Brangiausias, mylimiausias ir nuostabiausias žmogus pasaulyje. Moteris, kurią sutikau prieš beveik 20 metų ir jau 18 metų gyvename kartu, po vienu stogu. Sukūrėme šeimą, pasistatėme namą, užauginome sūnų. Šiai moteriai jau du kartus tariau „Taip“ ir prisiekiau amžiną meilę ir ištikimybę. Pirmą kartą – miesto rotušėje, o dar po trejų metų ir džiaugsme, ir varge, ir turte ir skurde, ir sveikatoje, ir ligoje prisiekiau gerbti ir mylėti, kol mirtis mus išskirs, prieš altorių nedidelėje senoje medinėje bažnyčioje. Šiemet paminėjome ir savo krištolines vestuves...
Tiesa buvo švystelėjęs ir „kol mirtis mus išskirs“ baimės šešėlis. Ne, ne, nesibaiminkite. Neišskyrė, ir esu nepaprastai tvirtai įsitikinęs, kad dar greitai neišskirs. Bet onkologinė liga – ne trauma, kuri patiriama staiga, skausmingai ir lydima tik po įvykio užplūdusiu adrenalinu. Vėžys (jei kam šis terminas skamba baisiai, skaitydami staripsnį pakeiskite jį jums primtinesniu vardu – liga, onkologija ar panašiai) prisėlina tyliai, paslapčia ir nepastebimai. Tik po kurio laiko, kai šis nematomas piktadarys apsigyvena Jūsų kūne, pradedate jausti simpomus ir, galbūt, užčiuopti ar įtarti esant darinius. O kai gydytojai patvirtina diagnozę – vėžys, tada visas gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis.
Apie tai ir noriu papasakoti, o kartu ir pasidalinti savo pastebėjimais, kas tokioje sudėtingoje likimo siųstoje išbandymų situacijoje gali padėti įveikti ligą. Sergančiajam padėti susigyventi su šiurpia naujiena ir nepalūžti gydymo eigoje, o jo artimiesiems rasti jėgų padėti, padrąsinti, besąlygiškai palaikyti savo artimą. Nekalbėsiu ir nepasakosiu iliustruodamas pavyzdžiais, kaip yra sunku žmogui išgirsti liūdną diagnozę, ir kiek kartais užtrunka tikrosios negalavimų priežasties paieška. Nesistengsiu perteikti tos baimės, pasimetimo, o kartais ir kaltės jausmo (tiek ligonio, tiek jo artimųjų), neįmanomo atsakyti klausimo „kodėl man?“...
Jūs visa tai jau esate išgyvenę. Kiekvienas savo ir savaip. Mano noras pasidalinti, kaip man atrodo, patirtimi ir įsitikinimu, kad nuo mūsų minčių, nusiteikimo, veiksmų ir kartais neveikimo priklauso, kaip išbandymo kortą gavusiam žmogui seksis laimėti mirties ir gyvenimo žaidimą.
Visų pirma, kai baigiasi pirminė šoko, baimės, nevilties ir pasimetimo banga, būtina teisingai susidėlioti savo mintis. Nuo mūsų minčių vėliau seks ir veiksmai. Nuo kantrybės priklausys ir rezultatas. Svarbiausia – neleisti ligai tapti šeimininke. Žmogus turi būti svarbesnis dalyvis šiame žaidime ir jis diktuoti sąlygas, o ne leisti ligai tapti ponia ir užvaldyti visas mintis. Negalima leistis užvaldomam nuolatiniam graužimuisi ir pergyvenimui.
Esu tikras, kad kiekvienas pakliuvęs į tokią situaciją išnaršė visą internetą ieškodamas informacijos apie savo ligą. Prisiskaitė begales straipsnių apie savo tipo vėžio prevenciją ir gydymą. Perskaitė medicinos profesorių straipsnius apie mūsų šalyje ir užsienyje taikomus ligos gydymo pažangiausius, inovatyvius ir tradicinius gydymo metodus. Nustebo sužinojęs, kokie medikamentai ir procedūros yra kompensuojamos iš ligonių kasų, o kokios ne. Prisiskaitė ir savo likimo brolių ir sesių paskojimų apie jiems tekusius praeiti „kryžiaus kelius“. Apie jų sėkmes ir dar daugiau nesėkmių. Apie netobulą kompensavimų mechanizmą, apie korupciją medikų tarpe. Apie nieko nenorinčius girdėti apie pacientų jiems pasakojamus užsienyje taikomus vėžio gydymo metodus, ir apie atsidavusius savo amatui, vedamus pašaukimo gydytojus.
