Tekstas: Algė Ramanauskienė
Nuotraukos: Dovaldė Butėnaitė
– Arnai, ar tau reikia įdėti daug pastangų, kad parašytum gerą kalbą?
– Tiesą sakant, niekada nesu rašęs kalbų, nors žinau žmonių, net kolegų, kurie viską smulkmeniškai susirašo. Man tai nepadėtų ‒ ko gero, jausčiausi susikaustęs ir nuolat galvočiau, kokį kitą žodį turiu pasakyti. Man priimtiniausia susidėlioti skaidres, kuriose ‒ kalbėjimo kryptį nurodanti nuotrauka, žodis ar sakinys.
– Nori pasakyti, kad kalbėdamas visada improvizuoji?!
– Iš tiesų pakanka žinoti, ką noriu papasakoti būtent apie tą konkrečią projektoriuje šviečiančią skaidrę. O tada kiekvieną kartą vis kitaip improvizuoju. Niekada neinu kalbėti žinodamas, ką tiksliai pasakysiu. Turbūt tai ir yra pats geriausias jausmas, tada esi laisvas keisti savo kalbą pagal jos klausančią auditoriją.
Tarkime, tą pačią kalbą yra tekę sakyti Kaune ir Vilniuje, ir jos pasiklausyti susirinko labai skirtingos auditorijos. Mačiau, kad kauniečiai žymiai geriau nusiteikę, tad ir kalbėdamas jaučiausi kur kas laisviau, galėjau kažką praleisti, kažkur pajuokauti ar stabtelėti.
Kartą ruošiau svarbią prezentaciją vienam mūsų agentūros klientų. Kai kolegė paklausė, tai ką aš ten ruošiuosi pasakoti, nustebau – kaip tai ką? O ji pasiūlė idėją pristatyti jai, ir tai buvo pirmas kartas, kai repetavau savo kalbą. Tada supratau, kaip svarbu prieš lipant į sceną pasitikrinti. Padėti gali bet kas – brolis, sesė, mama ar kolega. Tik repeticija leidžia pajusti, kas kalboje yra gerai, o ką vertėtų keisti. Tad ir darbe kolegoms visada rekomenduoju naują reklaminį tekstą ar žinutę pirmiausia garsiai perskaityti darbo erdvėje – tai gyvybiškai svarbu.
– Žodžiai ar prezentacijos vizualumas – kas vis dėlto yra svarbiau?
– Nors niekada nesu domėjęsis ar skaitęs, kaip reikėtų kalbėti prieš auditoriją, manau, kad pačios geriausios kalbos gali būti pasakytos be jokios pagalbinės vizualizacijos. Bet tai aukštasis pilotažas. Kartą norėjau išbandyti ‒ deja, nieko gero neišėjo... Kalbėdamas be skaidrių privalai būti profesionalus pranešėjas, o aš net nemanau, kad esu geras kalbėtojas.
Manau, svarbiausia, kad prezentacijos neužgožtų daugybė teksto. Kol žmonės mėgins perskaityti skaidrių turinį, jie net negirdės, ką kalbi. Pristatydamas naujas idėjas klientams aš dažniausiai renkuosi nuotraukas. Po nuotraukos gali eiti jos esmę nusakantis vienas sakinys. Kita vertus, kartais paruošiame vizualiai labai įspūdingų prezentacijų. Pamenu atvejį, kai teko pristatyti pasaulines reklamos tendencijas ir skaidrėse nebuvo galima apsieiti be daug teksto. Tačiau jo viso nesupylėme į vieną lapą – naujas sakinys atsirasdavo tik po to, kai pristatydavome ankstesnįjį.
Apskritai vaizdas yra labai svarbus, jis sustiprina tavo idėją, kalbėjimą, įtaigumą. Tačiau jokiu būdu neturi kalbos apsunkinti.
– Kiek kalboje svarbu įpinti asmeninių istorijų?
– Nuostabu, jei tam tikrą temą galima pristatyti per asmeninę prizmę. Žmonės dažnai bijo, kad susijaudins, atrodys nekompetentingi, neprofesionalūs. O juk tai visiškai nėra svarbu! Pamenu vieną konferenciją, kurioje kalbėjo tikras šios srities grandas. Jis tiesiog atsistojo ir pradėjo pyškinti vieną skaidrę po kitos, drąsiai juokavo, galėjai jausti, kad tą pačią kalbą sako gal penktą kartą. O po jo į sceną užlipo kukli mergina, kuri tiesiog papasakojo, kuo gyvena, ką daro, ‒ tai buvo paprasta ir nuoširdi istorija, papildyta nuotraukomis iš asmeninio jos gyvenimo. Be to, buvo matyti, kad ji labai jaudinasi. Bet publika liko sužavėta! Juk jei žmogus jaudinasi, vadinasi, jam svarbu tai, ką jis nori pasakyti. Tad jei reikėtų rinktis tarp arogantiško profesionalo ir nuoširdaus asmeninio pasakojimo, pastarasis visada būtų kokį tūkstantį kartų geriau. Žmonės iš gerų pranešimų juk ir tikisi istorijų. Ne veltui visi skaitome knygas, žiūrime filmus – nes ten laukia istorijos.
