Kultūros barai paskutiniame praeitų metų numeryje paskelbė interviu su Kate Edwards, žaidimų kultūros ambasadore, kurios manymu, žaidimai – tai nauja kultūros forma. Ši taikli mintis nusipelno šiokio tokio papildymo – kompiuteriniai žaidimai yra iš tikrųjų nauja žaidimų rūšis, atsiradusi dėl technologinės pažangos, tačiau integralia kultūros dalimi žaidimai tapo jau Antikos laikais. Šiandien kompiuteriniai žaidimai įsitvirtina kaip laisvalaikio praleidimo būdas, prieinamas visiems socialiniams sluoksniams, tačiau toks žaidimų populiarumas nėra naujiena – jau klasikiniuose Atėnuose buvo susirenkama turgaus aikštėje žaisti stalo žaidimų penthe grammai („penkios linijos“) arba polis („miestas-valstybė“). Herodotas rašė, esą atėniečiai buvo taip įsitraukę į stalo žaidimus, kad visai nepastebėjo, kaip į miestą įžengė Pisistrato kariuomenė.2 O Homeras minėjo, kad pretendentai į Penelopės ranką, laukdami, kol ši išsirinks jaunikį, mėgavosi stalo žaidimais.3 Istorikams žinoma, kad imperatorius Augustas kauliukais pralošdavo nemenką iždo dalį...
Anot Fribūro universiteto profesorės Veronique’os Dasen, žaidimai apibrėžia visuomenės normas, atskleidžia vertybes, pateikia tam tikrą, žinoma, smarkiai sumažintą pasaulio modelį.4 Tyrėjai sutaria, kad apibrėžti žaidimo sąvoką – sudėtinga užduotis, nors praeityje būta tokių, kurie išdrįso tą padaryti.5 vis dėlto šiandieniniai tyrimai reikalauja naujų sąvokų. Paryžiaus XIII universiteto edukologijos profesorius Gilles’is Brougère’as teigia, kad kiekviena kultūra nustato ribas, apibrėžiančias žaidimus.6 Tarkime, lotynų kalbos žodis ludus nėra identiškas prancūzų jeu, vadinasi, ir pati žaidimo sąvoka senovės Romoje ir šiandieninėje Prancūzijoje skiriasi. Jeigu norime tam tikrą veiklą vadinti žaidimu, ji turi būti interpretuojama pagal tos visuomenės atstovų įsivaizdavimą, kas yra žaidimas. Istorikai, ypač Antikos specialistai, susiduria su problema, nes išlikusiuose šaltiniuose apie žaidimus kalbama mažai, todėl Klėjos tarnui tenka pačiam išsiaiškinti, kaip senovės graikai arba romėnai suprato sąvoką žaidimas. Čia reikėtų išskirti sąvoką agon, kuri senovės graikų kalba reiškia įvairaus pobūdžio varžybas, rengiamas dievų garbei, pavyzdžiui, puikiai žinomos Olimpinės žaidynės arba teatro pjesių varžytuvės per Dionisijų šventę. Bet šįsyk kalbama apie žaidimus, vykusius neoficialioje aplinkoje, neįtrauktus į minėtą registrą.
Antikos laikais žaidimai buvo suprantami kaip civilizacijos dalis. Anot vienos iš versijų,7 juos išrado Palamedas, Trojos karo didvyris, tapęs civilizacijos puoselėtoju, nes kartu su žaidimais, pasak filosofo Gorgijo (V a. pr. Kr.), išrado skaičius, raštą, svorio ir ilgio matavimo vienetus, monetas, net karinę taktiką.8 Kadangi žaidimai vardijami greta civilizacijai svarbių išradimų, vadinasi, jų reikšmė Antikos laikais buvusi tikrai didelė. Beje, Platonas teigė, kad žaidimus, kartu su raštu, skaičiais ir astronomija išradęs egiptiečių dievas Totas.9 Taigi jų prigimtis dieviška, nekeista, kad dievai, pavyzdžiui, meilės dievas Erotas ar deivė Afroditė žaidė kauliukais kaip ir žmonės.
