Tekstas: Augustė Gittins
Nuotraukos: asmeninis archyvas
‒ Girdėjau, jūsų meilės istoriją būtų galima paversti filmu su holivudine pabaiga?
Eglė: Dar kai studijavau muzikos ir teatro akademijoje, kartu su dėstytoju Agniumi Jankevičiumi įkūrėme tokį plataus meno profilio sindikatą pavadinimu „Bad Rabbits“. Būdami bene vienintelis gatvės teatras Lietuvoje, rengėme performansus, daugiausia – socialinėmis, politinėmis temomis. Su „Bad Rabbits“ išmaišėme pusę Europos, vasaromis keliaudavome į Slovėniją, Ispaniją, Italiją, Austriją… O kai į vienas gastroles Ispanijoje negalėjo važiuoti mūsų kolega, Agnius surado ir pakvietė Pijų – nuostabiai pianinu skambinantį aktorių.
Pijus: Su jais važiavau kaip prašalaitis, Eglės ir jos kursiokų nepažinojau – kelionėje bendravome kaip kolegos. Čia viena iš tų istorijų, kai pagalvoji, kas būtų, jeigu… Tikra įvykių grandinė. Grįžę po kelionės visai nebendravome, kol po keturių mėnesių, vieną sekmadienio naktį, gavau iš Eglės žinutę – labas, kaip sekasi? Susirašinėjome, sutarėme kitą dieną eiti į filosofo Algio Mickūno paskaitą akademijoje. Pirmadienį nuėjome į paskaitą, antradienį dar kažkur, o penktadienį jau pradėjome draugauti. Argi tai ne filmo verta meilės istorija, kai santykiai susidėlioja per penkias dienas?
Eglė: Nors atsakymo, kodėl aš Pijui parašiau po keturių mėnesių, vis dar nėra. Grynas atsitiktinumas.
Pijus: Po ilgos tylos staiga parašo teatro režisierė. Ką tu galvoji? Bus darbo! Susirašinėdamas bandžiau porą kartų užsiminti, kad esu laisvas pasiūlymams, o ji visai ne į tą pusę suko. Galiausiai karjera buvo padaryta!
‒ Jūsų abiejų užnugariuose – nuostabios, tvirtos šeimos. Kokias vertybes į savo šeimą atsinešėte iš namų?
Pijus: Per mūsų oficialias vestuves santuokų rūmuose man tebuvo dvidešimt vieneri. Pasidairius į šalis lengva įtikėti, kad darai kvailą sprendimą, ‒ nepažįstu savo aplinkoje nė vieno tokio jauno žmogaus, sukūrusio šeimą. Bet tuomet pagalvoju – mano tėvai susituokė, kai jiems buvo dvidešimt dveji, sesers Godos susilaukė to paties amžiaus ir iki šiol gyvena meilėje. Jie man yra atspirties taškas, jų palaikymas – patvirtinimas, kad viską darau teisingai. Dėl to pranešti, kad tuoksimės ar laukiamės, baimės nebuvo ‒ tik didelis džiaugsmas dalintis naujienomis.
Eglė: Tiesa, gal kitiems iškart kiltų nerimas – dėl jauno amžiaus, dėl buto, buities, bet ko. Mes to nesulaukėme, tik palaikymą.
Pijus: Abu vaikystėje daug laiko praleidome su savo tėvais. Mes savaitgaliais eidavome į spektaklius, gamtą, žygius, netgi šeimos himną turėjome. Kiekvieną vasarą mirtina tradicija būdavo važiuoti į kelionę, vasaros gale – prie jūros.
Eglė: Mūsų tėvai turi panašumų, bet ir stipriai skiriasi – Pijaus šeimoje viskas aišku, konkretu, pagal taisykles, vasaros kelionė būna detaliai suplanuota jau sausio mėnesį. Tuo tarpu mano šeimoje būdavo taip, kad tėtis sako ‒ reikėtų nuvažiuoti iki Berlyno, gal poryt? Susikrauni daiktus ir važiuoji. Dabar, kai visi ruošėmės į Naująją Zelandiją, Pijaus tėvai skrupulingai viską planavo, bendravo su vietiniais, tarėsi, o mano tėvai paskutinę dieną prieš kelionę pasirūpino informacija iš skrajutės. Bet visi nuostabiai praleido laiką!
