Visos šeimos misija
„Ilgas kelias į taiką“, – taip buvo pavadinta diskusija, kurios vienas iš dalyvių konferencijoje „Websummit“ buvo Siyabulela Mandela, pristatytas kaip tarptautinių santykių ir konfliktų studijų doktorantas, lektorius, neoficialus diplomatas ir, žinoma, Nelsono Mandelos proanūkis. Prie kavos puodelio pradėjus šnekučiuotis apie jo veiklą, atsargiai prisipažįstu – vargu, ar mane būtų sudominęs šis pavadinimas, jei ne garsioji pavardė. Laukiu ir stebiu, ar įsižeis, bet Siyabulela tik nusijuokia – prie tokių reakcijų jau spėjo priprasti.
Tiesa, lengva nebuvo. Ypač paauglystėje, kai neišvengiamai norisi maištauti, o tau vis primena – po tokios vietas mes nevaikštome, tokiais žodžiais mes nekalbame, taip mes su žmonėmis nebendraujame. „Nepamiršk: juk mes – Mandelos, tad turime elgtis atitinkamai“, – vyresniųjų pamokymus dabar jau su šypsena prisimena jis.
N. Mandelos idėjų išsaugojimas tapo visos Mandelų šeimos rūpesčiu ir misija, prie kurios visi prisideda, kaip kas gali. „Viena teta, bent kai paskutinį kartą tikrinau, buvo Pietų Afrikos Respublikos ambasadorė Airijoje, kita – ambasadorė Mauricijuje, dėdė yra PAR parlamento vicepirmininkas, o aš kol kas, be doktorantūros studijų ir dėstymo, bendradarbiauju su įvairiomis organizacijomis, kurios dirba pagal N. Mandelos idealus. Noriu užtikrinti, kad jo palikimas išliks, jo idealai bus atpažįstami ir vis dar aktualūs pasauliniu lygiu. Tai visos mūsų šeimos bendra atsakomybė, o aš prisidedu tuo keliu, kurį pasirinkau“, – surimtėjęs tęsia pasakojimą.
Apgailestauja: pasaulis regresuoja
S. Mandela pasakoja, kad įgyvendindamas diplomatines užduotis yra dirbęs įvairiose šalyse: Vokietijoje, JAV, Ekvadore, Šri Lankoje, Kanadoje. Deja, tai ką pamatė, ir ką apskritai pastebi vykstant pasaulyje, jo nedžiugina.
„Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra vėl iškylantis globalus apartheidas. Pažiūrėkite, kas vyksta Europoje – įvairiose šalyse vyksta anti-imigracijos judėjimai, kuriuos kartais palaiko ir tų šalių lyderiai. Jie kalba apie sienų uždarymą nuo imigrantų, atvykstančių iš įvairių šalių, taip kurdami neigiamą jų įvaizdį, skatindami neigiamą požiūrį į pabėgėlius. Dabar tai yra didžiausias iššūkis, kurį turi spręsti pasaulis“, – įsitikinęs jis.
Rasizmo klausimas, pasak S. Mandelos, taip pat vis dar aktualus ir netgi iš naujo aštrėja. „Aš pusmetį praleidau JAV ir mačiau, kokios ten kyla rasinės įtampos. Kai kuriose valstijose baltieji vis dar nekenčia juodaodžių, kurie dėl to yra pikti, o policija ar valstybė naudoja valstybės saugumo mechanizmą, kad paslėptų tą smurtą, kuris susijęs su juodaodžiais ar meksikiečiais. Matome, kad žmogaus teisių pažeidimų daugėja. Atrodo, kad pasaulis dabar regresuoja. Kai pagalvoju, kad Jungtinės Tautos 1948 m. priėmė Žmogaus teisių deklaraciją, atrodo, kad nuo to laiko pasaulis regresuoja ir juda atgal: daugelyje šalių demokratijos ir socialinio teisingumo mažėja“, – apgailestauja S. Mandela.
„Pažiūrėkime į Italiją su jos dabartiniais lyderiais, į „Brexit“ epopėją, galų gale į Donaldą Trumpą, kuris kalba, kad Ameriką padarys vėl didžią ir tai daro statydamas sienas. Pasaulis turi apsispręsti, ar mes toliau eisime tuo keliu, kuris, mano manymu, veda į katastrofą, ar rasime bendrus kelius, kaip galime koegzistuoti. Turime atrasti būdus, kaip apginti pasiekimus tų žmonių, kurie kovojo už demokratiją, už tuos, kurių teisės yra pažeidžiamos, prieš priespaudą pasaulyje“, – kalba jis.
„Jei mes nepasimokėme nei iš Pirmojo, nei iš Antrojo Pasaulino karo, tikėtina, ši agresija mus gali atvesti prie trečiojo. Matydamas, kas dabar vyksta, galvoju, negi nepasimokėme nei iš apartheido, nei iš Holokausto, jei dabar žmonės taip trokšta grįžti atgal į pasaulį, kur žmonės yra rūšiuojami, klasifikuojami pagal jų odos spalvą, ar kilmę?“, – stebisi S. Mandela.
Nesėkmių priežastis – protingi užleidžia vietą kvailiams
S. Mandelai vardinant pasaulyje vykstančius karinius konfliktus ar kitus neramumus klausiu, o kokia visgi jo, kaip rengiančio disertaciją šia tema, nuomonė, kodėl taip vyksta, dėl kokių priežasčių, jo žodžiais tariant, pasaulis regresuoja?
Pasak jo, taip atsitiko, nes žmonės nusivylė lyderiais, kurie netesėjo savo rinkiminių pažadų, ir įsivėlė į korupciją, nepotizmą, savo asmeninių problemų sprendimą. „Tai matydami žmonės nebenori dalyvauti politiniuose procesuose. Tada valdžioje atsiranda tarsi vakuumas, kurį kažkas turi užpildyti, o tai padarė populistai. Aš pamenu, gal prieš septynerius metus, kai tik pradėjau studijas, vienas dėstytojas man pasakė: išmintingo žmogaus atsisakymas dalyvauti politikoje leidžia kvailiams jį valdyti. Taip ir atsitiko. O tai yra receptas tragedijai“, – apibendrina jis.
Ar dar galima ką nors pakeisti? Vienintelis kelias, S. Mandelos nuomone – visiems aktyviai dalyvauti politikoje, pirmiausia – balsuojant, ir stebint, ar išrinktieji tęsi savo pažadus. „Mes turime būti kaip sarginiai šunys, kurie žiūri, ar tie, kuriuos išrinkome, siekia mums svarbių uždavinių ir kaip jie tai daro. Turime iš naujo mokyti žmones, kaip svarbu dalyvauti politikoje, sprendimų priėmimo procese. Tai vienintelis būdas, kaip paversime šį pasaulį geresne vieta. Tik bendromis jėgomis galime valdyti savo institucijas, savo valstybę – tai mūsų visų kolektyvinė atsakomybė“, – aistringai kalba jis.
Klausantis jo kalbų, kyla natūralus klausimas – ar tik jis pats nesiruošia sukti politiko keliu? Kaip tikras diplomatas S. Mandela išsisuka: „Aš pats to nenoriu. Apsigynęs disertaciją planuoju diplomatinę tarnybą, noriu dirbti nevyriausybinėse organizacijose, stebėti, ar išrinktieji tęsi pažadus žmonėms. Bet jei to norės žmonės, jei jie manys, kad labiausiai tinku kokioje vyriausybės pozicijoje, aš tarnausiu savo žmonėms“.
