Pristatome jums po tituluočiausią klubą iš penkių dominuojančių klubiniame futbole Europos šalyse. Tiesa, svorio kategorija kiek kitokia – apsiribojame tais, kurie šiuo metu nežaidžia aukščiausioje lygoje.

Birmingamo „Aston Villa“

Birmingamo „Aston Villa“

Septynis kartus Anglijos čempionų šlovingiausią laikotarpį prisimenančių gyvųjų nebelikę – šeši titulai iškovoti XIX amžiaus paskutiniame ir pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje. Tačiau paskutinį kartą triumfuota jau gerokai vėlesniais laikais – 1981 metais.

Pirmą kartą į antrą Anglijos divizioną „Aston Villa“ iškrito dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iki šlovingo 1980–1981 metų sezono tai buvo nutikę dar du kartus, o 1969–1970 metais komanda nusirito netgi iki trečiojo diviziono. Tačiau jau 1975–1976 m. sezoną „liūtai“ vėl grįžo į aukščiausią lygą. Po metų vos taško trūko iki bronzos medalių, tačiau iškovotas trofėjus – lygos taurės finale po dviejų peržaidimų palaužtas Liverpulio „Everton“ klubas.

Po trijų iš eilės finišų tarp aštuonių geriausių Anglijos klubų, 1980–1981 metų sezone „Aston Villa“ tikrai nebuvo favoritai. Visą sezoną jie vertėsi su vos 14 žaidėjų. Pagrindiniu konkurentu buvo „Ipswich“, kurį Birmingamo komanda pralenkė keturiais taškais. To sezono didvyriu laikomas Peteris White‘as, įmušęs 21 įvartį. Jis įmušė pergalingą įvartį ir įvartį kito sezono Čempionų lygos finale – po „liūtų“ kojomis krito Miuncheno „Bayern“. Tačiau Anglijoje klubas liko tik 11-as. 1982–1983 m. sezono pradžioje klubo trofėjų lentyną papildė ir UEFA Supertaurė – finale įveikta „Barcelona“.

Didžiąją sėkmę pirmiausia reikėtų sieti su geležine gynyba. Auksiniame sezone Anglijoje Birmingamo klubas praleido 40 įvarčių – mažiausiai tarp klubų, iškovojusių kelialapius į Europos turnyrus. Per pergalingą Čempionų lygos komandą į „Aston Villa“ vartus krito vos du įvarčiai.

Visgi sėkmė greitai išblėso ir jau 1987–1988 metais „liūtai“ iškrito į antrąjį divizioną. Nors jau po metų grįžo į elitinių klubų būrį, bet daugiau čempionų titulų nebeiškovojo. Arčiausiai tikslo būta 1989–1990 metų sezone, kai devyniais taškais pralaimėta „Liverpool“, ir po trejų metų, kai dešimčia taškų daugiau surinko ir čempionais tapo „Manchester United“. Nuo to laiko iškovotos dvi lygos taurės, 2007–2010 metais „liūtai“ buvo nelabai toli nuo didžiojo ketverto. Paskutinius du sezonus „Aston Villa“ praleido „Championship“, bet šį sezoną vėl žaidžia „Premier“ lygoje.

La Korunjos „Deportivo“

La Korunjos „Deportivo“

1906 metais įkurto klubo istorijoje yra vienas šlovingas laikotarpis – 1994–2002 metai, per kurį ir iškovoti visi didieji trofėjai. 1941–1942 metais klubas pirmą kartą iškopė į aukščiausiąją Ispanijos lygą ir jau pirmu mėginimu finišavo šalia medalių zonos – ketvirtoje vietoje. 1949–1950 metais iškovotas sidabras, tačiau tokio rezultato pakartojimo teko laukti keturis dešimtmečius. Klubas nuolat migravo tarp pirmo ir antro Ispanijos diviziono, kol 1974 metais iškrito į trečiąjį. Prireikė 17 sezonų vėl grįžti į elitą.