Pijus: Geriausia, kad savo šeimoje sukūrėme mūsų abiejų šeimų tobulą vidurkį – jame ir gyvename.
‒ Kaip jūsų vestuvių planuose atsirado Naujoji Zelandija?
Eglė: Reikia grįžti į tą pačią lapkričio savaitę, kai parašiau Pijui žinutę.
Pijus: Kai TĄ penktadienį pradėjome būti kartu, sekmadienį sutarėme, kad tuoksimės Naujojoje Zelandijoje. Nežinau, kaip tokį sprendimą reikia paaiškinti, – ta šalis tolima, įsivaizdavome, kad turėtų būti magiška. Abu mėgstame gamtą, svyravome tarp Islandijos ir Naujosios Zelandijos. Galiausiai aplankėme Islandiją, o vestuves palikome Naujajai Zelandijai. Tai dar vienas dalykas, kurį pasiėmėme iš šeimos, – reikia nebijoti svajoti.
Eglė: Taip, šiais metais tai šeimoje vyraujanti tema. Goda, Pijaus sesuo, per vestuves mums pasakė – nebijokite svajoti. Galiausiai viskas išsipildo, kad ir kaip neįtikėtinai pradžioje skamba.
Pijus: Nebijodami nusitvėrėme Naujosios Zelandijos mintį ir su didele šeimos pagalba svajonė išsipildė. Dar geriau, kad savo artimiausiuosius nusitempėme iš paskos.
Eglė: Savo vestuves įsivaizdavome be pašalinių žmonių – mums nereikia, kad ateitų trečios eilės teta ir pasakytų, kad dabar jau esame tikra šeima. Mes patys tai suprantame. Žinoma, oficialumo vis tiek reikėjo, dar kai laukiausi Timo, susituokėme ir santuokų rūmuose.
Pijus: Nieko romantiško, bet pagalvojome, kad ir iš to galime pasidaryti kokią šventę su draugais. Buvo labai jauku, paprasta.
Eglė: Taip, įvyko suneštinės, ramios vestuvės. Kas dekoracijas darė, kas maistą užsakinėjo.
‒ O ką vienas kitam pasakėte ant ežero kranto priešais Naujosios Zelandijos kalnus, nežino net ir šeimos nariai...
Pijus: Prieš porą metų mąstėme pasidaryti vietinio stiliaus ceremoniją, su maorių tradicijomis. Tačiau tik kelionei artėjant iki galo sustygavome, ką norime tą dieną veikti.
Eglė: Galiausiai išsigryninome, kad nieko specialaus daryti visai nenorime.
Pijus: Svarbiausias elementas buvo mus supanti gamta. O trečias žmogus iš šalies mums nėra reikalingas, nes mažai ką reiškia. Kai žmonės tuokiasi bažnyčioje tikėdami, kad kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir jų, – puiku, tačiau mes nusprendėme, kad tuoktis pirmiausia norime vienas prieš kitą.
Eglė: Buvo daug vėjo. Jis ir buvo tas trečias žmogus.
Pijus: Atsistojome dviese ant ežero kranto, pasišnekėjome ir apsikeitėme žiedais.
Eglė: Žiedai buvo kaip vyšnaitė ant torto – vestuves jau šventėme visą savaitę, mėgaudamiesi laiku su šeima. Nusprendėme tas pirmas septynias dienas praleisti devyniese, gaminti maistą, keliauti, džiaugtis vieni kitų kompanija ir Naujosios Zelandijos vaizdais.
