„Tikriausiai loterijoje laimėjai nemokamos elektros energijos puodą“, – pabandžiau pajuokauti.
„Oi ne, tai kur kas geriau – mano piniginė vėl tapo pilna“, – nušvito jis dar labiau.
„Supratau, gavai geriau apmokamą darbą“, – linkčiojau galva, manydamas, kad tikrai atspėjau. Mano bičiulis (pavadinkime jį Aleksu) nuoširdžiai nusikvatojo, nutaisė bajoriškai dosnų veidą ir mostelėjo picerijos link: „Užeikime. Vaišinu aš.“
Ir štai netrukus, besimėgaudamas pica, klausiausi Alekso istorijos. Turiu būtinai paminėti, kad mano bičiuliui gyvenimas klostėsi taip, kad Dievas jam nebuvo atsiuntęs žmonos. Kartas nuo karto jis sutikdavo moterį, bet iki oficialaus santykių įforminimo vis kažko pritrūkdavo. Va ir šį kartą Aleksas rimtoje vietoje (tapybos parodoje, o ne bare ar naktiniame klube) susipažino su simpatiška moterimi (pavadinkime ją Laura).
Pažintis klostėsi sklandžiai ir netrukus jie ėmė kartu gyventi. Buvo tik vienas mažas minusiukas, kad jo išrinktoji tuo metu neturėjo darbo. Bet Aleksas „prikišo“ savo vyrišką ranką, protą ir patirtį – darbas buvo greit surastas. Ir darbo vieta buvo ne kokio nors stiklinio biuro salės dydžio patalpoje, o visiškai atskirame kabinete. Atrodytų, kad viskas toliau turėtų klostytis puikiai, bet, deja, santykius ėmė temdyti nauja problema.
Nors Laura jau keletą mėnesių turėjo naują neblogai apmokamą darbą, tačiau vengdavo finansiškai prisidėti prie bendro gyvenimo išlaidų, vis sugalvodama kokią nors naują priežastį. Visos finansinės išlaidos guldavo ant Alekso pečių: ir už maistą, ir už buto išlaikymą, ir už bendras pramogas tekdavo sumokėti jam vienam. Situacija tapo tokia, kad pinigų vos ne vos užtekdavo iki kito atlyginimo. Aleksą tai ėmė slėgti.
Bet liaudies išmintis byloja, kad nelaimė viena nevaikšto – netrukus Laura ėmė įtartinai ilgai užtrukti darbe ir netgi savaitgaliais važiuodavo padirbėti. Aleksui į galvą ėmė lysti įvairiausios mintys, o viena iš jų atrodė pati įtikinamiausia: „Jos gyvenime atsirado kitas vyras ir tikriausiai jis bendradarbis.“
Na, bet Aleksas – ne koks nors karštakošis pavyduolis, kad neturėdamas įrodymų imtų ir užsipultų moterį. Tik ėmė regzti planus, kaip tai patikrinti. Ir štai proga pasitaikė.
Vieną penktadienio vakarą Laura pranešė, kad vėl užtruks, nes nespėjo direktoriui paruošti kažkokios ataskaitos. Su mintimi „kada, jeigu ne dabar“ Aleksas šoko į automobilį ir po pusvalandžio atsidūrė prie savo išrinktosios darbo. Širdis ėmė stipriai plakti, tarytum prieš kokį nors svarbų egzaminą. Pats nesuprato, kodėl jai paskambino: „Atvažiavau pas tave, tuojau užeinu.“
Mąstydamas „kažin, kaip tas šunsnukis atrodo“ per keletą sekundžių užlėkė į antrą aukštą, tiesiog plėšte atplėšė vienas duris, po to – kitas ir štai jau trečios durys, už kurių turėtų būti Laura su tuo kitu vyru. Širdis ėmė plakti dar smarkiau, raudonis išmušė veidą, pradėjo trūkčioti kairė akis. Šitas paskutines duris atplėšė su tokia jėga, kad reikėtų padėkoti sąžiningai jas sumontavusiems statybininkams, antraip durys jau gulėtų ant grindų.
Darbo kabinete jį pasitiko Laura: veidas persigandęs, palaidinės sagos kreivai užsegtos, bet jokio vyro nematyti.
„Kur jis?“ – rūstus Alekso balsas nuskambėjo taip, kad net kaktusas ant palangės susigūžė. Laura kažką bandė sakyti, bet ji jam atrodė kaip tik ką iš vandens ištraukta žuvis, kažką be garso žiobčiojanti. Stipriai įkaitusios atmosferos pirmoji neatlaikė spinta ir durys pačios lėtai prasivėrė. Ant grindų ėmė kristi moteriški drabužiai. Daug įvairiausių drabužių: palaidinės, sijonai, suknelės, džinsai, megztiniai. Kai kurie visiškai nauji – dar su etikėtėmis. Išsekusią drabužių griūtį pakeitė batų griūtis – vieni jau naudoti pagal paskirtį, o kiti dar dėžėse. Paskutinis iškrito batelis raudonu padu – tikras generolas, nes pats brangiausias.
Viskas nuščiūvo, įsivyravo tyla – jokio kito vyro nebuvo, tik daug daug drabužių ir batų. Ir visa tai – darbo kabinete. O toliau, žingsnis po žingsnio, žodis po žodžio paaiškėjo, kad Laura turi priklausomybę nuo pirkimo. Ne tik visą atlyginimą išleisdavo drabužiams ir avalynei, bet dar ir skolindavosi. Apsipirkinėdavo per pietų pertraukas, po darbo ir kartais savaitgaliais. Bet visą tai slėpė ir visus pirkinius laikydavo darbo vietoje.
Aleksas, kaip supratingas vyras, bandė padėti – ir šnekėjosi, ir įkalbinėjo apsilankyti pas psichologą. Deja, visos pastangos buvo bevaisės. Nors ir nenoriai, bet Laura prisipažino, kad pirkimo metu ji patiria patį didžiausią emocinį malonumą, kokį tik jai yra tekę patirti. Ir bent jau artimiausiu metu nežada to malonumo atsisakyti – na, nebent kažkada vėliau. Kas beliko Aleksui? Ogi tai, kad jis dabar vėl laisvas vienišas vyras, tik su gerokai pilnesne pinigine.