Grįžusi į aukščiausią divizioną „turkų“ vadovybė į savo gretas ėmė vilioti superklubų veteranus, nereikalingus savo klubams, ir investuoti į talentingą jaunimą – geriausi pavyzdžiai yra Bebeto ir Rivaldo, kuriems Galisijos klubas buvo pirmoji stotelė Europoje. Užaugo ir pajėgi klubo auklėtinių karta. 1992–1993 metais „Deportivo“ Ispanijos čempionate nusileido tik „Barcelona“ ir „Real“. Kitą sezoną pirmavo „Primera“ pirmenybėse beveik visą laiką, bet čempionų titulą užleido „Valencia“, o 1995 metais dar vieną sidabrinį finišą papildė pirmasis klubo istorijoje trofėjus – Karaliaus taurė.

Po kelių ne tokių gerų sezonų atėjo auksiniai 2000-ieji. Roy Makaay į priekį vedama komanda pranoko „Barcelona“ ir „Valencia“ klubus, ir iškovojo auksą. Dar keturis sezonus iš eilės klubas rinko medalius, o vyšnia ant torto tapo 2002 metų Karaliaus taurės finalas. Šimtmetį šventusio Madrido „Real“ sirgalių akivaizdoje Sergio ir Diego Tristano įvarčiai leido įveikti „Los Galacticos“. Sėkmė šypsojosi ir Europoje – du kartus pasiektas Čempionų lygos ketvirtfinalis, kartą – pusfinalis. „Turkų“ jėgą pajuto tokie klubai kaip „Manchester United“, Londono „Arsenal“, Turino „Juventus“, „Milan“ ar Miuncheno „Bayern“.

Auksinis laikotarpis neatsiejamas nuo Javiero Iruretos, klubą treniravusio 1998–2005. Komandos prezidentas jam suteikdavo laisvę komplektuoti sudėtį. 4-2-3-1 su dviem kietais atraminiais saugais ir kūrybingu žaidimo kūrėju buvo „turkų“ vizitinė kortelė. Geriausiais laikais saugų linijoje žaidė Mauro Silva, Djalminha, Emersonas, Sergio Gonzalezas, Aldo Duscheris. Nors auksinis dešimtmetis paprastai būtent ir siejamas su puikia saugų linija ir geru atakuojančiu žaidimu, bet gynyboje „Deportivo“ taip pat buvo solidūs.

Visgi ilgainiui sėkmė išblėso. Tuometinis klubo prezidentas Augusto Cesar Lendoiro per daug optimistiškai vertino komandos finansines galimybes – vėliau pripažino, kad kai kuriuos lyderius privalėjo parduoti, kol tokią galimybę turėjo. Komanda susiveržė diržus, nors formaliai tai buvo vadinama komandos atjauninimo strategija. 2006–2007 metų sezone „Deportivo“ finišavo 13 vietoje, o po keturių metų iškrito į žemesnį divizioną. Nors antrame divizione „turkai“ žaidė tik metus, 2012–2013 metais vėl iškrito į „Segunda“. Aukščiau 15 vietos „La Liga“ pirmenybėse šiame dešimtmetyje „Deportivo“ nebuvo pakilę, o šį sezoną vėl žaidė antrame divizione. 2015 metais nutrūko ir istorinė 18 sezonų serija, kai Madrido „Real“ iš La Korunjos grįždavo be pergalės.

„Hamburger“

„Hamburger“

Hamburger“ klubas įkurtas 1887 metais, o pirmasis šlovės laikotarpis atėjo tarpukariu. Trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje iškovoti du Vokietijos čempionų titulai. 1959 metais „dinozaurai“ dar kartą tapo Vokietijos čempionais, 1963 metais iškovojo šalies taurę. Tais pačiais metais įkūrus „Bundesliga“, „Hamburger“ buvo pakviestas joje dalyvauti.

Komandos aukso amžius buvo 1975–1987 metai. Per šį periodą žemiausia vieta Bundeslygoje buvo 10-oji. Iškovoti trys čempionų titulai, penkis kartus laimėtas sidabras, du kartus į viršų iškeltos Vokietijos taurės. Keturis kartus „dinozaurai“ pasiekė Europos turnyrų finalus. 1977 metų Europos taurių laimėtojų taurės finale „Hamburger“ 2:0 įveikė Briuselio „Anderlecht“. Vieną iš įvarčių įmušė legendiniu treneriu vėliau tapęs Felixas Magathas. 1980 metais „dinozaurai“ pateko į Čempionų lygos finalą, pusfinalyje eliminavę Madrido „Real“. Tačiau finale 0:1 pralaimėta „Nottigham Forest“. Po dvejų metų „Hamburger“ dar kartą suklupo finale – šį kartą UEFA Taurės turnyre. 1983 m. Čempionų lygos finale dar vienas F. Magatho įvartis atnešė pergalę prieš Turino „Juventus“.

