana nemaži.

Daugelis nuo šio konkurso norėdavo išsisukti. O išsisukti buvo galima dviem būdais. Pirmasis būdas yra labai patikimas ir garantuotas – susirgti ir neateiti tą savaitę į mokyklą. Ligos pažymėjimus gauti buvo vienas niekas, tėvams tereikėjo gydytojui nunešti saldainių dėžutę, o pažįstamas gydytojas ir veltui išrašydavo. Kitas būdas galėjo ir nepasiteisinti – tai apsimetimas, kad nemoki žygiuoti (eini taip šlumpu pumpu šlumpu pumpu), tada tavęs neimdavo, kad klasė neužimtų prastos vietos.

Išsisukinėti visi mėgdavo visai ne todėl, kad taupytų tėvų pinigus ir nereikėtų tos bjaurios aprangos pirkti, o todėl, kad sudalyvavus šiame konkurse ir įsigijus „trumpą“ aprangą, iš tavęs bus reikalaujama į fizinio lavinimo pamoką ateiti tik su šiuo kostiumu. Tai tapdavo dideliu išbandymu merginoms menstruacijų metu. Jei ateidavai su „ilga“ apranga, tau liepdavo pasiaiškinti, kodėl, o, pasakius tikrąją priežastį, siųsdavo pas mokyklos seselę (dabar jos vadinamos slaugytojomis), kad patikrintų ir parašytų pažymą, leidžiančią pamokoje dalyvauti apsirengus „ilgą aprangą“. Kadangi „Žygio ir dainos konkursas“ vykdavo iškart po naujųjų metų, iki pat mokslo metų pabaigos reikalaudavo tos ‚trumpos“ aprangos. Rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, vėl buvo galima rengtis „ilga“ apranga.

Fizinio lavinimo pamokos vykdavo lauke arba sporto salėje, prie kurios būdavo du persirengimo kambariai – vienas merginoms, kitas vaikinams. Juose turėdavo persirengti kartais dviejų, kartais trijų klasių mokiniai. Klasės tuo metu būdavo didelės – apie 30 mokinių kiekvienoje klasėje. Tuose persirengimo kambariuose dažnai įvykdavo tai vagystės, tai muštynės. Bet svarbiausia – tie kambariai skleisdavo baisinį su niekuo nesumaišomą kvapą keliolikos keliasdešimties metrų spinduliu. Dvokdavo net lauke. Tie persirengimo kambariai turėdavo po vieną dušą, tačiau jie niekada neveikdavo, būdavo sugadinti, jų niekas netaisydavo, o be to, per dešimties minučių pertrauką tokia minia vaikų nespėtų išsimaudyti. Taip ant prakaituoto kūno buvo apsivelkamos uniformos ir einama į kitas pamokas.

Kur kas malonesnė aplinka būdavo mokyklos bufete. Todėl visi stengdavo ne išsipirkti mėnesiui pietus, o valgyti iš bufeto nusipirktas bandeles, riestainius, tortukus, eklerus po 22 kapeikas ir spurgas su arbata. Tai būdavo netgi savotiška pramoga. Kadangi pertraukų metu ten susidarydavo eilės, daugelis stengdavosi išsiprašyti iš pamokos, neva tai į tualetą, o iš tikrųjų būrelis susirinkdavo bufete ir kramsnodami bei gurkšnodami bendraudavo, vienas nuo kitų nusirašinėdavo namų darbus.
E. Rouge

Apie uniformų švarą – atskira kalba. Nežinia, kas taip sugalvojo, tačiau uniformos būdavo plisuotos arba gofruotos. Jas išskalbus, išsileisdavo plisas. Kitokių uniformų nebūdavo pirkti, apskritai reikėjo džiaugtis, kad nors kokią uniformą prieš naujus mokslo metus radai. Būdavo galima nuvažiuoti į Latviją, Estiją, Baltarusiją, Rusiją paieškoti neplisuotų uniformų, kas rasdavo, tam labai pasiekdavo, nes tokią uniformą būdavo galima išsiskalbti. Visgi dauguma vaikščiojo su plisuotomis ir gofruotomis uniformomis, o kai neapsikęsdavo nešvaros, ateidavo į mokyklą su paprastais rūbais. Už tai svarstydavo, kviesdavo tėvus pasiaiškinti, išjuokdavo mokyklos sienlaikraštyje „Prožektorius“.

Valgyklose taip pat nebuvo higieniškų sąlygų. Amžinai prakiurę vamzdžiai, užsikimšusios kanalizacijos ir nuo jų tvoskiantis dvokas. Tas pats būdavo ir „gamybinėse patalpose“. Per darbų pamokas (dabar vadinasi technologijų pamokos) mokydavo įvairių dalykų, siūti, megzti, kalti, drožinėti, taip pat ir gaminti maistą. „Gamybinėse patalpose“ būdavo nuolat užsikimšusios kriauklės, telkšodavo balos. Darbų mokytoja liepdavo mokiniams viską sutvarkyti. Dėl prakiurusios, užsikimšusios santechnikos tvarkos įvesti būdavo neįmanoma. Tada prasidėdavo skundimai tėvams, bausmės, pavyzdžiui, prievarta tau įkišdavo skudurą ir už čiuprynos palenkdavo žemyn ir leipdavo valyti.