Pijus: Prieš tai galvojome, kad pabūsime pirmą savaitę su šeima, o tada tai jau keliausime! Išėjo atvirkščiai – pirma savaitė buvo tiesiog tobula ir jos paskutinę dieną vainikavo vestuvės. O tada visi atskirai poromis patraukėme į medaus mėnesio keliones. Prisiminus šią patirtį, norisi taip švęsti vestuves rekomenduoti visiems. Pagalvokit paprastai – švenčiant sodyboje su aštuoniasdešimt svečių, jaunavedžių porai neatitenka didžiosios linksmybės, tik nuovargis nuo emocijų ir įtampos. Be to, toks savaitgalis neretai kainuoja tiek pat, kiek žodžiais nenupasakojama mėnesio trukmės kelionė.
Eglė: Mes nepabijojome pasakyti, kad šioje šventėje seneliai, giminės nedalyvaus. Su jais mes susitikome ir paminėjome atskirai. Aišku, buvo šiokio tokio nesupratimo, tačiau ramiai paaiškinus, kad šventės pirmiausia norime sau, visi susitaikė. Man apskritai buvo sunku save įsivaizduoti su prabangia suknele, vos galinčią pajudėti. Net santuokų rūmuose susituokėme su perdarytais marškiniais, kuriuos pasiėmėme pakeliui į ceremoniją...
Pijus: Bet čia gal mūsų toks tipas, dedame akcentus šiek tiek kitose vietose. Net ir su vestuvių fotografe Naujojoje Zelandijoje susipažinome likus vos penkiolikai minučių iki apsikeitimo žiedais. Gali jaudintis ‒ arba gali tikėti, kad viskas bus gerai, ir atsipalaiduoti. Pažiūrėjus į kitų žmonių vestuves dažnai atrodo, kad prie altoriaus stovi ne jie, – nuotaka su kitu veidu, suknele, abu lyg įstatyti kažkokiose pozose.
Eglė: Mums buvo svarbu per vestuves išlikti savimi ir tai tikrai pavyko. Gal apskritai nebuvo poreikio susikurti pasaką iš vestuvių – mes ir taip kiekvieną dieną teatre režisuojame, vaidiname ir persirenginėjame. Manau, kad dėl tos pačios priežasties mums nepatinka ir teminiai vakarėliai…
‒ Kaip užgimė „Vėjų teatras“?
Eglė: Kai susipažinome, dažnai važinėdavau į Kauną, abu tuo metu turėjome ten reikalų. Pasakodavau Pijui, kad jau kuris laikas mąstau pastatyti spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre – direktorius Egidijus Stancikas jau nuo studijų baigimo mane kalbino. Pati vis nesiryžau, kol Pijus mane stumtelėjo. Dabar jau aišku, kad teisinga linkme. Pirmiausia ten pastačiau spektaklį vaikams „Labas, lape!“, o paskui ir „Vasarvidį“, „Lė-kiau-lė-kiau“ ir „Būtybes“. Tai nebuvo pirmas kartas, kai stačiau spektaklį mažiesiems. Dar studijuodama pirmame kurse, kai Aidas Giniotis mums davė užduotį pastatyti etiudą vaikams, visai aiškiai supratau, kad tai – mano sritis. Kurdama medžiagą vaikams jaučiu daugiau laisvės nei dirbdama su rimta dramaturgija.
‒ Kaip dažnai susiduri su požiūriu, kad spektakliai vaikams – nerimta?
Eglė: Visiems atrodo, kad nerimta, kad tai tik niša, kurioje gali užsidirbti. Vienas iš mano teatro mokytojų buvo Gintaras Varnas. Norėdavau su juo pašnekėti apie vaikų teatrą, tačiau būdavo nedrąsu – jis juk tokių dramų režisierius! Magistro studijas baiginėjau pas jį, galiausiai paklausiau man rūpimų dalykų. Jo pozicija ir nuomonė iki šiol įkvepia – jis gražiai priėmė kūrybos vaikams idėją. „Kaipgi jiems nekurti? Iš jų išaugs žiūrovai, einantys į teatrą“, – pasakė. Manau, kad ne visi gali statyti vaikams. Tai darydamas pirmiausia turi galvoti ne apie savo meną, o apie vaikus. Kad galvotum apie vaikus, turi negalvoti apie save. O daugeliui aktorių ir režisierių tai padaryti – darbas nelengvas.