Antikos mene, kuris laikomas vienu iš pagrindinių šaltinių, tyrinėjant šį laikotarpį, esama scenų su įvairiais žaidimais. Figūrėlės iš terakotos dažnai vaizduoja jaunas merginas ir vaikinus, žaidžiančius kauliukais – astragalais10 arba kamuoliais. Antikinių vazų dekoro scenose jaunuoliai žaidžia su lanku ar vilkeliu, o vyrai–kariai sėdi prie žaidimų stalo. Romos imperijoje antkapius dažnai puošdavo žaidimų scenos, kurios, matyt, reiškė, kad mirusysis mėgo žaisti, o epitafijose įrašyta: „Valgyk, gerk, žaisk“ – trys būdai, anot senovės romėnų, kaip mėgautis gyvenimu.
Jau Antikos laikais įžvelgta azartinių žaidimų grėsmė, jie buvo siejami su apgavystėmis, laikomi konfliktų priežastimi. Todėl romėnai žaisti kauliukais draudė, leisdavo tą daryti tik per Saturnalijų šventę, tačiau šio draudimo ne daug kas paisė. Ne tik Augustas, bet ir kiti romėnų imperatoriai, pavyzdžiui, Neronas ar Domicijonas mėgo žaisti iš pinigų. Imperatorius Klodas parašė net veikalą apie žaidimus su kauliukais (alea), iki mūsų dienų, deja, neišlikusį. Be to, įsakė pagaminti specialų stalą, kad galėtų žaisti keliaudamas. Įsitvirtinus krikščionybei, azartinių žaidimų draudimas tapo griežtesnis ir būdavo primygtinai primenamas, tačiau būtent Viduramžiais eruditai pavertė žaidimus didaktikos įrankiu. Vieną iš tokių – Ludus regularis seu clericalis – kanonišką arba klerikalinį žaidimą X a. Prancūzijoje išrado Kambrė vyskupas, siekdamas supažindinti žmones su krikščioniškomis vertybėmis. Viduramžiais pedagogai, mokydami lotynų kalbos ar matematikos, pasitelkdavo į pagalbą šachmatus ir stalo žaidimą, kuris vadinosi bakgamonas.
Viduramžių kaip ir Antikos valdovai irgi domėjosi žaidimais – 1284 m. Kastilijos karalius Alfonsas X iškart po to, kai paskelbė azartinius žaidimus reglamentuojantį įstatymą, parašė veikalą „Žaidimų knyga“. Pateikė žaidimus kaip pasaulio atvaizdą, keldamas egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, ar Apvaizda visagalė, o gal pats žmogus yra savo likimo kalvis? Karaliaus erudito tikslas buvo parodyti, kad žaidimai gali suvienyti net priešus. Užuot kovęsi mūšio lauke, verčiau susiremtų prie žaidimų lentos, kur visi žaidėjai lygūs, nepaisant jų tautybės, religijos, socialinės kilmės... François Rabelais knygoje „Gargantiua“ (1533–1535), rašydamas apie jaunojo milžino auklėjimą, pamini žaidimus, kurių tas išbandęs net 215. Dalį jų Pieteris Brueghelis Vyresnysis pavaizdavo paveiksle „Vaikų žaidimai“ (1560), kur du šimtai vaikų – 78 mergaitės ir 122 berniukai – žaidžia 91 skirtingą žaidimą. Renesanso laikais meno kūrinių, vaizduojančių vaikų žaidimus, buvo nedaug, todėl šis paveikslas laikomas itin originaliu, kartais interpretuojamas net kaip bandymas parodyti, esą pasaulis tėra vaikų žaidimas.