Ruošdamas kalbą klientams aš taip pat visada galvoju, kaip apie savo idėją papasakoti, kad tai būtų tikra, kad klientas pajustų, kaip idėja gimė. Kai pavyksta, nebereikia jokių specialių ledus pralaužiančių juokelių. Žmonės labiausiai vertina tikrumą.
– O aš svarstau, gal nėra blogų ar gerų kalbų ‒ tik charizmatiški žmonės, kuriems pavyksta prikaustyti publikos dėmesį?
– Na, manau, kad būna ir labai blogų, ir labai gerų kalbų. Jų sėkmė gali būti šiek tiek susijusi ir su pranešėjo charizma, vis dėlto svarbiausia – pasiruošimas ir tvirtas žinojimas, ką nori publikai pasakyti. Net ir didžiausias intravertas, kuriam be galo sunku kalbėti viešai, gali pasakyti puikią kalbą, jei tik turi ką papasakoti.
Manau, didžiausia klaida, kurią daro kalbėtojai, – tai noras pasirodyti dideliais ekspertais arba prastas temos pasirinkimas, kai kalbama tiesiog „apie kažką“. Geriau jau kalbėti apie labai siaurą sritį nei apie tai, ką visi ir taip žino.
– Ar kalba gali turėti savo stilių?
– Sakyčiau, tai net būtina. Juk eidami į kino teatrą filmus renkamės pagal žanrą – siaubo, komedija, drama ar trileris. Taip ir pranešėjas turėtų apsispręsti, koks jo kalbos tikslas, kokią emociją jis nori perduoti. Pavyzdžiui, man atrodo, kad mano kaip kalbėtojo tipas yra... juokdarys. Tačiau turinys man yra toks pats svarbus kaip ir gera auditorijos nuotaika. Dirbdamas reklamos srityje aš puikiai suvokiu emocijos svarbą. Tad ir visose istorijose pirmiausia ieškau jausmo. Tikiu, kad geros prezentacijos privalo turėti emocinę vertę. Būtent tokias kalbas žmonės įsimena ilgam.
– Na, o kalbos ilgis – geriau išsamiai ar trumpai?
– Kad ir ką ar kur šnekėsi, visų svarbiausia, kad tai būtų trumpa kalba. „TED“ konferencijos, ko gero, ir yra geriausias to pavyzdys. Sakydamas kalbas stengiuosi pasirinkti vieną labai aiškią temą ir ją aplipdyti papildoma informacija. Tačiau iš esmės visada kalbu apie labai siaurą sritį.
– Papasakok, kokios emocijos tave užplūsta prieš lipant į sceną?
– Žiūrint, kokia auditorija manęs laukia. Jei ji nedidelė, jei salėje nėra daug ciniškais žvilgsniais veriančių rinkos ekspertų, tada būna tiesiog smagu.
– Ir tiesiog mėgaujiesi?
– Na, gal ne visada! (Juokiasi.) Jei laukia didelė ir labai svarbi prezentacija, man tikrai būna baisu. Atsimenu, kartą turėjau kalbėti prieš kelių šimtų žmonių auditoriją. Iš jaudulio visą dieną net negalėjau valgyti, įsivaizdavau tą sceną ir salę, pilną rimtų žmonių. Galiausiai ateinu ir matau – nei scenos, nei pakylos, pranešėjai stovi šalia publikos, o ji – puikiausiai nusiteikęs kūrybingas jaunimas. Visos baimės išsilakstė akimirksniu. Pastebėjau, kad neretai paprasčiausias jaudulys gali peraugti į didelę baimę. Ir atvirkščiai.
Mane patį stipriai veikia ir auditorijos nusiteikimas. Jei per pirmąsias kelias minutes pajuntu, kad auditorija artima, – toliau viskas einasi sklandžiai. Bet kartą įvyko priešingai: pradėjęs kalbėti supratau, kad tai visai ne mano publika, o ir kalbu ne visai sau artima tema. Tokiais momentais ima sekti žmogaus energija, jis ima kalbėti lėčiau, jam pradeda pintis liežuvis. Arba priešingai – jis ima per greitai berti žodžius. Kai ruošiuosi kalbai, kolegos visada man primena: Arnai, tu tik neskubėk, – nuo streso pradedu kalbėti labai greitai...