‒ Dažnas aktorius nenori net įsivaizduoti savęs strikinėjančio prieš vaikus.
Eglė: Tačiau kodėl reikia įsivaizduoti, kad turi strikinėti? Pas mus dar pilna tokių senų štampų – jeigu vaikams, tai reikia suploninti balsą ir suktis ratu. Tačiau dažniausiai vaikai tiesiog nesupranta, kas prieš jį strakaliojančiam žmogui darosi. Gal nenormalus? Mažieji žiūrovai supranta daugiau, negu mes galvojame. Ir ne tik spektakliuose.
„Vėjų teatras“ klostosi gerai, natūraliai, idėjos ateina savaime, kaip ir pats teatras. Įsteigėme jį, pradėjome rašyti projektus paramoms, statyti spektaklius, jie eina ir toliau. Idėjų galvoje – pilna. Šią vasarą norime surengti gastroles pajūryje – Klaipėdoje, Palangoje, Neringoje. Argi gali būti geresnis laikas eiti į spektaklius negu atostogaujant?
‒ Spektakliams renkiesi išskirtinai autorius lietuvius. Kodėl?
Eglė: Prieš pat įsikuriant „Vėjų teatrui“ stačiau spektaklį „Labas, lape!“ pagal Evelinos Daciūtės knygą „Laimė yra lapė“. Autorė dalyvavo premjeroje, spaudos konferencijoje, šiek tiek ir procese. Man patiko, kad autorius yra čia, dar pagriebi dramaturgą į pašonę ir atsiranda visuma. Mėgaujuosi bendradarbiavimu su savo srities profesionalais, neabejoju, kad jiems irgi patinka, kai jų kūriniai įgauna formą. Požiūris į vaikų literatūros rašytojus visad panašus – kas čia yra ta vaikišką knygą parašyti, kiekgi čia to teksto? Imi ir parašai. Žmonės dar nesupranta, kaip tai yra reikalinga ir svarbu, kiek vaikų kūrėjai įdeda darbo ir kokius pamatus kloja vaikų galvose. Ir tiek teatre, tiek gyvenime žmonės dažnai nekomunikuoja ir visus darbus nusprendžia daryti patys, nors yra galinčių juos atlikti greičiau, geriau ir profesionaliau. Bet dažniausiai juk norisi pigiai ir greitai. Dabar statome spektaklį pagal Kotrynos Zylės knygą „Milžinas Mažylis“. Nors pjesės nėra, aš konsultuojuosi su dramaturgu. Esu tam, kad režisuočiau, aktoriai – kad vaidintų. Kita vertus, įkūrus savo teatrą tenka imtis visų darbų, ne tik režisūros.
‒ Kaip atrodo jūsų darbas kartu su Pijumi?
Pijus: Pradėti reikia nuo to, kad anksčiau buvome aiškiai sutarę niekada nedirbti kartu. Po to gavome pasiūlymą Pradžios teatre pastatyti spektaklį, neatsisakėme. Galiausiai išėjo taip, kad per tuos metus suvaidinau šešiuose Eglės spektakliuose.
Eglė: Bet čia irgi kitų suformuotas požiūris – kad dirbdamas teatre tu neturėsi šeimos, normalių namų.
Pijus: Kažkas neseniai iš moterų aktorių man pasakė – jeigu nori turėti vyrą, kurio niekada nematysi, rinkis aktorių.
Eglė: Bet kurioje profesijoje gali dirbti kiaurą parą ir vienas kito nematyti. Su Pijumi dirbti – puiku, jis yra žodžio žmogus. Pasakė, reiškia, padarys. Ir padarys gerai.