XVIII a. kartais vadinamas žaidimų amžiumi, nes jie tapo pagrindiniu aristokratų ir buržuazijos atstovų, tiek vyrų, tiek moterų, užsiėmimu. Išpopuliarėjo žaidimų salonai, virtę ir slaptų susitikimų vieta. Po visą Europą plito loterijos, XVI a. atsiradusios Italijoje. Valstybė, ilgą laiką griežtai draudusi azartinius žaidimus, pradėjo rengti loterijas, kurių tikslas – papildyti biudžetą, paremti įvairias institucijas, pavyzdžiui, ligonines ar bažnyčių statybas.
XIX a. suklestėjo prekyba žaidimais. Pramonės perversmas lėmė, kad stalo žaidimų gamyba tapo lengvesnė ir pigesnė, todėl vis daugiau žmonių galėjo leisti sau malonumą žaisti. Atsirado žaidimai „dėžutėse“ – supakuota žaidimo lentelė, kortelės, figūrėlės ir taisyklės. Žaidimai būdavo suaktualinami, tarnavo net propagandos tikslais. Vienos populiariausių temų – ekspedicijos, atradimai, karai („Karas Kinijoje 1900 m.“ arba „Rusų-japonų karas 1905 m.“). Pasauliniai karai pristabdė žaidimų industriją, todėl po Antrojo pasaulinio karo prireikė laiko jai atsigauti.
Šiandien populiarūs kompiuteriniai žaidimai vertinami kontroversiškai – kaip nauja, bet kartais pavojinga laisvalaikio praleidimo forma, pasiglemžianti visą žaidėjų laiką ir dėmesį. Žaidimai jau nėra vien elito pramoga, žaisti gali visi, kas nori. Seniai ne naujiena kavinės, kuriose galima žaisti stalo žaidimus, muziejai, kuriuose, apžiūrint parodą, siūloma ir pažaisti. Vyksta pasaulio čempionatai, kuriuose varžosi geriausios kompiuterinių žaidimų komandos, o žaidėjai, tikri savo srities profesionalai, uždirba nemenkus pinigus. Loterija, viena iš žaidimo formų, tapo natūralia kasdieninio gyvenimo dalimi. Prancūzų ekonomistas Alainas Cotta parašė knygą „Žaidimo visuomenė“ (1980), kurioje aiškiai išreiškė didėjančią žaidimų svarbą ekonomikai ir socialiniam gyvenimui. Tai aktualu ir šiandien, nes internetiniai žaidimai, loterija, sportas, lažybos krauna didžiulius pelnus. Pavyzdžiui, Lietuvoje per pirmąjį 2019-ųjų pusmetį lošimų organizatoriai gavo 52 026 milijonus eurų pajamų, loterijas organizuojančios bendrovės uždirbo 23 474 milijonus.11 Regis, sekame senovės Romos imperatorių pėdomis...
1 Roberte Hamayon. Why We Play: an Anthropological Study. Chicago. 2016.
2 Herodotas. Istorija I, p. 63.
3 Homeras. Odisėja I, p. 106–114.
4 Véronique Dasen. Ulrich Schädler. Le jeu, révélateur des sociétés. Histoire. Textes et Documents pour la Classe 1119. 2018, p. 28–33.
5 Johan Huizinga. Homo ludens: mėginimas apibrėžti žaidiminį kultūros elementą. Gelmės. 2018, p. 358.
6 Gilles Brougère. L’enfant et la culture ludique. Spirale. 24.4. 2002, p. 25–38.
7 Sofoklis. Palamedas, fragmentai 479.
8 Gorgijas. Fragmentai B 11a 30.
9 Platonas. Faidras 274 c–d.
10 Astragalas, keturių pusių kauliukas, gaminamas iš avies, ožkos ar kiaulės čiurnos kaulo.
11 https://www.vz.lt/prekyba/2019/08/30/azartiniu-losimu-istaigu-pajamos-augo-13-loteriju-organizatoriu--24