Gydytojus, sugebančius ne tik šaltai moksliniais terminais išdėstyti reikalo esmę, bet ir žmogišai atvirai ir nuoširdžiai gebančiais pasikalbėti su pacientu, ir rasti būten jam tinkantį žodį, gestą ar tariamų žodžių toną. Jautriems žmonėms tai labai svarbu. O tokie žmonės yra jautrūs...
Jautrūs savo sveikiems artimiesiems net ir per daug. Bet labai svarbu išlaikyti sergančiojo dvasinę ir emocinę pusiausvyrą. Šiuo paskojimu noriu pasitarnauti visiems ligonių artimiesiems, papaskodamas vieną savo patirties epizodą. Esu tikras, kad sergančio artimajam reikia būti labai stipriam ir kartais net parodyti savotišką nejautrumą, kad sulaikyti sergantį žmogų nuo panirimo į visišką neviltį. Versti jį rasti jėgų tikėti gydymo sėkme, neprarasti jėgų gydymo eigoje, nors kartais fiziškai būna labai sunku.
Mūsų atveju situacija buvo labai sunki, nors turbūt tikrai ne vienintelė tokia Lietuvoje ir, juo labiau, pasaulyje ir, manau, daug kas ras panašumų su savo išgyventais sunkumais.
Žmonai buvo diagnozuotas trečios stadijos kiaušidžių vėžys. Buvo visko. Ji praėjo mano jau minėtas emocinio sukrėtimo stadijas. Sprendė klausimą „kodėl man?“. Šiaip ji tikra kovotoja ir visą gyvenimą man ir aplinkiniams buvo ryžto, nepasidavimo ir stiprybės pavyzdys. Žmogus ne itin stiprus fizišai, bet ir stebinantis savo vidine stiprybe. Ir šiam stipriam žmogučiui susirgus ateidavo silpnumo akimirkos. Ir tais silpnumo priepuoliais aš visada stengiausi padrąsinti ir stumti į priekį.
Buvau nusprendęs, jei reikės – atrodysiu ir nejautrus ar visai bejausmis, kad tik mano mylymoji nepalūžtų ir neprarastų svarbiausio dalyko – vilties. Galima abiem verkti apsikabinus ir aptarinėti savo liūdną lemtį, bet aš esu įsitikinęs, kad vienas iš dviejų šioje situacijoje turi būti stiprus. Stipriu nusprendžiau būti ir aš. Liūdnumo ir nevilties akimirkomis, kai žmona apsipylusi ašaromis pradėdavo savęs gailėtis ir piešti baisiausiomis spalvomis galimus ateities scenarijus, visada stengdavausi ir baisiausiuose simptomuose įžvelgti artėjantį pagerėjimą ir stengdavausi tai logiškai pagrįsti. Visada pabrėždavau, kad mes tai įveiksime. Kad po šio juodo periodo ateis geresnės dienos ir bus palengvėjimas. Ir tas palengvėjimas ateina. Gal ne taip greitai, kaip norėtųsi, bet ateina. Nes amžinai blogai žmogui nebūna.
Manau, svarbiausia tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems – teisingos mintys. Esu tikras, daug kas mane sukritikuos, bet tikrai daug kas supras ir pritars, kas yra tai praėję ir išgyvenę. Vieną dieną į eilinį žmonos klausimą „o kas bus, jei aš mirsiu?“ aš atsakiau: „Mes visi mirsime. Anksčiau ar vėliau visi miršta. Nuo pat pirmos savo gyvenimo akimirkos, kai ateiname į šį pasaulį, mes artėjame link savo mirties. Klausimas iš esmės yra beprasmis. Ne jei aš mirsiu, o kai aš mirsiu... Tai yra absoliučiai neišvengiama. Mirsiu aš. Mirsi tu. Mirs ir mūsų sūnus. Mirs net jo dar negimęs vaikutis, kurio jis laukiasi su savo žmona. Mes dar net nežinome jo lyties, bet ir jis mirs...“
Labai tikiuosi, kad pasitarnausiu bent keliems iš skaitančiųjų ir Jums nereikės pamatyti to žvilgsnio, įsmeigto jums į akis, kuriame atsispindi viskas: ir nuostaba, ir baimė, ir pyktis, ir neviltis, ir dar galybė visokių jausmų ir emocijų mišinio. Jūs mano lūpomis paskysite savo artimiausiam žmogui labai svarbią tiesą, kurią iš esmės turime išgirsti visi mes. Ir sergantieji, ir sveiki. Sulaukę tam tinkamo amžiaus ir sukaupę pakankamą gyvenimiškos patirties bagažą šią tiesą atrandame dažnai patys ir be pašalinių komentarų. O kartais tai turime išgirsti iš kito lūpų. Gal ir ne tą pačią dieną ar net savaitę leisime savo protui tai priimti, bet anksčiau ar vėliau susigyvensime su tuo, o pripažinę sau jog tai tiesa, pajusime ir tam tikrą palengvėjimą.