Šlovingojo laikotarpio legendos buvo Kevinas Keeganas, du kartus laimėjęs Auksinį kamuolį, kūrybingasis Gunteris Netzeris, Horstas Hrubeschas ir treneris Ernstas Happelis. Jeigu 1978–1980 m. klubui vadovavęs Branko Žebecas buvo diktatorius, E. Happelis nevengdavo konsultuotis su žaidėjais. Prieš 1983 m. Čempionų lygos finalą išklausęs savo žaidėjų pozicijos jiems nurodė ne stengtis žūtbūt sulaikyti Michelį Platini, bet priešingai – pagrindinį dėmesį skirti kitiems žaidėjams, kad puolime prancūzų žvaigždė nesulauktų bendraklubių paramos.

Treneris buvo ir spaudimo varžovams ekspertas bei taktinis inovatorius. Laikais, kai dauguma komandų naudojo taktinę schemą 4-2-4, jis žaidė su trimis saugais, taip susikurdamas pranašumą aikštės viduryje ir leido savo komandoms labiau kontroliuoti žaidimą. „Hamburger“ komanda buvo brandusis E. Happelio karjeros etapas – į Šiaurės Vokietiją jis atvyko jau kartą laimėjęs Čempionų lygą. Ne kartą po rungtynių varžovų treneriai sakydavo, kad rungtynes pralaimėjo ne jo treniruojamoms komandoms, bet pačiam E. Happeliui. „Hamburger“ tikrai nebuvo talentingiausia Europos komanda, bet E. Happelis pasiekė, kad darbštumas ir kovingumas nusverdavo talentą.

Visgi finansinės problemos privertė klubą atsisveikinti su lyderiais. Po 1987 metų „Hamburger“ vos tris kartus žaidė Čempionų lygoje ir tik du kartus iškovojo Bundeslygos medalius. Tiesa, Europoje buvo keletas įsimintinesnių sezonų. 2008–2009 metų UEFA Taurėje pasiektas pusfinalis, ketvirtfinalyje eliminuotas „ManchesterCity“ klubas. Kitą sezoną klubas pasiekė pusfinalį inauguraciniame UEFA Europos lygos turnyre. Užpernai „dinozaurai“ neteko savo išskirtinio statuso – jiems iškritus į antrąjį divizioną, neliko klubų, kurie nebūtų praleidę nė vieno Bundeslygos sezono.

„Pro Vercelli“

„Pro Vercelli“

1892 metais įkurta komanda yra tituluočiausias šalies klubas, dabar nežaidžiantis „Serie A“. Visi septyni „Serie A“ čempionų titulai iškovoti tarp 1908 ir 1922 metų. Vos 46 000 gyventojų dabar turintis Pjemonto miestas diktavo futbolo madas visai šaliai, jos žaidėjai sudarė Italijos rinktinės branduolį, o dėl kieto žaidimo stiliaus klubas užsitarnavo „liūtų“ pravardę. Kartu su „Liverpool“, „Pro Vercelli“ laikomi geriausiais XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios Europos klubais. Per 1922 metų turą po Europą, į kurį „Liverpool“ leidosi kaip Anglijos čempionai, „liūtai“ buvo vieninteliai, kurių įveikti nepavyko.

Vienas klubo lyderių, pirmąją Italijos futbolo superžvaigžde dažnai tituluojamas Guido Ara (vėliau tapo treneriu), paprašytas apibūdinti komandos stilių, sakė: „Tai buvo futbolas ne mergaitėms.“ Komanda pasižymėjo gera komandine dvasia ir puikia darbo etika. Treneriai taikė inovatyvius darbo metodus, paremtus disciplina ir sunkiu darbu. Kasdien buvo šlifuojamos standartinės padėtys. Eroje, kai dauguma komandų stengdavosi kuo greičiau ilgais perdavimais kamuolį pasiųsti link varžovų vartų, „liūtai“ pasirinko trumpais perdavimais ir kamuolio kontrole paremtą stilių. Dauguma žaidėjų augo tose pačiose gatvėse ir pažinojo vieni kitus nuo vaikystės.