Daugiausia patirties iš tiesų įgyju kalbėdamas agentūros klientams. Tai – pati geriausia mokykla. Pirmiausia, pristatydamas idėją privalai ja be galo tikėti – juk pats ją ir sukūrei. Todėl beveik niekada nesijaudinu, nes puikiai žinau, kaip idėjos gimė, galiu apie jas papasakoti viską nuo A iki Z. Juokauju, kad tai – mano penkios minutės šlovės. O jei dar matau, kad žmonėms smagu manęs klausytis, jaučiuosi visiškai laimingas.
Pasitaiko ir tokių atvejų, kai tenka pristatyti didžiules metines reklamos kampanijas tikriems verslo titanams, įtikinti juos, kad tai, ką čia kalbu, yra geriausias įmanomas variantas. Štai tada gali būti žiauriai baisu! Ypač jei kalbi žmonėms, kurie reklamos ar rinkodaros pasaulyje pradirbę ne vieną dešimtmetį, taigi tu neturi jokių šansų kabinti makaronų... Nes žinai, kad bet kurią sekundę žmogus gali pasakyti: „Stop, kalbi visiškas nesąmones!“
– Ar turi savų būdų nuraminti kalbėjimo baimę, nerimą?
– Man to tiesiog nereikia. Turbūt pasitikėjimas savimi yra man duotas nuo gimimo. Tik tai nereiškia, kad visada sakau tobulas kalbas. Per didelis pasitikėjimas savimi kartais gali net pakišti koją ‒ kai manai, kad viską žinai ir moki tobulai, tačiau užtenka pristatyti savo kalbą kolegai ir staiga supranti, kad ne viskas taip jau tobula, kaip atrodė.
– Ką daryti, jei jauti, kad vis dėlto kalbi ne savo publikai, kad tavo juokeliai jos tiesiog neveikia?
– Apskritai pastebėjau, kad pati sunkiausia auditorija dažnai susirenka Vilniuje. Ko gero, tai sostinės, kad ir kokios mažos šalies ji bebūtų, arogancija. Manau, svarbiausia niekada garsiai nesakyti, kad kalbėdamas jaudiniesi. Tai visiems žinomas triukas. Turbūt nesu buvęs konferencijoje, kurioje bent vienas iš pranešėjų nebūtų to pasakęs. Pamenu, ir tu buvai viena jų! (Juokiasi.)
– Mane tai savotiškai nuramina...
– Taip, tai iš tiesų būdas nuleisti įtampą – prisipažinti, kad labai nerviniesi. Tačiau tai svarbu tik pačiam kalbėtojui ‒ visi kiti ir taip mato, kad jaudiniesi, ir tame nėra nieko blogo. Atsimenu, kai kartą pradėjęs kalbėti pajutau, kad sunkokai sekasi valdyti publikos dėmesį, stabtelėjau, atsigėriau vandens, per tą trumpą akimirką susirinkau save iš naujo ir toliau kalbėjau su nauja energija. Čia kaip krepšinyje: imi minutės pertraukėlę, susitelki ir bandai dar kartą.
Galbūt auditorija, kuriai šnekėsi, niekada nebus tokia, kokios norėtum. Yra sakančių, kad tokių atveju verta minioje susirasti žmogų, kuriam bus skirtas tavo pasakojimas. Bet mane žmonės, kurie akylai seka, linksi ir pritariamai šypsosi, tiesiog išblaško. Tad dažniausiai ieškau neutralaus veido.
– Ar tau yra tekę rimtai susimauti, kai pasakęs kalbą jauteisi nusivylęs savimi?
– Kad aš visą laiką jaučiuosi susimovęs... Absoliučiai kiekvieną kartą! Nes visada atrodo, kad nepasakei ir to, ir ano. Bet juk taip ir ateina patirtis.
Kartą padariau rimtą klaidą: ruošdamasis vienai kalbai daug domėjausi konkrečia tema, skaičiau kitų žmonių knygas ir straipsnius. Taip gimė kalba, kuri buvo visai ne mano, ir tai labai jautėsi. Mačiau skeptiškus žvilgsnius, bet juk ir pats nelabai tikėjau tuo, ką kalbu, jaučiausi stovįs ne savo batuose. Tad verčiau jau susirasti savo nišą, nes kalbėti svetima tema yra pati didžiausia nesąmonė. Prisiskaityti knygų ir sakyti – aš ekspertas – blogiausias pasirinkimas. Tavo pasakojimas neturės tikros istorijos, nieko tikro. O ir pats jausi, kad šį kartą tiesiog nepavyko.