Tikrai nekviečiu nuleisti rankų, pasiduoti ir nieko nedaryti, nes, atseit, vistiek vilties ir išeities nėra...
Priešingai: nė vienas nežinome, kiek mums skirta, todėl privalome kiekvieną dieną priimti kaip mums skirtą dovaną. O dovana gali pasitaikyti visokia. Gali būti linksma ir užburianti, o gali pareikalauti ir didžiulės ištvermės ir kantrybės. Bet niekada nesužinosime, kol nepabandysime.
Antras svarbus dalykas, kurį pastebėjau ir jaučiu būtinybe pasidalinti – tai niekada negalima užsisklęsti ligoniui su savo problemomis nuo artimųjų. Mieli kovotojai su liga, neužsisklęskite savyje. Nelikite vieni su savo juodomis mintimis. Nemanykite, kad esate artimiesiems naštą ir nebandykite palengvinti jų gyvenimo „neužkraudami“ savo problemų jiems ant galvos. Nieko panašaus tikrai nėra. Nenuvertinkite savo artimojo ir nežeiskite jo savo nepasitikėjimu.
Juk jeigu Jūs nepasakote visos tiesos, nepasipasakojate kaip jaučiatės, neprisipažįstate, kad Jums sunku, kad bijote, Jūs siunčiate žinią savo sutuoktiniui, gyvenimo partneriui, tėvui ar mamai, broiliui ar sesei, kad netikite jų pagalbą ir atsidavimu. Jei žmogus Jus myli, jam nebus nei sunku, nei gėda Jums padėti. Jūs nei sugadinsite, nei sugriausite jam gyvenimo. Mylinčiam vyrui niekada nebus gėda „išeiti į žmones“ su žmona, praradusia plaukus po chemoterapijos. Gali būti sunku Jums pačioms, nes moteriai prarasti savo garbanas tikrai nepalyginamai sunkiau nei vyrui. Bet visų pirma padarykite tvarką savo pačių galvų viduje, o kas išorėje – pataisomi reikalai.
Yra tikrai didelis perukų pasirinkimas. Galite eksperimentuoti su galvos apdangalais. Tikrai ne viena moteris atranda skareles, kepures ir skrybėlaites. Svarbiausia – neatimkite iš savo artimiausio žmogaus privilegijos Jums padėti. Leiskite jam pasirūpinti Jumis Jums sunkiausiu gyvenimo laikotarpiu, nes padėdamas Jums jis pats tampa tauresnis ir jaučiasi darąs kažką tikro ir svarbaus, kam nereikia pateisinimo ir nelauki atpildo.
Atpildas šiuo atveju yra pats nuostabiausias – mylimas ir artimas žmogus šalia, su kuriuo būdamas pamiršti dangų ir saulę, kalnus, ir jūras. Su kuriuo kartu išgerta ramunėlių arbata savo namo verandoje žiūrint pro langą į apsnigtą kiemą daug gardesnė už ,atrodo, buvusį tokį nepakartojamą kavos puodelį išgertą Santorini saloje, ant uolos viršūnės, kavinukės terasoje stebint žemai tolumoje besileidžiančią saulę į jūrą ir grožintis mėlinais kaip dangus baltų namų stogų kupolais. Santorini – atvirukas, gražus atostogų prisiminimas, o apsnigtas jūsų namo kiemas pro langą – Jūsų gyvenimas.
Neišbraukite iš gyvenimo savo artimo žmogaus. Pasitikėkite juo ir leiskite jam Jums padėti. Būkite sveiki! Jei gyvenimas atsiuntė išbandymą, drąsiai jį išlaikykite. Jei turite artimą ir mylimą žmogų – pusę išbandymo jau įveikėte.