Kur kas malonesnė aplinka būdavo mokyklos bufete. Todėl visi stengdavo ne išsipirkti mėnesiui pietus, o valgyti iš bufeto nusipirktas bandeles, riestainius, tortukus, eklerus po 22 kapeikas ir spurgas su arbata. Tai būdavo netgi savotiška pramoga. Kadangi pertraukų metu ten susidarydavo eilės, daugelis stengdavosi išsiprašyti iš pamokos, neva tai į tualetą, o iš tikrųjų būrelis susirinkdavo bufete ir kramsnodami bei gurkšnodami bendraudavo, vienas nuo kitų nusirašinėdavo namų darbus. Tai buvo savotiškas protestas prieš mokytojus, nes tikrai buvo tokių, reikalaudavo paklusti ir neklausinėti, tyčiodavo, naudodavo fizines bausmes.

Todėl visi stengdavosi neišsiskirti, o tas, kas išsiskirdavo, dažniausiai tai darydavo tyčia. Pavyzdžiui, užsispiri, ir gali daryti ką tik nori, rėkauti, tyčiotis, grasinti, o tu vis tiek eini į mokyklą be uniformos, sakai, kad nerandi pirkti, o senoji suplyšo.
E. Rouge

Sovietinėje mokykloje tu privalėjai jokiu būdu neišsiskirti iš kitų nei savo elgesiu, nei išvaizda. Sunku patikėti, bet mokyklose būdavo toks dalykas, kaip „rytinės rikiuotės“. Jų metu visose klasėse sustatydavo vaikus pagal ūgį ir tikrindavo, ar visi su uniformomis, ar uniformos reikiamos ilgio, ar merginos nepasidažiusios, ar plaukai nepalaidi ir nepadaryta šukuosena. Ar visi, kuriems priklauso, su kaklaraiščiais, spaliuko, komjaunuolio ženkliukais (buvo išimčių, kad nestodavo į šias organizacijas, tad jie ir neprivalėjo nešioti). Per tas rikiuotes labiausiai kliūdavo vaikinams. Juos terorizuodavo dėl plaukų ilgio. Jei plaukai ilgesni centimetru už klasės vadovo įsivaizduojamą, koks turi būti, ilgis, vaikinas pirmą kartą būdavo labai išgėdijamas, išjuokiamas, visaip išvadinamas. Pravardžiavimas priklausė nuo klasės vadovo išradingumo. Galėjo išvadinti ir „glušiumi“, ir „kopūstu“ ir „asilo galva“. Tai dar labai švelnios pravardės. Buvo tokia pravardė kaip „mėšlo krūva tu“ ir dar baisesnių. Jeigu antrą kartą jaunuolis įkliūdavo dėl per ilgų plaukų, tada prasidėdavo pats smagumas. Klasės vadovai paimdavo žirkles, čiupdavo už plaukų ir pradėdavo kirpti, baisiausiai besityčiodami, sakydami, kad tokia ševeliūra yra utėlių ir blusų lizdas, po to kurį laiką nei kiek nesivaržydami tą mokinį per pamokas vadindavo „blusiumi“, „utėliumi“.

Todėl visi stengdavosi neišsiskirti, o tas, kas išsiskirdavo, dažniausiai tai darydavo tyčia. Pavyzdžiui, užsispiri, ir gali daryti ką tik nori, rėkauti, tyčiotis, grasinti, o tu vis tiek eini į mokyklą be uniformos, sakai, kad nerandi pirkti, o senoji suplyšo.

Ir man nutiko juokingų dalykų dėl noro išsiskirti iš pilkos masės. Turėjau tokius gražius importinius kedukus, juos tėvai man nupirko iš „spekuliantų“. Panašiu laiku ir panašiais keliais mano garderobe atsirado ir geros kokybės vilnoniai treningai. Taigi dukart per savaitę, tomis dienomis, kai vykdavo fizinio lavinimo pamokos, į mokyklą keliaudavau pasipuošusi importiniais treningais ir kedais. Klasės vadovė ne juokais siuto, rėkė, draskėsi, bet man buvo dzin. Ir nieko ji padaryti man negalėjo. Tik sykį atėmė parkerį auksine plunksna, kurį pasiskolinau iš tėčio. Tuomet atlėkė tėtis į mokyklą ir atsiėmė. O klasės vadovė aiškino, kad tai „nemokiniški daiktai“, tokių tarybinėje mokykloje būti negali, liepė mane vežti į kapitalistines šalis ir ten mokyti, jeigu jau nesutinku su sąlygomis čia. Tada tik linksmai pasijuokėme.

Nebuvo viskas toje sovietinėje mokykloje taip baisu, nes galėjai nepaisyti, padaryti taip, kaip tau reikia, apeiti reikalavimus. Prie viso to absurdo buvo pripratusi akis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (27)