– Ilgai sielojiesi dėl nesėkmių ar greitai viską pamiršti ir judi toliau?
– Kaip viename reklaminiame klipe sakė krepšininkas Scottie Pippenas, geriausieji turi trumpą atmintį... Jie pamiršta nesėkmes ir eina toliau. Būtina išanalizuoti, kas buvo ne taip, pasidaryti išvadas, o tada – pamiršti ir ruoštis kitai kalbai. Dirbantieji reklamoje tam turi daug galimybių, nes pristatyti naujas idėjas jiems tenka kiekvieną savaitę, o kartais – ir kasdien.
– Ar geras humoro jausmas gali išgelbėti prastą kalbą? O gal jo gali būti per daug?
– Humoro kalboje tikrai gali būti per daug. Juk žmonės į konferencijas ateina klausytis ne „stand-up“ komedijos. Kita vertus, humoras gali ir labai padėti, visada bus žmonių, kuriems geras juokas bus geriausia kalbos dalis. Kartą esu sulaukęs pastabos: „Arnai, tu nesistenk būti juokingas.“ Mes visi norime, kad žmonės mus mėgtų, bet klausytojai pirmiausia vertins, ar pasakei kažką naujo. Tai, kad per tavo kalbą žmonės juokiasi, yra niekas. Bet jei jie išeina įkvėpti, o gal net apsiašaroję, tada tau tikrai pavyko.
Juokingas gali būti ir cinizmas, ir ironija. Mano manymu, humoras tėra gera priemonė pralaužti ledus, tačiau jis niekada neišgelbės prastos kalbos.
– Ar pats klausai kitų žmonių kalbų?
– Klausau, nes man įdomu, ką kiti kalba, kaip konstruoja istorijas, kaip nagrinėja tam tikras temas. Tačiau, pavyzdžiui, man ne visai patinka „TED“ konferencijų formatas. Jų kalbos yra per daug tobulos, nupoliruotos iki absoliutaus perfekcionizmo. Visos prasideda žodeliu „aš“, nes tai labai asmeninės istorijos. Jų paklausyti, žinoma, verta, bet man jose trūksta gyvybės, laisvumo ir improvizacijos.
– Vadinasi, tobulumas tau nėra patrauklus?
– Ne, kalboje turi būti laisvės.
– Tai kokia, Arnai, yra gera kalba?
– Tai tinkamai pasirinkta tema, kuria nuoširdžiai tiki. Idealu, jei ji papasakota per asmeninę kalbėtojo prizmę. Geriau jau būti nuoširdžiu, tikru, gyvu, besijaudinančiu, drebančiu ir netobulu žmogumi nei arogantišku profesionalu, kuris beria kalbas kaip koks dievas. Čia kaip sporte – kai žaidžia dvi komandos ir žiūrovas nėra nė vienos jų gerbėjas, jis dažniausia serga už silpnesnius. Tad nereikia bijoti parodyti savo silpnumo, jaudulio ar baimės.
Kalbai reikėtų gerai pasiruošti, bet nebūtina užsirašyti tikslaus teksto. Tačiau būtina prieš lipant į sceną kam nors kalbą papasakoti.
Visada renkuosi rankoje laikomą mikrofoną, man tiesiog reikia kažką turėti. Stengiuosi stabtelėti prieš kiekvieną skaidrę, nes žmonės negali vienu metu sutelkti dėmesio ir į vaizdą, ir į tai, ką šneku.
Rekomenduoju (priešingai nei darau pats) perskaityti nors vieną knygą apie viešąjį kalbėjimą. Tai gali padėti. Bet kokiu atveju, scenoje būtina energija. Didelė ir daug. Net jei tenka perlipti per save.
Svarbu atrasti savo stilių ir žinoti, koks tavo tikslas – prajuokinti, įkvėpti, o gal įbauginti. Skirtingų žanrų nereikėtų painioti. Žinoma, paveikiausia, kai kalboje yra ir juoko, ir ašarų, kai pasakoji apie juokingus dalykus, o tada atskleidi situacijos absurdiškumą. Savotiški emociniai amerikietiškieji kalneliai.
O svarbiausia – nebijoti, kad scenoje apims jaudulys, kad bus blogai. Nes niekam tai nėra svarbu, jei tik esi tikras. Prisimink, kad niekada nebūsi geriausias. Visada atsiras geresnių už tave.