Pijus: Kad ir kokiame spektaklyje dirbtum, reikia suprasti, kad kūrybiniame jo procese neturėtų būti asmeniškumų. Jei girdi pastabą, atsimink – ji skirta ne tau kaip Pijui, o tau kaip aktoriui. Visi kartu dirbame dėl bendro tikslo. Kai tą supranti, nebeparsineši namo nuoskaudų ir nesiaiškini santykių dėl išsakytų pastabų. Gal pradžioje buvo keletas kartų, kai įsižeidžiau, bet paskui supranti – tai tikrai ne vieta ir ne laikas.
Eglė: Ir tokios situacijos nebūtinai vyksta vien poroje – daugelis aktorių yra mūsų draugai, su kuriais einame pietauti, o paskui dirbti. Turi išmokti atskirti ribas: aš esu režisierius, tu ‒ aktorius, o jis ‒ dramaturgas. Ir dirbdami scenoje mes vieni kitiems esame kolegos, ne draugeliai. Man tai pavyksta nesunkiai, aktoriams šią ribą nusibrėžti būna kiek sunkiau.
‒ Ar Timas augs teatre?
Eglė: Jis jau pastatė vieną spektaklį! Jam buvo trys mėnesiai, kai statėme spektaklį vaikams nuo pusės metų. Timas sėdėdavo kėdutėje repeticijose, o aktorė Elžbieta priešais jį bandydavo judesius: jeigu sureaguoja – tinka!
Pijus: Aš kuriu visą muziką spektakliams, sūnus – geriausias testuotojas. Būdavo, tam tikrose vietose Timas tris kartus iš eilės pradeda verkti. Reiškia, reikia keisti.
Eglė: Man smagu, kad atrandame žmonių, kuriems kurti vaikams – gera, jie nesigėdija, mėgaujasi procesu. Pačiam kūrėjui teatras turi būti malonus, o anksčiau pasigesdavau kūrybiško vidinio džiugesio. Nuostabu, kad atsirandu vis daugiau bendraminčių, prisidedančių prie mano veiklos.
‒ Ar pamirštame, kad vaikų teatras pirmiausia yra mokomasis, o tik paskui – pramoginis?
Eglė: Vaikai mokosi absoliučiai iš visko. Ir jei vedi vaiką į teatrą vieną kartą per pusmetį, vien jau tai tampa svarbiu įvykiu, kuris iškart turi tapti mokantis, įkvepiantis.
Pijus: Man didelį įspūdį padarė Norvegijos vaikų teatro festivalyje parodytas spektaklis, kuriame buvo kalbama apie pabėgėlius, karą.
Eglė: Ten viena režisierė pasakė – mes turime mokyti ir supažindinti vaikus su pasauliu, kuriame jiems teks gyventi. Kodėl turime jiems rodyti drugelius ir debesis, o tada paauglystėje staiga atverti visą tikrovės vaizdą? Festivalio spektakliuose su vaikais kalbama apie socialines problemas, smurtą šeimoje, alkoholį. Neduok Dieve apie tai pastatysi spektaklį čia, Lietuvoje! Bėda ta, kad vaikai viską mato ne scenoje, o realiame gyvenime, tik niekas apie tai nešneka.
Žinoma, tokiomis temomis kalbėti ir kurti sunku. Viename interviu manęs klausė, ar statydama spektaklį galvoju apie publiką. Tai žinoma, apie ją aš tik ir galvoju. Kitas dalykas – vaikai ne patys eina į teatrą, juos atveda tėvai, kurie renkasi pagal save. Gal jie visai nenori girdėti apie rimtus dalykus, jie nori šokinėjančių zuikučių. Tada spektaklį reikia pradėti ne nuo rūbinės, o nuo supažindinimo, apšvietos tėvams, kodėl jie ten eina.
Pijus: Dar vienas pavyzdys iš Barselonos vaikų teatro festivalio, kurį mes labai norime pritaikyti, ‒ prieš leidžiant vaikus su tėvais į salę, supažindinti tėvus su spektakliu, papasakoti, ką jis duoda vaikui, kaip edukuoja, kaip reikia elgtis spektaklio metu. Jeigu tėvai su trijų mėnesių kūdikių į spektaklį ateina pirmą kartą, jiems reikia instrukcijos!