„Pro Vercelli“ išugdė du pasaulio čempionus – 1934 metų Italijos rinktinės atsarginį vartininką Giuseppe Cavanna ir 1938 metų antrą rezultatyviausią žaidėjų Silvio Piola, kuris vėliau tapo rezultatyviausiu visų laikų „Serie A“ žaidėju – 274 įvarčiai. Neseniai karjerą baigęs legendinis Francesco Totti atsiliko 24 įvarčiais.

„Liūtus“ parklupdė profesionalaus futbolo era – atlyginimais su didesnių miestų klubais konkuruoti nepavyko. Jau 1941 metais „Pro Vercelli“ žaidė tik trečioje Italijos lygoje, o 1979 metais atsidūrė „Serie D“. XXI amžių „liūtai“ sutiko kaip ketvirtojo diviziono vidutiniokai. Tačiau per 2010–2011 metų sezoną klubui dėl skolų uždrausta startuoti ketvirtojoje lygoje.

Visgi klubą išgelbėti pavyko – įkurtas naujas juridinis vienetas ir depresines nuotaikas greitai pakeitė triumfas – 2011 metais iškopta į trečiąjį šalies futbolo divizioną. Kitą sezoną po 64 metų pertraukos „Pro Vercelli“ grįžo į „Serie B“. 2013 metais klubas iškrito į žemesnį divizioną, tačiau 2014–2018 metais vėl rungtyniavo „Serie B“. Šiame sezone „liūtai“ vėl žaidžia trečiame divizione.

„Roubaix“

„Roubaix“

96 000 gyventojų turintis miestas Prancūzijos šiaurėje savo šalies futbolo madas diktavo labai seniai – pirmame XX amžiaus dešimtmetyje. Tai buvo laikotarpis, kai Prancūzijoje profesionalus futbolas dar neegzistavo. „Roubaix“ 1902–1908 metų periodu iškovojo net penkis Prancūzijos čempionų titulus.

Kitas sėkmės periodas prasidėjo po 15 metų, kai 1923 metais laimėtas Šiaurės Prancūzijos čempionatas, šis pasiekimas vėliau pakartotas dar tris kartus. 1932 metais Prancūzijoje prasidėjo profesionalaus futbolo era, tačiau mėgėjų statuso išlaikiusios komandos permainos nesutrikdė. 1932 ir 1933 metais ji iškopė į Prancūzijos taurės finalus, kuriuose nusileido to paties miesto profesionalams „Excelsior AC Roubaix“. Visgi prieš karą „Roubaix“ įgijo profesionalaus klubo statusą ir pirmame pokariniame šalies čempionate iškovojo trečią vietą.

Tačiau greitai suvokta, kad nedidelio miesto komandos pavieniui į šlovę pretenduoti negalės, tad buvo nutarta sujungti tris komandas. „Roubaix-Tourcoing“ pasivadinęs naujasis klubas 1947 metais triumfavo „Ligue1“. Tačiau sėkmė buvo trumpalaikė, klubas nugrimzdo į žemesnius divizionus, o 1970 metais buvo išformuotas – senojo „Roubaix“ klubo tradicijas perėmusi komanda atsisakė profesionalaus klubo statuso.

Tačiau profesionalaus futbolo istorija mieste tuo nesibaigė – senasis „ExcelsiorACRoubaix“ buvo atkurtas. Buvusios šlovės atgauti komanda nesugebėjo, tačiau 1984–1985 metais žaidė antrajame Prancūzijos divizione. 1990 metais dar kartą susijungę senųjų „Roubaix“ ir „Excelsior“ tradicijų tęsėjai po penkerių metų dėl prastos finansinės būklės savo komandą uždarė.

Šiuo metu mieste yra vienintelis mėgėjų „Stade Club Olympique Roubaix 59“ klubas, save laikantis senųjų „Roubaix“ tradicijų tęsėju.

Teksto autorius: Matas Baltrukevičius