Šią vasarą pamačiusi, kad vyksta atranka į BAFF (Baltic–American Freedom Foundation) Lyderystės Akademiją, nusprendžiau užpildyti, juk nieko neprarasiu, vis dėlto, o kas jeigu pavyks? Jau po kelių mėnesių, liepos viduryje, dėjausi lagaminą ir bandžiau neužmiršti pasiimti paso, viskas įvyko taip greitai, kad buvo sunku suvokti, kad tai iš tikrųjų vyksta.
Patekau skristi ten, kur seniai svajojau, aš ir kiti aštuoni lietuviai iš skirtingų Lietuvos kampelių, patekome į Lyderystės Akademiją, inovacijų pamainą, kuri truko dvi savaites. Mūsų gyvenamoji vieta buvo Meino valstijoje, Pietų Portlande.
Ten praleidome daugiausiai laiko – lankėme paskaitas, kūrėme pristatymus, meditavome, darėme Qi Gong jogą Atlanto vandenyno pakrantėje, vykome į kalnus, plaukėme kruiziniu laivu leidžiantis saulei, turėjome kultūrinių vakarų, kai pristatėme savo šalis ir šokome kiekvienos šalies liaudės šokį, ragavome omarą, žaidėme tinklinį ir bandėme priprasti prie kūną geliančio Atlanto vandenyno vandens.
Kasdien po pusryčių turėjome paskaitas iki puse trijų, kurias vedė profesorius Richard Bilodeau, kuris vėliau mums tapo ne tik mokytojas, bet ir geriausias draugas. Paskaitos daugiausia susidėdavo iš praktinių užduočių, tokių, kaip naujų verslo idėjų pristatymai, lyderystės žaidimai, diskusijos, meditacija, eksperimentai su omarais.
Galutinį projektą pristatėme paskutinę paskaitų dieną, kuomet turėjome sukurti inovaciją, kuri būtų susijusi su omarais arba mėlynėmis, nes tai dvi didžiausios Meino industrijos.
Taip pat buvome ir atrakcionų parke, šią kelionę suplanavome patys, tereikėjo vadovų patvirtinimo. Teko apsilankyti ir didžiajame Harvardo universitete, mane sužavėjo tai, kad Harvardo universitetas sudarytas mažiausiai iš keturių pastatų, o jie visi neapsakomai įspūdingi.
Kalbant apie maistą, tai buvo dienų, kai stipriai pasiilgdavau mamos skaniai padaryto kugelio, ten viskas turėjo labai daug kalorijų, todėl būdavo dienų, kai skaudėdavo skrandį, dažnai tekdavo pietums valgyti mėsainius, grįžusi namo juokavau, kad daugiau niekada nepaliesiu mėsainio. Tačiau desertai Amerikoje man labai patiko, nors kaloringi, kaip ir visas likęs maistas, bet, galiu pasakyti, kad tirpdavo burnoje.
Dvi savaitės pralėkė neapsakomai dideliu greičiu, net nebuvo laiko kada pasiilgti namų, visi aplink buvo tokie draugiški, kad miegoti nueiti buvo labai sunku, nes norėdavosi kalbėti iki paryčių. Buvo įdomu išgirsti kitų žmonių vienokias ar kitokias patirtis, susipažinti su kitų Baltijos šalių kultūra, kadangi ši programa leidžia keliauti į JAV tik Baltijos šalių moksleiviams.
Grįžusi namo supratau, kad ši kelionė labai prisidėjo prie mano asmenybės augimo. Aš ne tik gerokai patobulinau savo anglų kalbos žinias, kurių tikrai reikėjo, nors skrisdama galvojau ką reikės daryti, juk aš net nemoku tobulai kalbėti angliškai, tačiau nuvykusi supratau, kad viskas bus gerai.
Išmokau perlipti savo komforto zoną, ką reikėjo daryti, beje, kiekvieną dieną, tačiau tuo labai džiaugiuosi, nes dabar man daug lengviau kalbėti viešai, parsivežiau didelį žinių bagažą apie lyderystę, sužinojau, kad jeigu nori būti geras lyderis, pirmiausia turi išmokti sekti kitą žmogų.
Galų gale, džiaugiuosi keliavusi į Ameriką visiškai nemokamai! Aš jaučiuosi, kaip padariusi labai gerą sprendimą ir norėčiau, kad kiekvienas mokinys tai patirtų, jausmas, kurį sukelia visa tai yra žodžiais nepasakomas.
Ši programa yra skirta tik vienuoliktokams, todėl tikrai siūlau nepraleisti progos ir užpildyti anketą, kurią galite rasti Baltic–American Freedom Foundation puslapyje, registracija prasidės jau vasario pirmą dieną!
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt
